„Santaka“ / Kai mirtis vaikščiojo aplinkui

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2011-08-05 06:42

Dalinkitės:  


Kai mirtis vaikščiojo aplinkui

Kęstučio Starinsko rašinį „Kai mirtis vaikščiojo aplinkui“ į redakciją atnešė senas laikraščio skaitytojas, anksčiau ir pats aktyviai reiškęsis spaudoje, vilkaviškietis Alvydas Stankevičius. „Šiuos prieškario ir pokario prisiminimus gavau iš Kęstučio artimųjų. Tai vienas paskutiniųjų jo rašinių“, – palikdamas savo bičiulio rankraštį sakė A. Stankevičius.

K. Starinskas 1955–1964 metais dirbo mūsų laikraštyje – tuometinėje „Pergalėje“.



Iš tolimos vaikystės atklystantys karo vaizdai – neatskiriami nuo tėvų namų Suvalkijos paplentėje ir tų vasarų, kai žemė atrodė jauna ir labai graži.

Nuo Raudonkalnio, kur mes, basakojai, kartais susėsdavome, Šeimenos upės dugne galėjai suskaičiuoti akmenėlius. O vandenyje, krūmo šešėlyje, pasirodžiusi stambi lydeka priversdavo krūptelėti ir užkaitindavo kraują. Niekas per daug nesistebėdavo, kai mes su kaimynų Algimantu ir Dapkūno Antanu upėje su akyta lango užuolaida prigaudydavome žuvų ne vieniems pietums...

Prisimenu, kaip šeštadienio vakarą brolis Vytautas, parsivaręs iš laukų Sartį su plūgu, puldavo prie veidrodžio „gaudyti“ retus barzdos plaukelius. Būdavo aišku: netrukus pasirodys Mikas, savanorio Lipnicko bernas, tvirtas vyras, nors broliui tik iki peties, su armonika prie šono.

Mama, jam užėjus, statydavo kėdę virtuvės viduryje, nors pas mus Mikas niekada neužtrukdavo. Žinojome: už gero puskilometrio, Ulinsko kieme, jau nerimsta, spygauja mergos, ežiomis ir laukų keliukais traukia į tą pusę bernai. Mama kartais paprašydavo, kad Mikas savo armonika ir mus palinksmintų... Nedaug pasibranginęs jis, būdavo, pagaliau užsimeta ant peties armonikos diržą ir pusbalsiu sau pritardamas užgroja karišką fokstrotą: „Atmink stovyklą Nevėžio krantuose – / Palapinėj sėdėjom abu. / Mintys nardė sidabro bangose – / Širdžiai buvo be galo ramu.“

Sakytum, Viešpaties angelas būtų pažvelgęs į mūsų aprūkusią virtuvę. Mama stovi prie plytos ir kelintąkart šluostosi į prijuostę sausas rankas. Tėvas, tarsi norėjęs kažką sakyti ir pamiršęs užsičiaupti, irgi beldžia klumpe į taktą. Man galvoje – viena mintis: kad Vytautas tik neskubėtų skustis, o Mikas kuo ilgiau grotų.

Bet armonika greitai nutildavo, atsidusdavo Mikui suglaudžiant dumples, ir jie išeidavo. Keliuku pro sodą ežiomis, tarp žaliuojančių vasarojų ir išplaukusių rugių, – į ten, kur, mamos žodžiais, iki išnaktų nenutildavo tų nenuoramų dainos.

Ant plento, skambančio nuo kaustytų ratų ir arklių kanopų, būdavo galima paganyti akis. Antradieniais ir penktadieniais vežimas lenkdavo vežimą – Vilkaviškyje būdavo turgaus dienos. Tėvas, pats nebaigęs nė vienos klasės, bet jaunystėje nusigavęs į Ameriką ir ten susiradęs mamą, mokydavo mane geografijos: „Atsistok veidu į plentą... Kur tavo nosis rodo – šiaurė. Plentas eina iš pietryčių į šiaurės vakarus – iš Vilkaviškio į Kudirkos Naumiestį... Suvalkijoje – du plentai. Kitas iš Kauno per Marijampolę, Vilkaviškį ir Kybartus eina į Prūsus.“

Toje pusėje, kur, pasak tėvo, buvo pietryčiai, ankstyvą pavasarį tekėdavo saulė ir Vilkaviškio geležinkelio stotyje ūksėdavo garvežiai. Pro paplentėje skeryčiojantį sparnais vokiečio Preiso malūną galėjai matyti, kaip stambūs juodi vabalai, išmesdami dūmų ir garų kamuolius, pūškuoja tempdami paskui save vagonų skryneles. Tėvas mokėjo daug dainų apie karą. Sėdi jis prie didžiulės šakų krūvos, čeksi į kaladę kirvis ir skamba vienas po kito posmai: „Mergužėle, ten giružėj didi kova buvo, / Kardai žvangėj, kulkos švilpė – daug jaunų pražuvo... / Pasilik, sesute sveika, nuramink širdelę – / Gal sugrįšiu nepražuvęs už tėvų šalelę...“

Pasakodavo jis ir apie karą, kurį patys su mama bei vyriausiais broliukais Adomėliu, Jonuku ir maža sesele Onute buvo išgyvenę, – Pirmąjį pasaulinį.

Jie jau buvo grįžę iš Amerikos ir tik spėję įsikurti savo ūkelyje už Naumiesčio, ties ten, kur į Šešupę įteka Mergupio upeliukas. Mama sakydavo nelabai norėjusi grįžti į Lietuvą, nes turėjo gerą švarų darbą „pančekinėje“ – kojinių fabrike. Bet tėvas, kaip ji sakydavo, „buvo dėl tos Lietuvos pasimaišęs. Sekmadieniais po bažnyčios eina į rytinį Saut Bostono pakraštį, atsisėda ant vandenyno kranto ir žiūri į tą pusę... Sėdi ir žiūri“.

Mama irgi pasakodavo, kaip jiems su vaikais per tą pirmąjį karą buvę: „Bijodavome išlįsti iš savo slėptuvės net ir mūšiams aptilus. Girdėdavome aplinkui slankiojančių rusų balsus – ieškodavo, ką pavogti... Kai Onutė ruošdavosi pravirkti, jai iškart į burnytę – krūtį, kad jie neišgirstų ir neatimtų paskutinės duonos.“

Sekmadieniais tėvas, atskleidęs „Ūkininko patarėją“, irgi garsiai skaitydavo apie karą: kaip suomių slidininkai Šiaurės fronte atakuoja pusnynuose įstrigusius rusų tankus, kaip italų diktatoriaus Musolinio pėstininkai vieną po kito užima Abisinijos kaimus. Karas kaip koks milžinas besotis niekur nebuvo pradingęs.

Brolis Vytautas iš miško parsivežė gražią ištekinę pušelę – gavo nemokamai. Jis bei kiti jaunieji ūkininkai buvo nutarę per šventes kiekvienas savo kieme iškelti trispalvę... Aš laukiau nesulaukiau tos dienos, mintyse matydamas, kaip aukštai kartu su baltais debesėliais sklaidosi virš mūsų kiemo trispalvė.

Tėvas tiek tepasakė: „Bus geras pavėsis po tomis vėliavomis vokiečių kareiviams, kai ateis...“ Nežinau, kodėl jis nesidžiaugė.

Tik atėjo ne vokiečiai, o rusai.

Tą birželio rytą stoties pusėje buvo tylu. Plentu dardėjo vos vienas kitas vežimas. Mes, išgirdę kaimyno Broniaus Matijošaičio iš miesto parneštą naujieną, vaikščiojome kaip žemes pardavę. Ateina rusai!..

Gerai prisimenu, jog saulė tą dieną svilinte svilino ir tėvas pagaliau pasakė: „Kas bus, tas bus – reikia eiti prie dobilų.“

Anapus bevardžio upeliuko, tekėjusio pro mūsų kiemą į Šeimeną, buvo nemažas laukas, kuriame bolavo nupjautų dobilų pradalgės. „Apsiginklavę“ šakėmis ir grėbliais patraukėme per lieptą į tą pusę.

Visi gerokai sukaitome, kraudami ant žaiginių perdžiūvusius dobilus. Vyresnieji vis nešė ir nešė šakėmis didžiausius plekus, o aš turėjau spėti sugrėbti dobilienoje pasilikusią smulkmę. Žaiginių eilė jau buvo priartėjusi prie plento, kai mama įsmeigė į žemę šakę ir mostelėjo į Naumiesčio pusę: „Ana, kas ten tokie?“ Sužiurome ir mes. Plentu mūsų link artėjo keletas dviratininkų su plazdančiomis prie rankenų raudonomis vėliavėlėmis. Tėvas tarstelėjo: „Žiūrėk, Vitai, tavo akys geresnės, ar ne naumiestiniai ten?“ – „Jo jo, tėte, Naumiestiniai... Komunistėliai. Tas antras, atrodo, Vereckutis.“ Įsižiūrėjome į pravažiuojančius dviratininkus. Jų marškiniai buvo vėjo išpūsti, veidai įraudę.

„Kur dabar juos galas neša?“ – atsigrįžo į mus mama. „Ar nežinai, – piktai pasakė tėvas, – važiuoja saviškių pasitikti.“

Stovėjo jis gyslotomis rankomis suspaudęs šakės kotą. Sukumpęs, pavargęs. Drobinių marškinių nugara buvo patamsėjusi nuo prakaito.

Rusai pasirodė, kai baigėme dobilienoje rikiuoti antrąją žaiginių eilę. Čiaudėdamas ir išmesdamas aitrius dūmus pravažiavo žalias kaip varlė šarvuotis. Paskui pasipylė pėsti ir važiuoti. Ilgokai visi tylėjome. Pirmoji prabilo mama: „Žiūrėkite, žiūrėkite – jų čebatai be aulų.“

Sužiurome į tą pusę, kur ji rodė ranka. Plento pakraščiu pėdino ilga apdulkėjusių kareivių vora. Smailiaviršūnės lyg pempės kuodas kepurės, už pečių – krepšiai ir ilgi kaip kačergos šautuvai. Skuduriniais vyturais apsuktos kojos atrodė plonos kaip tikrų pempiukų.

Prisiminiau, kaip su dainomis plentu ant sartų žirgų prajodavo mūsų husarai (Vilkaviškyje buvo jų kareivinės). Kur jie dabar, kodėl jie šitų nesuvaldo? „Neišsitenka bjaurybės savo žemėse, – pasakė tėvas, kai mes per dobilieną patraukėme namų link. – O tokius plotus valdo... Sibiras... Kaukazas... Jiems vis negana ir negana.“ Tėvas žinojo, ką sako. Ant aukšto, jo užrakinamoje skrynelėje, buvo stora kaip kaladė knyga – J. Adomaičio-Šerno „Geografija“. Tėvas ją buvo parsivežęs iš Amerikos. Kartais pats iš tos knygos šį tą paskaitęs leisdavo ir man ją pavartyti.

Kartą tarp dviejų puslapių aptikau smulkių medžio angliukų. Paklausiau, iš kur jie ten atsiradę. Jis pasakė, kad skaitydavo tą „Geografiją“ Pirmojo pasaulinio karo metais pasišviesdamas balana, nes nebuvo žibalo...

Su sesele Onute basomis mynėme purų saulės įkaitintą durpžemių keliuką, vingiuojantį per pievas namų link. Kairėje plytėjo Simanėliškių durpynas – tankūs drebulaičių ir berželių brūzgynai su kur ne kur telkšančiais vandens akivarais. Negalėjau atitraukti akių nuo dešinėje, paraistės įkalnėje, išrikiuotų penkių ar šešių rusų gaubicų, kurių vamzdžiai buvo nukreipti į vakarų pusę. Kareiviai kaišė jas medžių šakomis. Netoliese pakrūmėje mataruodami galvomis gynėsi nuo vapsvų ir musių jų arkliai. Aš tikrai būčiau rimčiau pasidomėjęs rusų baterija, bet sesuo liepė nežiopsoti. Ji nešė du artipilnius pieno kibirus. Nelabai norėjau vaikščioti į Simanėliškių durpyną, kurio pievose ganėsi dvi mūsų karvės. Nuo namų iki ten buvo apie du kilometrai, bet Onutė manęs nepalikdavo. Nesupratau, kam aš jai reikalingas, nes pieno kibirus ji tempdavo pati viena. Kai aš seseriai įkyrėjau savo klausimais, ji pagaliau prasitarė, jog bijo rusų. „O ką jie gali tau padaryti?“ – neatlyžau aš. „Ką, ką?.. – šyptelėjo ji, dirstelėjusi į mane pro petį. – Išrengs ir paleis.“ – „Ar visai nuogą?“ – „Nuogą, nuogą...“ Supratau, kad ji pyktelėjo, ir nutilau – irgi, matai, susirado sau gynėją.



Kęstutis STARINSKAS



(Tęsinys kitame numeryje)






Kęstutis Vincentas STARINSKAS – Lietuvos žurnalistas, redaktorius.



Gimė 1932 m. spalio 20 d. Meištuose, Šakių apskrityje.

1960 m. baigė Vilkaviškio darbininkų jaunimo vidurinę mokyklą, 1980 m. – žurnalistikos specialybę Vilniaus universitete.

Dirbo Vilkaviškio rajono laikraščio „Pergalė“ korektoriumi, literatūriniu darbuotoju, Lietuvos televizijos ir radijo komiteto korespondentu, redaktoriumi, savaitraščio „Kalba Vilnius“ vyr. redaktoriaus pavaduotoju, Baltijos TV redaktoriumi, laikraščio „Žinia“ redaktoriumi, „Geležinio vilko“ brigados Informacijos tarnybos viršininku, žurnalo „Karys“ vyr. redaktoriumi, žurnalo „Kardas“ vyr. redaktoriaus pavaduotoju.

Parašė humoreskų, poemą vaikams ir kitų kūrinių. Daugiausia rašė krašto apsaugos, kariuomenės organizavimo temomis.

Gyveno Vilniuje, mirė 2010-ųjų rugpjūtį.







Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Popiežius Pranciškus palaimino Lietuvos žmones
* Vilkaviškio rajone nebelieka migracijos padalinio
* Vizito pas medikus mokestis drausmintų ir mažintų pacientų eiles
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ką kilnojo – gyrą ar svarstį?
Didelis metalinis rutulys su rankena jėgai ugdyti vadintinas svarsčiu. Taigi stipruoliai varžosi kilnodami svarstį, bet ne gyrą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas