„Santaka“ / Kai mirtis vaikščiojo aplinkui

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2011-08-08 22:14

Dalinkitės:  


Kai mirtis vaikščiojo aplinkui

...Tą 1941-ųjų vasarą aš, mama ir brolis Vytautas miegodavome ant šieno. Artėjant nakčiai, pakraigės plyšyje įstrigdavo žvaigždelė ir būdavo girdėti, kaip kažkas šiene be perstojo tyliai šiugžda. Mama sakė, jog tai ne kas kitas, o mažučiai vabalėliai, atkeliavę čia su šienu iš pievų ir laukų. Tačiau dažniausiai viską užgoždavo nuo plento sklindantis rusų motorų ūžesys.

Nuo ankstyvo pavasario jie plentu vežiojo žvyrą, rąstus ir akmenis savo įtvirtinimams, iš kurių vienas, aptvertas nukirstais berželiais, buvo renčiamas netoli mūsų. Einant pašalui, plentas neatlaikė, ir jų sunkvežimiai bei vikšriniai vilkikai riaumodami ropšdavosi iš vienos duobės į kitą – naktį jų siūbuojantys žibintai tarsi vaiduokliškos žirklės karpydavo tamsą.

Aš mielai būčiau pasilikęs miegoti troboje, bet ir be manęs ten buvo ankšta. Pirmiausia iš Kauno atvažiavo jaunėlė sesuo Gražina – ir ne viena, o su savo vyru Broniumi Makaičiu, tiesiu kaip nendrė, apsirengusiu gražiai išlygintu pilku kostiumu. Pasakė, kad jis – diplomuotas teisininkas.

Kol Gražina buvo netekėjusi, aš akis pražiūrėdavau belaukdamas jos apsilankančios, dažniausiai – per šventes.

Išlipusi iš vakarinio traukinio, ji neidavo pėsčia. Tokį vakarą aš būdavau prilipęs prie galinio lango, laukdamas, kol tolumoje sušvis naumiestinio autobuso žibintai... Kambario sienomis slenkant pakelės namų ir medžių šešėliams, aš tūnodavau lyg nesavas: stabtelės ar ne ties mūsų keliuku autobusas? (Kartais, per laišką pažadėjusi atvykti, ji taip ir neatvažiuodavo). Autobuso stabdžiams cyptelėjus, širdis atsidurdavo kulnyse ir aš traukdavausi į tamsesnį kampą.

Ir štai ji praveria duris – švytinti, su krintančia ant kaktos tamsia garbanėle. Graži. Pasisveikinusi su kitais, ji tempia mane į lempos šviesą: „Pasirodyk, broliuk, ar daug paaugai...“

Kiekvienąkart, ištrūkusi iš savo įstaigos, kur dirbo, ji atveždavo man spalvotų pieštukų ir knygų. Kartu su ja pradėjau sudėlioti jų pavadinimus „Dirbk ir baiki“, „Kupriukas muzikantas“, „Jonas pas čigonus“... O kokiose dausose aš būčiau, jeigu ne Gražina?..

Tą dieną ji rankiojo gėles pievoje už upelio. Aš, skubėdamas pas ją, nusprūdau nuo lieptelio ir pūkštelėjau į sietuvėlę. Gerai, kad ji buvo netoli, – atbėgusi ištraukė mane, jau pradėjusį burbuliuoti.

Dabar ji su Broniumi apsigyveno mūsų didžiajame kambaryje, kur man buvo uždrausta landžioti. Nugirdau, kaip ji mamai pusbalsiu pasakojo apie Bronių. Kaune jį pradėjo sekti. Kažkas ten atkasė, kad jis – jaunalietuvis, kad buvęs Italijoje...Viską... Kad jo tėvai Žemaitijoje, kažkur apie Paprūdžius, turi didelį ūkį. „Gal niekas nesuuos, kad mes čia, pas jus?“ – sakė ji.

Išpasakojusi visas naujienas, ji davė man pavartyti Broniaus albumą. Iškart pažinau jį nuotraukoje – besišypsantį keleivinio vagono tarpduryje. Ant jo palaidinės buvo pavaizduotos trys besiplaikstančios liepsnelės. Kitoje – jis aikštėje, prie bažnyčios, lesino balandžius. Tai ir buvo Italija, Roma. Atvertęs trečią ar ketvirtą lapą, vos neaiktelėjau: Bronius stovėjo po medžiu panašiais į plunksnas lapais su trumpikėmis. Man, ne pirmus metus svajojančiam apie ilgas kelnes, tai pasirodė labai nevyriška... Ko gero, jai su tuo Broniumi nelabai pasisekė.

Onutės vyras Stasys Medžiavepris – kas kita. Jis buvo pasienio policininkas. Turėjo šautuvą, į tarnybą Kudirkos Naumiesčio pasienio ruože išeidavo apsirengęs uniforma. Visi ne kartą prisimindavo, kaip jis vieną naktį pričiupo kontrabandininką, gabenusį per sieną maišą žemės riešutų. Tiesa, rusams užėjus, Stasys pradėjo dirbti „šoferiu“. O kas, jeigu ne jis, būtų pamokęs tuos Naumiesčio valkatas?..

Per patį liepų žydėjimą mes visi keturi: tėvas, mama, Vytautas ir aš, pasikinkę sartį, nudardėjome į senąją mūsų tėviškę už Naumiesčio – Meištus. Ne šiaip sau – į Stasio ir Onutės pirmagimės Skinutės krikštynas.

Visi šoko kieme, kai tie trys sustojo tarpuvartėje (klėtis ir namas stovėjo pačioje paplentėje). Vienas jų apsmukusiomis kelnėmis pamojo man pirštu ir liepė pakviesti gaspadorių. Aš suradau svečių būryje Stasį ir pasakiau, kad jo teiraujasi. Jis neskubėdamas ėjo link jų, o kartu su juo – Prapuolenių Juozas, stalius, apkūnus storulis, įkaitęs nuo šokių ar dar ko nors.

„Iš kur tie tipeliai?“ – klustelėjo Stasys Juozo. „Naumiestiniai, – pasakė šis, artėjant mums prie vartų, – vienas man matytas – žydams malkas pjauna.“

„Tu gaspadorius? – paklausė tas nusmuktkelnis, kai mes priėjome”? – „Aš. O ko norėjai?“ – „Pradžiai duok vyrams užrūkyt.“ – „Oho, – šyptelėjo Stasys... – Nusipirk, žinosi, kiek kainuoja.“ – „Tiek to, kaimyn, – pasakė Juozas, traukdamas iš kišenės „Regatos“ pakelį, – tegul parūko.“

Kai Prapuolenukas apdalijo juos papirosais, prašneko kitas, užsimetęs ant pečių nutrintą švarką: „Žiūriu, prie nago esi, gaspadoriau. Nešk butelį – išsiskirsime geruoju.“ – „O jeigu ne? – paklausė Stasys. „Bus kraujo...“

Nutirpau, kai jis išsitraukė iš kišenės peilį ir bandė jį atlenkti. Tik nesuspėjo: akimirksniu švystelėjo ištiesta Stasio plaštaka ir jis, stvėręsis už kaklo, susmuko į paplentės griovį.

Prie Stasio šoko tas nusmukusiomis kelnėmis. Jį Stasys pasitiko kojos spyriu, ir šis loštelėjęs atsisėdo į patvoryje augusias varnalėšas. Trečiasis, atrodo, pats jauniausias, davė kojoms žinią. Prapuolenio Juozas švilptelėjo pro pirštus jam įkandin: „Laikykit jį!“ Bet tas alkūniavo į Naumiesčio pusę neatsigręždamas.

Netrukus juo pasekė ir kiti du. Ėjo prilaikydami vienas kitą. Juozas švystelėjo jiems įkandin ant žemės gulėjusį peilį: „Pasiimkit – bus bulvėms skusti.“ Nežinau kodėl, bet man jų pagailo.

Vakarėjant, kai tolumoj, Vokietijos pusėje, raudona saulė siekė medžių viršūnes, aš, mama ir brolis Jonas sėdėjome ant suolo: stebėjau tebetrypčiojančias kelias šokėjų poras. Jonas mojavo ranka kažkam, išeinančiam pro vartus. Mama glostė jo kelį: „Eik, vaikeli, į klėtį – numigsi, tau jau gana...“ Pagalvojau: „Nieko sau vaikelis.“ Kai aš, pagrandukas, gimiau, Jonas jau tarnavo Lietuvos kariuomenėje Alytuje, Kunigaikštienės Birutės ulonų pulke.

Ilgokai turėdavau rankose keletą jo nuotraukų. Vienoje jis – tarp abiejų seserų ulono uniforma, su kardu, kitoje – ant žirgo. Gal tuomet man pirmąkart atėjo mintis, kad užaugęs būsiu karininkas. Jonas man ta proga ir padovanojo iš medžio išdrožtą kardą. Jis tuo metu dirbo Kudirkos Naumiesčio kooperatyve pardavėju. Buvo stiprus. Tėvas ne kartą prisimindavo, kaip Jonas susilažinęs užnešė į antrą aukštą cemento maišą, kurį keli vyrai vos pakėlė.

Buvau girdėjęs, kad jis gavęs savo kraičio dalį – tūkstantį litų, kuriuos jam sumokėjo Stasys, susituokęs su Onute ir likęs šeimininkauti Meištuose – senojoje tėviškėje, kur ir aš buvau gimęs.

Jonas buvo šaulys, irgi turėjo šautuvą. Dainavo šaulių chore. Jis ir padėjo Onutei pasirengti kaukių baliui, kai ji dar buvo netekėjusi. Man ir per plyšį neleido žvilgtelėti į tą kambarį, kur ją rengė, o kai ši išėjo, aš vos neaiktelėjau. Tai buvo ji – ir ne ji: ant kaktos – švytintys Gedimino stulpai, rankos surakintos grandine, o ją visą buvo apsivijusi bjauri gyvatė pražiotais nasrais. Jos kaukė vadinosi „Pavergtasis Vilnius“. Šaulių kaukių baliuje ji gavo pirmąjį prizą.

Iš Meištų Onutę ir Stasį kartu su kitais paprūsėje gyvenusiais 1941-ųjų ankstyvą pavasarį išvarė rusai. Jiems labai rūpėjo, kad niekas neperkeltų kojos per jų saugomą sieną. Visa paprūse driekėsi per laukus plati suartos ir išakėtos žemės juosta – kiškis nebūtų galėjęs perbėgti nepalikęs pėdų... Šalia ėjo spygliuotų vielų užtvaros. Kad žaliakepuriams jų pasieniečiams čia niekas netrukdytų daryti, ką išmano, visiems buvo įsakyta išsikelti už keliolikos kilometrų į ištuštėjusius vokiečių namus, kurių savininkai rusams užėjus patraukė į savo „faterlandą“.

Labai laukdavau apsilankant ko nors iš mūsų giminių ar senų pažįstamų, ypač – dėdės Jono, mano krikšto tėvo. Jį dar vadindavo „Dūšios broliu“ – taip jis atsiliepdavo apie gerą kaimyną ar šiaip kam nors ištiesusį pagalbos ranką.

Dėdė Jonas buvo vyresnis tėvo brolis. Pats vyriausias sūnus senelio Mato Starinsko šeimoje buvo Juozas, po jo gimė Pranas, Jonas ir Andrius. Tėtė, pats jauniausias, buvo gimęs tuometiniame Kybartų valsčiuje, Pracapolės kaime, vos už kilometro į šiaurę nuo mūsų Giedrių – pamiškėje, kur tada buvo Pracapolės dvaras...

Pamatęs, kaip iš plento į mūsų keliuką įsuko šyvio traukiamas ilgvežimis, nesitvėriau džiaugsmu.

Stasys, klampodamas šalia vežimo įmirkusiu keliuku, ragino arklį. Ant vežimo, tarp visokių rakandų ir ryšulių, sėdėjo Onutė su Skinute ant rankų. Pamačiusi mane ji gailiai šyptelėjo. Supratau – kam smagu palikti savo namus...

Onutei su Stasiu buvo paskyrę nedidelį vokiečio repatrianto ūkelį Šakių apskrityje, netoli Nemuno. Bet jie nepanorėjo ten apsigyventi: iškart už vartų – miškas, o laukas, pasak Stasio, – vieni kemsynai, „tik šėtonui vaikus vesti“.

...Per patį saldžiausią ryto įmygį mane kažkas supurtė – lyg būčiau vežime, užlėkusiame ant rąstais grįsto tilto.

Pro lentų plyšius smelkėsi aušros spinduliai. Pamačiau ir šalimais sėdinčią mamą. Sunėrusi rankas reumato išsukinėtais pirštais ji meldėsi: „Sveika, Marija, malonės pilnoji, Viešpats su tavimi...“ Pamačiusi, kad aš vargais negalais praplėšiau akis, ji nustojo melstis ir pasakė: „Kelk, pupyti, renkis – turbūt prasidėjo karas... Bombarduoja čia kažin kur netoli.“ Sujauktas brolio guolis šalimais buvo tuščias. „Vitas su Onute išbėgo į Simanėliškius karvių parsivesti, – pasakė ji. – Atleisk mums, pone Dieve...“

Nusiritome nuo šieno prėslo ir išėjome į kiemą. Visas dangus bauginančiai ūžė. Tėvas stovėjo vidur kiemo, laikydamas už grandinės pririštą avį, – matyt, rengėsi vesti ją į laukus. Šalimais stovėjo Bronius ir užvertęs galvą žvelgė į dangų. „Vokiečiai, aš jums sakau, kad vokiečiai, – atsigrįžo jis į mus. – Aiškiai matyti – kryžiai ant sparnų...“

„Vėl jis grįžta,“ – Bronius mostelėjo ranka Simanėliškių pusėn, ir ten pamatėme ore besivartaliojantį keistą dviliemenį lėktuvą, nušviestą tik patekėjusios saulės. Staiga tas dviliemenis kaukdamas nėrė žemyn. Prieš slėpdamas galvą mamos sijono klostėse dar spėjau pamatyti, kaip ties lėktuvo sparnais pradėjo šokinėti žydros liepsnelės. „Iš kulkosvaidžių pila“, – pasakė Bronius. Ir tuo metu krūptelėjo po kojomis žemė, ausis užtrenkė kurtinantis trenksmas, patvartėje cypdamas nėrė į būdą šuo. Supratau, kad viskas dėjosi ten, kur buvo išrikiuotos tos rusų gaubicos.

„Viešpatie Aukščiausias, – vėl pradėjo aimanuoti mama. – Jie ten su tomis karvėmis... Panele Švenčiausia, Juozapai šventas, melskitės už mus...“ O tėvas pasakė: „Nėra ko, motin, pirma laiko juos laidoti.“

Dievas iš tiesų mus išgirdo. Kai vokiečių lėktuvas apsukęs ratą pradėjo tolti, aš pirmas pamačiau pro sodo medžių kamienus Onutę ir Vytautą su karvėmis. Visiems palengvėjo. Greitai šluosčiausi ašaras... Šiaip jau tų karvių nebuvo galima patempti – vis stengdavosi paglemžti snukiu kokį žolės ar šalimais augančio vasarojaus kuokštą. Dabar ir tempti nereikėjo: skuto paskui Onutę ir Vytautą, net pritvinkę tešmenys tabalavo į šonus. Vytautas šnopuodamas braukė nuo veido prakaitą: „Jau buvo ir blusos apmirę...“



Kęstutis STARINSKAS



(Pabaiga. Pradžia Nr. 91).






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas