„Santaka“ / Senojo Kudirkynės namo istorija

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2011-09-30 05:53

Dalinkitės:  


Senojo namo šeimininkai Stasė ir Stasys Dambravai laukia svečių.
Aušros MICKEVIČIENĖS nuotr.

Senojo Kudirkynės namo istorija

Vaikystės namai

Vaikystės namai visada mūsų laukia. Kokiame krašte begyventum, sapnuose tavęs laukia ir kai kada lanko vaikystės namai. Miškeliai, upė, upokšniai, pievos ir takai per jas, dulkėti ar baltais dobiliukais nukloti keliukai ir šalikelėse palinkę gumbuotieji gluosniai... Reikia tik stebėtis, kaip staiga nepriklausomos Lietuvos laikais šoko atsiminimus apie savo vaikystės namus rašyti mūsų beletristai ir žurnalistai. Rašyti apie nuo žemės paviršiaus sovietmečio melioracijų vajaus nušluotus, sudegintus ar savaime nunykusius namus, kai ėmė rikiuotis vadinamosios gyvenvietės, žmonių pramintos grupinėmis... Bent suvalkiečiai jas taip vadino.

Buvo įstabu žiūrėti, kaip per pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį atsigavo Suvalkijos peizažas. Iš pradžių nedrąsiai, o vėliau vis labyn švarėjančiuose laukuose ėmė kilti nauji pastatai, tuo tarpu senosios silikatinės fermos ir siloso bokštai susmego kaip lietaus permerkti grybai. Į okupantų ir laiko nusiaubtas tėviškes ėmė grįžti miestiečiai ir, atgavę tėvų ar senelių žemę, kurtis jose. Net ir ten, kur bebuvo likę tik ženklai – medžių guotas ar piktžolėmis apėję gimtųjų namų pamatai.

Vieną šimtamečio namo istoriją ir noriu čia jums papasakoti.



Sodybai – 100 metų

XIX a. pabaigoje, 1896 metais, iš Skardbūdžio (kaimas tarp Barzdų ir Griškabūdžio) į Miknaičių kaimą, kurį juosia pro šalį besiranganti Šešupė, į pasoginius ūkininkaitės Onos Luobikytės namus, atėjo žentas Motiejus Kudirka. Su juo tuose namuose apsigyveno jo brolis ir dvi netekėjusios seserys, kurioms reikėjo atiduoti pasogas. Taip Miknaičiuose, netoli Pilviškių geležinkelio stoties, įsikūrė Kudirkų giminė.

1911 metais Motiejus vietoj senos medinės stubos pasistatė didelį raudonplytį namą su baltų plytų ornamentu puoštais langais. Tos plytos buvo ne iš kokios nors varganos plytų dirbtuvėlės, o paties Vilkaviškio Paežerių dvarininko Z. Gauronskio plytinėje gamintos. Iš tokių plytų yra sumūryti ir Paežerių dvaro rūmai. Šimtamargiai Suvalkijos ūkininkai mūriniais pastatais, kaip ir gerai įmitusiais arkliais, pažangia tiems laikams žemės ūkio technika, galėjo pasididžiuoti prieš savo kaimynus. Praėjusio šimtmečio pradžios mūro namai – aukštom lubom, erdviais kambariais – buvo nusižiūrėti į anapus Širvintos gyvenančių vokiečių architektūrą.

Vieną Kudirkynės namo pusę užėmė erdvi seklyčia ir greta jos įrengtas kambarėlis senukams tėvams. Antrą, didesniąją, sudarė didelė virtuvė, vadinamasis gaspadorių kambarys ir šeimynstubė, kur šeimyna valgydavo, vakarodavo ir net miegodavo. Tarp jų buvo įsiterpusi špižorinė – sandėliukas, kuriame tilpo puodai ir kitokie rakandai.

Kai Motiejus Kudirka pasistatė savo mūrinį gražuolį (šiemet jam suėjo 100 metų), Kudirkynė tapo gražiausia visos apylinkės sodyba. Nuo pat ano amžiaus pradžios, o gal dar iš anksčiau atėjo tradicija tame name susirinkti po Švč. Marijos vardo atlaidų, kurie rugsėjo viduryje vykdavo netoliese esančio Gražiškių kaimo kapinių koplyčioje. Po mišių ir artimųjų kapų lankymo į Kudirkynę pas dėdę Motiejų ir dėdienę Oną susirinkdavo plati giminė. Vaišėms suruošti būdavo nusamdyta šeimininkė – Magdutė Vilkaitytė iš Barzdų. Prie vaišių stalo susėsdavo po keliasdešimt žmonių.

1930 metais Motiejaus sūnus Jonas vedė Gražiškių mokytoją panelę Petrę Stanaitytę. Tai buvo retas atvejis, kai mokytojos ištekėdavo už ūkininkaičių. 1933 m. gimusi jų dukrelė Stasė 1953 m. irgi tapo mokytoja. Vilkaviškiečiams šiandien ji žinoma kaip puiki mokytoja lituanistė Stasė Dambravienė, tiesioginė senelio Motiejaus 44,5 ha žemės paveldėtoja. Bet tarp 1933 ir 2011 metų praūžė neramus ir slogus XX amžius su karais ir okupacijomis. Pirmasis bolševikmetis: iš Jono Kudirkos valdžia atėmė 15 ha žemės ir išdalijo mažažemiams. 1944 m. – antroji sovietų okupacija: valdžia jam paliko tik 5 ha. O 1948 m. šeima buvo priversta skubiai trauktis iš ūkio, kad neatsidurtų „pas baltąsias meškas“. Kudirkai apsigyveno Kybartuose, kur Petrė Kudirkienė mokytojavo tik vienerius metus. 1949 metais ji buvo atleista „kaip socialine kilme svetima darbui tarybinėje mokykloje“. Šeima vėl turėjo trauktis iš persekiotojų akiračio. Ji apsigyveno pasienyje, Černyševske (buvusiuose Eitkūnuose). Stasė Kudirkaitė Kybartuose baigė vidurinę mokyklą...

Mokytoja Stasė Dambravienė buvo man pati ryškiausia ir mylimiausia iš visų mokytojų. Jos dėka aš pasirinkau literatūrą ir žurnalistiką. Iš jos namų bibliotekos imdavau užsienio rašytojų knygas, kurių nebūdavo Pilviškių miestelio bibliotekoje. O jos vyras, mokytojas fizikas Stasys Dambrava, kėlė pagarbą geru savo dėstomo dalyko išmanymu ir gebėjimu populiariai išaiškinti, savo sąžiningumu ir pasitikėjimu mokiniais.



Susibūrimų vieta

Gyvenimas mus nubloškė į skirtingas Lietuvos puses, bet aš niekad nepamiršau tos dvasinės šilumos ir šviesos, kurią lyg žiburį širdyje įžiebė šiedu mokytojai. Susitikom beveik po 40 metų... O Stasė Kudirkaitė-Dambravienė į savo tėviškę, okupacinio režimo nuniokotus namus, sugrįžo tik po 48-erių metų. Raudonplytis namas buvo be stogo, be langų, be grindų. Iš ūkinių pastatų buvo likusi tik vargana bulvinė... Ir dar per stebuklą išlikę šimtamečiai ąžuolai, kuriuos naujieji Kudirkynės šeimininkai paskyrė senelių Motiejaus ir Onos, taip pat – savo tėvų atminimui.

Vaišingumu visą amžių garsėję namai po pusės amžiaus tylos, 1992-aisiais, priėmė pirmus Gražiškių atlaidų lankytojus. Atlaidų puotą atšventė keturiese – abu šeimininkai ir du jų svečiai... Kasmet giminių skaičius didėjo: į kvietimą atsiliepė Vosyliai, Liorantai, Stanaičiai, Skaisgiriai – senųjų Kudirkų palikuonys. O liepos mėnesį čia renkasi Dambravų giminė – iš Anykščių, Utenos, Rokiškio, Vilniaus, Kauno. Visada dalyvauja Stasio Dambravos brolis, vilkaviškietis mokytojas Kęstutis, kai kada atvyksta ambasadorius Vytautas Antanas Dambrava.

Prisimenu 2006 m. rugsėjį, kai į sodybą įsuko 18 lengvųjų automobilių, o už stalo susėdo 48 svečiai. Tarp jų buvo ir du kunigai: giminaitis Kęstutis Vosylius ir Barzdų parapijos klebonas Nerijus Žvirblis. Nuo 2007 metų buvo pradėtas rašyti sodybos metraštis – žaliasis sąsiuvinis, kuriame kasmet registruojami Gražiškių atlaidų svečiai, Dambravų giminės suėjimai, kasmetinės Vilkaviškio kultūros centro ir Vilkaviškio katedros chorų rudens šventės (1996 m. Kudirkynėje įvyko pirmoji chorų šventė, o šiemet, rugsėjo 25 d., jau 15-oji). 2008 m. sodyboje buvo susirinkę 1941 metų tremties Južakovo tremtiniai (Dambravų šeima tais metais buvo išvežta į Sibirą). Pernai po atlaidų Kudirkynės seklyčioje už stalų susėdo 40 žmonių, o šiemet – jau apie 60. Juk šiais metais buvo švenčiamas namo šimtmetis, ta proga šventinamas ką tik pastatytas kryžius (jo meistras – kybartietis Kajetonas Eismantas). Namas, regėdamas tuos kasmetinius būrius pagyvenusių, pusamžių svečių ir dar visai mažų vaikelių, krykštaujančių po erdvų kiemą, tikriausiai papasakotų mums daug įdomių istorijų.



Laikas neįveikė

O aš žiūriu į 1930 metų nuotrauką, pablukintą laiko. Prie to paties namo, kurio langai šviečia už besifotografuojančiųjų nugarų, matau tris kartas, kaip ir šiandieninėse nuotraukose. Priekyje ant žolės sėdi vaikiukai, už jų ant suolo įsitaisiusios solidžios besišypsančio tetulės, o trečioje eilėje stovi pasitempę kostiumuoti vyrai. Šviesūs veidai, ori laikysena. Ar nujautė šie dori, laisvos dvasios ir savo gimtinę, gimines ir savo Lietuvą mylintys žmonės, kas jų laukia po dešimtmečio? Vargu... Tikriausiai net sapnuose nebūtų regėję tokio košmaro.

Tie maži vaikiukai šiandien jau devyniasdešimtmečiai... Laikas nuotraukose sustoja ne akimirkai, o amžinybei. Nuotraukoms, kaip ir žmonių atminčiai, laikas neegzistuoja. Kaip neegzistuoja Šešupei, ties Dambravų sodyba darančiai vingį ir paslaptingai tolyn plukdančiai savo tamsius vandenis. Kaip neegzistuoja laikas pelkaitei, įsikūrusiai prie upės ir auginančiai retus botaninius egzempliorius. Kaip ir ąžuolams arba pievai, juosiančiai erdvųjį namą. Tik šimtametės tradicijos paliudija, kad žmonės, giminės yra stiprūs kaip gentis, kaip tauta, kaip valstybė...

Ar Suvalkijoje, Vilkaviškio krašte, rasime daug tokių atkurtų sodybų, įveikusių laiko negandas? Kudirkynė-Dambravynė yra jų vėliavnešys. Beje, mano brangūs mokytojai Dambravai, nepaisydami garbaus amžiaus, čia gyvena nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Tik žiemai kaip paukščiai grįžta į šiltus lizdus, kuriuos susisuko Vilniuje, greta vaikų ir vaikaičių.



Aldona ŽEMAITYTĖ- PETRAUSKIENĖ






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ką kilnojo – gyrą ar svarstį?
Didelis metalinis rutulys su rankena jėgai ugdyti vadintinas svarsčiu. Taigi stipruoliai varžosi kilnodami svarstį, bet ne gyrą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas