|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2005-11-18 19:12
Šio straipsnio atsiradimą paskatino lapkričio 5 dieną Kybartų kultūros centre įvykęs bendruomenės susirinkimas, kuriame buvo svarstomas Kybartų krašto žmonėms labai svarbus klausimas dėl savivaldybės atkūrimo. Tačiau ir šią dalykišką žmonių sueigą eilinį kartą ponia Akilina Kazlauskienė, dirbanti mūsų Kultūros centre, pavertė prasimanymų, žmonių įžeidinėjimų šou. Pirmiausia, įdomu būtų sužinoti, nuo kada lietuvis, kurio protėviai buvo lietuviai, turintis mūsų šalies pilietybę (beje, jeigu tikėti p. A.Kazlauskienės reakcija į Vilkaviškio rajono savivaldybės mero A.Bagušinsko pasisakyme paminėtą kreipinį „pilietis“, šis žodis jai kažkodėl kategoriškai nepriimtinas) yra laikomas Lietuvoje „atėjūnu, perėjūnu“. Kiek laiko reikia pragyventi Kybartų mieste, kad galėtum laikyti save kybartiečiu? Turi būti gyvenusios kelios kartos ar užtenka gyventi tiek, kiek gyvena p. A.Kazlauskienė? Gal tai yra nustatyta dar neegzistuojančios savivaldybės šešėlinės administracijos sprendimu? Nežinau, ar tokie vieši išsireiškimai kaip „atėjūnas“, „perėjūnas“, skirti Kybartų seniūnui K.Rakauskui, jo nežeidžia, bet mane bei daugelį kitų žmonių, dalyvavusių bendruomenės sueigoje, įžeidė. Daugiau tikrai netoleruosiu p. A.Kazlauskienės pilamo šmeižto ne tik mano, bet ir kitų žmonių adresu, o su ja pačia šia tema, atrodo, teks kalbėtis tik per advokatus. Dabar noriu paneigti kai kuriuos viešai išsakytus p. A.Kazlauskienės prasimanymus. Kybartų krašto žmonėms pirmiausiai noriu pasakyti, kad nesu joks mero A.Bagušinsko statytinis. Šis priekaištas Vilkaviškio rajono savivaldybės merui ir man viešai reiškiamas jau pusantrų metų. Konkursą Kybartų kultūros centro direktoriaus pareigoms užimti laimėjau tik trečiame ture, nes pirmuosiuose dviejuose dalyvauti nepanoro nė vienas žmogus. Tad tikrai niekas čia manęs nestatė. Su visa atsakomybe užtikrinu ir tai, kad niekada negrioviau, negriaunu ir negriausiu Kultūros centro. Aš čia atėjau dirbti dorai ir rimtai, nes neturiu šiame gyvenime tiek laiko, kad pirmiausiai sugriaučiau tai, kas yra gero, o po to vėl kurčiau. Jeigu pamatysiu, kad darau kitaip, pats atsisakysiu šių pareigų. Darbe nesivadovauju jokiais asmeniškumais bei partiniais principais. Neleisiu to daryti ir kitiems darbuotojams. Kas nori darbą paversti politika – dirbti Kultūros centre ne vieta. Šioje įstaigoje turi dominuoti tik kūryba. Keletas minčių apie tai, ką gero per trejus mano vadovavimo VšĮ Kybartų kultūros centras metus pavyko nuveikti. Kartu su Virbalio seniūnija suremontuotas Virbalio kultūros namų pastatas, tęsiami Kybartų kultūros centro pastato rekonstrukcijos darbai. Šiais metais Vištyčio seniūnija perdengė šio miestelio kultūros namų stogą, pradėti vidaus remonto darbai. Sutvarkyta Virbalio ir Vištyčio kultūros namų pastatų teisinė dokumentacija. Per trejeto metų laikotarpį materialinė bazė sustiprinta tiek, kiek buvo padaryta prieš man pradedant vadovauti įstaigai per 13–15 metų. Virbalyje visiškai atnaujinta garso aparatūra, pagal finansines galimybes – ir šviesos įranga, nupirktas naujas muzikinis centras, suderintas, suremontuotas pianinas ir akordeonas. Čia pagausėję meno mėgėjų. Šiais metais pagal planą pradėtos investicijos į Vištyčio ir Girėnų kultūros namų materialinės bazės stiprinimą. Kybartiečiai tikriausiai taip pat pastebėjo, kas gero atsirado Kybartų kultūros centre. Nupirkta nauja šiuolaikinė garso ir šviesos aparatūra, atnaujinti šokėjų, muzikantų ir dainininkų rūbai bei avalynė, įsigyta naujų muzikos instrumentų, muzikinių centrų, kompiuterių ir kitų priemonių, atsirado naujų meno mėgėjų kolektyvų. Per 3 metus Kybartų kultūros centro kolektyvas padidėjo 4 kultūros darbuotojais: 2 meno vadovais, kultūros projektų vadovu ir garso techniku. Vietoj 0,75 kultūrinių renginių organizatoriaus etato šiuo metu yra 1 etatas su didesniu atlyginimu. Daug kam padidintos algos (dviejų darbuotojų atlyginimai didesni už direktoriaus). Pakankamai palankios sąlygos repetuoti šokių ir orkestro kolektyvams. Ieškoma galimybių gerinti darbo aplinką liaudies muzikos instrumentinei grupei bei mišriam vokaliniam ansambliui. Vaikų vokalinės grupės repetuoja Kybartų pagrindinėje mokykloje. Taigi jei kas nors mato, ką aš gero sugrioviau iš to, ką radau atėjęs dirbti į Kultūros centrą, pasakykite. Tikrai padarysiu išvadas – gal ir reikia ištaisyti klaidą. Tačiau patikinu, kad jeigu juodoji kūryba nebūtų trukdžiusi man normaliai dirbti, rezultatai būtų dar geresni. Centras jau dabar būtų daug gražesnis ir jaukesnis. Baigdamas noriu išsklaidyti dar vieną mistinį juodą šešėlį, kuris apgaubęs Kybartus. Mane žeidžia darbuotojų akivaizdoje p. A.Kazlauskienės išsakyti žodžiai, jog aš esu neoficialiai rajono valdžios įpareigotas sudaryti sąlygas privatizuoti Kybartų kultūros centrą. Mat pakeičiau nuostatus, kad kažkas galėtų tapti dalininkais (galbūt ir aš pats). Dabar labai aš jau stengiuosi ieškodamas lėšų kuo greičiau rekonstruoti Kultūros centro pastatą. Todėl neva kyla įtarimas, kad sutvarkęs pastatą jį privatizuosiu, tuo galutinai sugriaudamas Kultūros centro veiklą. Šis minėtos ponios šmeižtas sukėlė nestabilumą ne tik mūsų įstaigoje, bet ir paskleidė įtarumo šešėlį Kybartų mieste. Todėl informuoju visuomenę, kad niekas manęs nieko neįpareigojo ir niekas neruošia jokio privatizavimo proceso. Aš ėmiausi šių pareigų siekdamas kurti, o ne griauti tai, kas gera ir dora. Manau, kad sugebu tai daryti ir darysiu ateityje. Ypač šiuo metu esu tvirtas ir ryžtingas kaip niekada, todėl darysiu viską, kad galų gale išsisklaidytų juodi šmeižto debesys virš Kybartų ir nušvistų gėrio, grožio, santarvės bei pakantumo vienas kitam saulė. Ir žmogus į žmogų iš viršaus pažiūrėtų tik tada, kada norėtų jį pakelti nuo žemės. Saulius ČERNEVIČIUS Kybartų kultūros Štai ką ji atsakė: Spontaniškai išsprūdęs, nepasvertas žodis niekada nepuošia nei to, kas kalba, nei to, ką jis pasako. Atsiprašau ne tik Kybartų seniūno, bet ir visų buvusių salėje. Turėjau taip pasielgti po susirinkimo metu man duotos pastabos. Dėkoju „Santakos“ redakcijai, leidžiančiai man atitaisyti savo netaktą per laikraštį. Visą kitą straipsnio medžiagą palieku kiekvieno skaitytojo apmąstymui. Pagarbiai Akilina KAZLAUSKIENĖ Publikuota: 2005-11-18 19:12:20 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu * Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“ Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|