„Santaka“ / Bernadetos vasaros prabėga stovykloje

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Reikalingas (-a) pagalbinis darbininkas (-ė) ūkio darbams, mokantis (-i) karves melžti aparatu. Darbas netoli Gražiškių. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-11-29 08:57:12

Parduoda dalimis CITROEN BERLINGO (2002 m., dyzelis, 1,9 l, 51 kW), AUDI A4 (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW POLO (1997 m., 1,9 l, dyzelis, 47 kW), VW GOLF IV (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW SHARAN (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW). Tel. 8 699 28 707.
Galioja iki: 2018-11-29 10:25:14

Parduoda naują šiferį dideliais lapais ir naudotą šiferį mažais lapais. Tel. 8 622 84 697.
Galioja iki: 2018-12-01 11:47:16



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2011-09-09 07:28

Dalinkitės:  


Sesuo Bernadeta mažuosius savo draugus apgaubia dėmesiu ir meile.

Bernadetos vasaros prabėga stovykloje

Pilnatvės dienos

Kai paskambinau klasės draugei vienuolei Bernadetai, prašydama pasikalbėti apie jos vasarą, išgirdau džiugų ir šviesų balsą: „Atlėk, pasibūsim.“ Bernadeta Mališkaitė – Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos narė (SJE), Gyvenimo ir tikėjimo instituto Kaune lektorė, Kybartų Jono ir Jadvygos Prapuolenių katalikiškojo vaikų ir jaunimo centro vyresnioji sesuo.

Užkopusi girgždančiais laiptais į seselės Bernadetos namus, virtuvėje gavau ką tik jos pačios iškeptų bulvinių blynų porciją, o ji, paliepusi man pačiai pasidaryti arbatos, prisėdo šalia, įspėdama, kad šįvakar dar turės nulėkti į bažnyčią. „Mamos gimtadienis šiandien... 92-eji būtų suėję. Jei ne tokia diena, tikrai „nevaliočiau“, – prisipažino, nes ką tik grįžo iš stovyklos. Dar vakar Bernadeta su vaikais turėjusi iškraustyti 40 dėžių su daiktais ir aptarti įspūdžius, paskui apsikuopti namus, o vidurnaktį paskambino žmogus, kurį turėjusi išklausyti. Paryčiais šeštą jau sėdėjusi automobilyje, nes buvo pažadėjusi nuvežti seserį į Suvalkus. Grįžusi iš Lenkijos dar spėjo atsiskaityti rajono Savivaldybėje už gautą stovyklai paramą...

Palikusi mane su stovyklautojų nuotraukomis, Bernadeta išskuba. O medžiagos – gausybė. Peržiūriu ir pirmąkart jos pačios filmuotus kadrus – gražūs jauni žmonės, panirę į įvairiausias kūrybines užduotis, muziką, šokį, giesmę, tylą...

Laikas neprailgsta ir netrukus išgirstu laiptais kopiančios Bernadetos telefonu kažkam tariamą frazę: „Atrodo, užmigsiu vietoj“, bet įėjusi į kambarį ji smagiai sako: „Stovyklos vadovai „varo“ prie jūros himno giedot, rytoj važiuoju į Kauną...“ Susigėstu užgriuvusi visai netinkamu metu, bet noras supažindinti žmones su vienuolės kasdienybe toks stiprus...



Vasaros – stovyklose

– Kada prasidėjo Kybartų parapijos vaikų ir jaunimo stovyklos?

– Dar Bažnyčios pogrindžio laikais mes išsiveždavome vaikus savaitei į kokią seną kleboniją, leisdavome laiką studijuodami Lietuvos istoriją, nagrinėdavome tautinius, religinius dalykus. Tokios stovyklos, kaip dabar, prasidėjo nuo Nepriklausomybės atgavimo. Dabar važiuoja tie, kurie gieda bažnyčios chore ir mūsų Jaunimo centre prie vienuolyno lanko užsiėmimus. Kurdami stovyklą bandome pasitelkti ne tik ateitininkų, skautų veiklos elementų, bet ir tai, kas aktualu Kybartams. Visada jaunimui rūpi amžini dalykai – būties prasmės, meilės, bendravimo, savęs pažinimo... Bet daug ką ir laikas padiktuoja, tarkim, šiuo metu ypač aktualus patriotizmas.

– Kodėl patriotizmas?

– Pažiūrėk, kokia migracija: nerastum nė vieno vaiko, kurio šeimoje arba giminėje nebūtų kas nors emigravęs, o užsienis nebūtų pateikiamas kaip rojus. Vaikai supranta: visi išvyksta ten „kalti“ pinigo. Bet kodėl tada visi grįžta į tą Lietuvą dantų pasitaisyti ar apsikirpti? Tai ar iš tikrųjų tenai toks jau rojus, ar iš tikro vaikai turi augti su mintimi, kad lietuviu būti nėra gerai ir reikia iš Lietuvos kuo greičiau emigruoti?

Arba kai toleranciją imama plakti su abejingumu...

– Vadinasi, mokote vaikus, kad būtų neabejingi, aktyvūs tarp žmonių, bendruomenėje?

– Tiesiog gyvenime. Bendruomenė nėra koks uždaras getas, kur susirinktume ir gyventume. Kiekvienas žmogus turi eiti per gyvenimą ir būti toks, koks yra. Visur. Jau kelinti metai stovyklaujame Guopstose, netoli Senųjų Trakų. Anksčiau surengdavome ir dvi, ir tris stovyklas per vasarą. Kadangi šiemet net 16 kybartiečių jaunuolių ruošėsi važiuoti į Madridą, į Pasaulio jaunimo dienas susitikti su popiežiumi, darėme vieną stovyklą. Jos šūkis buvo „Aš tai galiu“: galiu būti aktyvus, galiu būti patriotas, galiu būti tolerantiškas, galiu kritiškai mąstyti ir atsirinkti, kas man tinka. Galiu būti kūrybiškas... Vienas iš tikslų buvo parodyti vaikams, kad Lietuva yra graži. Stovyklavo 56 kybartiečiai, tarp jų – 7 įvairaus amžiaus vaikai iš Kybartų globos namų, antri metai gražiai įsiliejantys į mūsų bendruomenės giedotojų chorą. Šalia gyveno Kazlų Rūdos parapinės bendruomenės jaunimas – iš viso 86 žmonės.

– Ką veikėte stovykloje?

– Mūsų stovykloje kiekviena diena turėjo savo temą. Rytais buvo daroma bendra mankšta, pakeliama vėliava, kalbama ryto malda. Dienos akcentas – vadovų valanda, kurią labai gražiai vesdavo mudviejų su tavim bendraklasės Nijolės dukra – Živilė Bučinskaitė-Meškelienė, Vilniaus lituanistė. Viena diena vadinosi „Gyventi be patyčių“. Tomas iš Kauno, dirbantis „Vaikų linijoje“, teikė daug patarimų vaikams, kaip elgtis, kai iš jų tyčiojamasi. Paskui nagrinėjome temą, kaip bendraujant internete apginti savo – vaikų – teises.

Kadangi dauguma stovyklautojų – choristai, mokėmės dainų ir giesmių. Chorui vadovavo Audronė Pranckevičienė iš Kazlų Rūdos. Su gitaristais dar atskirai dirbo Rasa Lalienė (mūsiškė Būdaitė, pati užaugusi stovyklose). Aišku, vaikai daug maudėsi. Veikė kūrybinės dirbtuvės – stovyklautojai iš molio kūrė pagal Šv. Raštą, gamino papuošalus, darė dekupažą, dekoravo žvakes su vašku, piešė ant stiklo, dažais sau ant veido darė kaukes, kūrė ir skaitė poeziją, vėlė iš vilnos. Vykdavo psichologijos ir Susikaupimo valandėlės. Visas stovyklos dienas su mumis būdavo kunigas – Kybartų klebonas Vaidotas Labašauskas arba Kazlų Rūdos vikaras. Jie aukodavo mišias, švęsdavome Eucharistiją. Po vakarienės iki Susikaupimo valandos įsivedėme stovykloje tylos laiką. Visiems įstrigo, kad toji tyla gali kalbėti. Kad išgirstume save, kitą. Vieniems sekėsi geriau, kitiems prasčiau, bet kas atvažiuodavo, visi stebėdavosi, kaip čia yra, kad stovykloje – 100 žmonių ir tokia tyla...

Vaikai daug judėjo: žaidė tinklinį, futbolą, mokėsi savigynos meno. Iš Kauno atvažiavęs Skirmantas Paukštys su savo grupe įrengė trasas maždaug 6 m aukštyje. Vaikai buvo pririšti virvėmis ir turėjo galimybę išbandyti save, nugalėti baimę ir su šūkiu „Aš tai galiu“ nueiti trasą iki galo. Skirmantas dirbo labai pedagogiškai: jei tu be rimtos priežasties nulipsi, vadovas atsispaudimus už tave daro, o tu – pritūpukus... Jeigu pririštas kabai, tavęs vis tiek niekas nenukels, nukritai – turi vėl užlipti ir baigti trasą.

Stovyklos pabaigą visada vainikuoja Talentų vakaras. Labai nustebino šiemet vaikai: pajutome, kad jie tikrai jau užaugę – muzikine prasme labai pajėgūs ir labai kūrybingi.

– Kas dalyvauja šiose stovyklose?

– Dalyvauja vaikai iš Kybartų arba kybartiečių anūkai, kurie čia atostogauja. Vasarą pastarieji tampa mūsų bendruomenės dalimi, aktyviai įsitraukia į jos veiklą. Taip jau nuo seno yra. Arba mūsų bendruomenėje užaugę žmonės išvyksta gyventi kitur ir paskui savo vaikus atsiunčia į stovyklą.

Stovyklai visada ieškome rėmėjų. Dalį pinigų moka patys vaikai. Nelengva stovyklą surengti, nors visi joje dirbantys vadovai yra savanoriai. Ir gaila, kad į stovyklą nepatenka visi norintieji. Mes šiemet esame vieni iš didžiausią rajono Savivaldybės paramą gavusiųjų, bet tų 2000 Lt mums taip maža... Esame dėkingi, tačiau iš tikrųjų tai labai nedidelė parama.

Aš vis dar nesuprantu, kodėl vasarą niekas vaikų neužima, kodėl jie gatvėmis šlaistosi? Argi jaunimo užimtumas nėra pirmo būtinumo reikalas? Turėjome šiemet vaikų, kurie, manoma, yra sunkūs. Dieve, jie tokie jautrūs ir tokie geri. Tik reikia pamatyt tą jų gerumą, juos užimti ir leisti kūrybiškai pasireikšti. O kai jiems lieka tik gatvė, ar ne todėl ir daužo langus?...



Širdies ir durų neužrakina

Teiraujuosi Bernadetos, kaip ji pati atostogaus. „Aš čia, namuose, būsiu. Dar kažkada baidarėmis plauksiu, kažkada vyksiu į rekolekcijas“, – atsako.

Kai po poros savaičių su savo dukra ir jos mažamečiais berniukais dar kartą įsiveržiau pas Bernadetą, išvydusi ant lovos mezginį paklausiau: „Atrodo, jau pajutai atostogų skonį?“

Kaip paprastai energija ir tiesumu žaižaruojanti Bernadeta kilstelėjo galvą ir tarė:

– Aš tik labai norėjau pabūti viena ir man tai pavyko: užsirakinau duris, nesiklojau lovos ir visa diena – mano. Visą savaitę! Bet jei paskambina kas nors iš mano „dičkių“, anokia čia bėda... Va, su Jurga užvakar išsiskyrėme trečią nakties... Ji ir sako: „Kad aš su Bena kada nors taip gurkšnodama vyną sėdėsiu – man nė į galvą gyvenime būtų neatėję...“ Jurgai dabar – 32 metai. Tai buvo labai gera, subtiliai pasaulį jaučianti karta. O šiemet Guopstose pajutome, kad ir dabartiniai mūsų vaikai jau gražūs užaugo...

Statūs, sukti Benutės laiptai žemyn, kur išlydėta pro duris priebutyje nuolat pamatysi rečiau ar tankiau, bet tvarkingai sutupdytų vaikiško apavo porų... O kiek jų čionai prigužės rudenį, žiemą pro paprastai nerakinamas duris, pro Švč. Mergelės Marijos statulėlę, nuo priebučio palangės laiminančią kiekvieną šios dvasingumo ir šviesos oazės „ateivį“ ar „išeivį“. Visados, pabuvusi čia, ir skrendu per gimtuosius Kybartus labai labai norėdama gyventi.



Violeta MICKEVIČIŪTĖ






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Jubiliejų švenčiantis gydytojas savęs be medicinos neįsivaizduoja
* Naujų nesutarimų fone prisimintos senos nuoskaudos
* Vilkaviškio mieste siaučia vandalai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Ar galima sakyti „prieinama kaina“?
ikrai galima, kadangi „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ nurodoma trečioji dalyvio prieinamas reikšmė – „nebrangus, įperkamas“.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas