„Santaka“ / Amžinas gyvenimo variklis – įvairiapusė veikla ir sutikti žmonės

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2011-09-16 07:32

Dalinkitės:  


Leonarda Gaurylienė Pasauliniame esperanto kongrese Kopenhagoje susipažino su Latifou iš Benino.
Nuotrauka iš asmeninio L. GAURYLIENĖS albumo.

Amžinas gyvenimo variklis – įvairiapusė veikla ir sutikti žmonės

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Leonardą Gaurylienę dauguma vilkaviškiečių pažįsta kaip moterį, kuri spėja visur. Žiūrėk, ji dviračių žygyje kartu su kitais miesto bendruomenės nariais registruoja dalyvius ir pilsto jiems sriubą, o štai – jau ant scenos vaidina pačios režisuotame spektaklyje su savo suburtu kolektyvu.

Neseniai ją buvo galima sutikti Vilkaviškio rajono kaimo bendruomenių sąjungos patalpose, kur Leonarda gilinosi į anglų kalbos paslaptis. Dar nepraėjo nė pusmetis, kai ji pirmininkavo pačios suburtai kaimo bendruomenei. Poezijos renginiai taip pat neapsieina be šios moters ir jos eilių.

Vilkaviškietė ne tik rašo pati, bet ir yra bendradarbiavusi verčiant Romano Dobžinskio knygos „Zamenhofo gatvė“ keletą skyrių iš... esperanto kalbos. Mat Leonarda yra šios kalbos žinovė ir gerbėja, turi sertifikatą, leidžiantį mokyti kitus. Žodžiu, L. Gaurylienė dalyvauja visur, kur verda gyvenimas.

– Jūs suspėjate visur. Koks paskutinis renginys labiausiai įsiminė?

– Liepos 23–30 dienomis Kopenhagoje vyko 96-asis Pasaulinis esperanto kongresas, kuriame dalyvavo 1458 esperantininkai iš 66 šalių. Tarp 33 dalyvių iš Lietuvos buvau ir aš. Kartu aplankiau ir savo dukrą Žydrūnę, kuri dirba Lietuvos ambasadoje Kopenhagoje. Čia susipažinau su daugybe žmonių, susitikau su seniai matytais draugais esperantininkais. Puikiai praleidau laiką. Be galo džiaugiuosi, kad galėjau išvažiuoti.

– Kaip išmokote esperanto kalbos?

– Esperanto – tai universali kalba, kuri niekam nėra gimtoji. Labai lengvai išmokstama, o ją mokėdami susišneka įvairių tautybių žmonės. Asmeniškai aš esperanto susidomėjau tada, kai tapau našlė – 1994 metais. Tada gyvenau Kaune. Radau skelbimą vietiniame laikraštyje, kad organizuojami esperanto kalbos kursai, ir nutariau prasiskaidrinti kasdienybę. Ten sutikau naujų pažįstamų. Kursus mums vedė iš Australijos atvažiavęs dėstytojas Trevoras Stylė (Trevor Steele). Jis nemokėjo lietuviškai, mes nesupratome angliškai, tad mūsų mokytojas viską turėjo rodyte rodyti.

Esperanto mokiausi kokius dvejus metus. Perėjau visus lygius. Kai pasiekiau paskutinį lygį, iš Lenkijos atvažiavo dirbti esperanto mokytoja Eva Bondar. Ji ir pasakė, kad jau galiu mokyti ir kitus. Tada nusprendžiau pasitikrinti savo jėgas ir išvykau į Zagrebą laikyti egzaminų.

Ta pati dėstytoja mūsų grupę ruošė mokytojauti. Vėliau Birštone per esperantininkų suvažiavimą „Baltų dienos“ grupė mokytojų iš Roterdamo konsultavo mus visą savaitę.

Kai išlaikiusi egzaminus gavau esperanto mokytojo pažymėjimą, ėmiau mokyti šios kalbos „Aušros“ vidurinėje mokykloje. Tai buvo būrelis, bet susidomėjusiųjų netrūko. Visada turėjau apie 15 vaikų grupę.

Esperanto įtraukė į savo gyvenimą. Kiek buvo įmanoma, stengiausi dalyvauti kongresuose, kurie vyksta kasmet vis kitoje šalyje. 2001 m. buvau Zagrebe (Kroatija), 2005 m. Pasaulinis esperanto kongresas vyko Vilniuje, paskui – tolimose šalyje: Japonijoje, Italijoje, kitur. Neturėjau galimybės ten nuvykti.

Tačiau buvau Bialystoke (Lenkija) ir paskutiniame kongrese Kopenhagoje. Ten važiavome su kita vilkaviškiete esperantininke Loreta Šukaityte, kuri susirado mane per internetą.

– Ar esperanto – vienintelė Jūsų „meilė“?

– Vis dėlto šis pomėgis man yra antroje vietoje. Didžiausia meilė – mėgėjų teatras „Kertė“. Galima sakyti, tai – mano kūdikis. Kartu su kitais „Rudenėlio“ klubo nariais renkamės name Žalumynų gatvėje, kur dabar būnu su anūku Pijumi. Jis baigė mokyklą Danijoje ir grįžo gyventi bei padirbėti Vilkaviškyje.

„Kertei“ dabar šešeri metai. Kasmet pastatome vis naują spektaklį. Štai vėl ateina ruduo ir man vėl „niežti nagus“ padaryti kažką nauja. Vartau Kazimiero Čiplio-Vijūno, kunigo, dramaturgo, rašiusio veikalus kaimo scenai, knygelę ir mąstau pritaikyti ką nors „Kertei“. Jau esu susirašiusi ir savo artistus, koks vaidmuo kuriam tiktų. Gaila, kad neturime jaunų žmonių. Kai kam nors reikia vaidinti jaunuolius, neretai būna sunku. Bet, kita vertus, kartais aktorius ir vaidmuo susilaukia labai geros žiūrovų reakcijos, kokios nesulauktų savo bendraamžį vaidinantis žmogus.

– Iš kur tokia meilė teatrui?

– Vaidinti norėjau visada. Dar vaikystėje ir mokykloje. Tačiau buvau labai didelė, gal, kaip sakoma, „ne sceninės išvaizdos“. Pasisiūlyti pati neturėjau drąsos, nors visada buvau gera skaitovė. Kiti sakė, kad turiu malonų balsą. Per tą kuklumą gyvenime daug praleidau, ką galėjau padaryti.

Ši svajonė visada slypėjo mano širdies kertėje. Per 37 Kaune pragyventus metus turbūt nepraleidau nė vieno spektaklio premjeros. Eidavau, kur tik galėdavau. Ir tik man grįžus į gimtąjį kraštą pradėjo pildytis svajonės. Gal su amžiumi pasidariau drąsesnė, o gal jau ir žmonės dabar kitokie. Labai džiaugiuosi savo išvykomis su „Kerte“. Tai – tarsi balzamas sielai. Jaučiu, kad žmonės mus mėgsta. „Gastroliuodami“ esame apsilankę ne tik rajono kaimų bendruomenių renginiuose, bet ir kituose miestuose, dalyvaujame festivaliuose. Nežinau, ką veikčiau be „Kertės“.

– Ir kas gi būtų iš tikrųjų, jei staiga jos neliktų?..

– Turbūt labiau pasinerčiau į esperantininkų veiklą. Seniai svajoju suburti visus esperanto kalbos mėgėjus vilkaviškiečius, nes jų tikrai yra ir jie – daugeliui gerai pažįstami žmonės. Gal keliaučiau. Juk esperantininkai keliauja vienas pas kitą, mielai priima atvykusius kolegas. Tarpusavyje mes „surišti“ kaip broliai. Yra esperantininkų adresynas, kuriuo naudodamiesi galime apkeliauti visą pasaulį, lėšų turėdami tik kelionei. Kiekvienoje šalyje rastume, kur apsigyventi. Štai pas mane viešėjo čekas Miroslavas Grena, kuris atvažiavo dviračiu, japonas Joiči Nakagava, keliavęs po Baltijos šalis ir Rusiją, vokietis Reinhardas Kochas, kuris domėjosi Lietuva.

Man dar liktų poezijos eilės. Kartais, kai būna nuotaika, prisėdu išlieti mintis popieriuje. Susidomėjau haiku – japonų lyrikos žanru. Kas žino, gerai čia man gaunasi ar ne, bet smagu. Man patinka.

Dar lieka pažįstami, draugai. Važiuoju visur, kur esu kviečiama. Štai prieš kelias dienas buvau susiruošusi į baidarių žygį su draugais. Gaila, kad nesusirinko kompanija. Ir miesto bendruomenės dviračių žygiuose vis dalyvauju. Apskritai nepraleidžiu jokio renginuko, jei tik nebūnu tuo metu užsiėmusi. Juk nežinai, ką ir kada naujo gali sužinoti, su kuo susipažinti, kokios patirties įgauti. Gyvenimas – įdomus dalykas ir jį reikia išnaudoti tinkamai.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas