„Santaka“ / „Ir meilė duonoj, ir gėlė balse: kiek atiduodi – tiek tavęs ir lieka“ (Justinas Marcinkevičius)

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2011-07-25 22:49

Dalinkitės:  


„Ir meilė duonoj, ir gėlė balse: kiek atiduodi – tiek tavęs ir lieka“ (Justinas Marcinkevičius)

Šian­dien bu­vo in­teg­ruo­ta is­to­ri­jos ir li­te­ra­tū­ros pa­mo­ka. Vie­na tų keis­tų, ku­rias da­bar ne­re­tai su­mąs­to mo­ky­to­jai. Mes – dvy­lik­to­kai. Mums be­veik (ar­ba ir jau) aš­tuo­nio­li­ka. Jau­nys­tė, sva­jos... Ga­lų ga­le – abi­tū­ros eg­za­mi­nai... Ar ga­li­ma džiū­gau­ti, kai dvi­de­šimt suau­gu­sių (na ge­rai – be­veik suau­gu­sių) žmo­nių dvi mo­ky­to­jos ve­da­si į miš­ką mo­ky­ti? Kuo jos dar ga­li mus, jau tiek vis­ko ma­čiu­sius, nu­ste­bin­ti? Ge­rai, kad mū­sų mo­kyk­la ne­to­li Bu­da­vo­nės miš­ko, ki­taip gal dar bū­tų rei­kė­ję su­reng­ti ke­le­to die­nų žy­gį pės­čio­mis – juk mo­ky­to­jų, jei jos tu­ri su­ma­ny­mą, nie­kaip ne­per­kal­bė­si.

Tai­gi ėjo­me mes į tą „miš­ko pa­mo­ką“ ne­no­riai, gal­vo­da­mi ir kal­bė­da­mi apie ki­tus da­ly­kus – mums daug svar­bes­nius nei tau­tos praei­ties įvy­kių pri­si­mi­ni­mai. Bu­vo­me in­for­muo­ti, kad pa­sa­kos apie Bu­da­vo­nės miš­ke vy­ku­sią tra­ge­di­ją – žiau­rią tri­jų mū­sų kraš­to ku­ni­gų mir­tį, apie žmo­gaus li­ki­mą ir bū­ties pra­smę, mei­lę ar­ti­mui sa­vo. Apie di­de­lius mū­sų tau­tos žmo­nes, jų min­tis ir dar­bus.

Apie tra­ge­di­ją vi­si esa­me gir­dė­ję, juk gy­ve­na­me ir mo­ko­mės šio­se apy­lin­kė­se. Kas­met mo­kyk­lo­je bū­na or­ga­ni­zuo­ja­ma kan­ki­ni­mų vie­tos tvar­ky­mo ak­ci­ja. Mes da­ly­vau­ja­me. Mes – są­mo­nin­gi, ypač vy­res­nė­se kla­sė­se...

Pa­mo­ka bu­vo ki­to­kia. Ne­ti­kė­ta. Kaž­kas su­jau­kė min­tis ir jaus­mus. Jau­čiau­si taip, lyg bū­čiau įkiš­ta į mai­šą ir stai­ga iš jo iš­trauk­ta. Ir ge­ra, ir ne­jau­ku. Lyg gė­da ko... Gal sa­vo išanks­ti­nio nu­si­tei­ki­mo, gal jau­nat­viš­ko mak­si­ma­liz­mo, gal per aukš­tų sie­kių ir per la­kių sva­jo­nių... Taip vei­kė ši­ta vie­ta, ši­ta stai­ga ki­taip su­vok­ta gy­ve­ni­mo tie­sa. Aš klau­siau­si, ką kal­ba mo­ky­to­jos, aš nar­šiau po sa­vo šir­dies už­ka­bo­rius, steng­da­ma­si pri­si­min­ti, ką dar ir ka­da esu gir­dė­ju­si apie šią is­to­ri­ją.

Jau­čiau­si taip, lyg bū­čiau per­skai­čiu­si keis­tus, neiš­siun­čia­mus laiš­kus. Laiš­kus į nie­kur, laiš­kus pir­mu pa­si­tai­kiu­siu abo­nen­tų kny­gu­tės ad­re­su, laiš­kus, mė­to­mus pro lan­gą at­si­tik­ti­niams praei­viams. Laiš­kus apie MEI­LĘ žmo­gui, apie GE­RU­MĄ ir AT­JAU­TĄ. Apie tai, ko­kia kiek­vie­no iš mū­sų šven­ta pa­rei­ga – BŪ­TI. Net jei ta bū­tis bai­gia­si taip – duo­be miš­ko aikš­te­lė­je ir tri­mis tar­si suau­gu­siais kry­žiais. Ar­ba ei­lė­raš­čių kny­go­mis (bu­vo kal­ba­ma ir apie Jus­ti­ną Mar­cin­ke­vi­čių). Pras­min­ga bū­tis.

Vi­są pa­mo­kos lai­ką te­no­rė­jau gal­vo­ti apie žmo­gų, apie gė­rį, apie tai, kuo da­bar ti­kiu, – apie MEI­LĖS VI­SA­GA­LY­BĘ. Ke­tu­rių žmo­nių gy­ve­ni­mai (tri­jų ku­ni­gų ir poe­to Just. Mar­cin­ke­vi­čiaus) ma­ny­je vis­ką ap­ver­tė. No­riu kal­bė­ti apie ši­tuos žmo­nes. Keis­ta va­din­ti juos to­kiu var­du. Juk mes vi­si esa­me žmo­nės. Aš, jis, ji, tuo­du... ir net vi­si trys mi­li­jo­nai – ir­gi žmo­nės. Bet ne vi­si ga­li švel­niai ir ty­liai mo­ky­ti. „Ne­si­no­ri būt gar­siai tei­siu, / No­ris bū­ti tei­sin­gu ty­liai“, – ra­šė Just. Mar­cin­ke­vi­čius. Šian­dien man pa­si­ro­dė, kad jo poe­zi­jo­je daug Bu­da­vo­nės tra­ge­di­jos še­šė­lių. Daug Tie­sos. Daug Tik­ru­mo. Daug Die­vo. Ar­gi tai nė­ra pra­smių pra­smė? Gy­ve­ni­mo. Bū­ties. Net mir­ties. Kas ga­li pa­neig­ti, kad tri­jų ku­ni­gų akys bu­vo nu­kreip­tos į dan­gų, o lū­pos šnibž­dė­jo žo­džius: „Nie­ko nė­ra ma­ny­je, / Kas ne­bū­tų ir ta­vo.“

Tiek mei­lės ir švel­nu­mo jun­tu da­bar sa­vy­je ir ap­lin­ki­niuo­se, to­kia ra­my­be al­suo­ja ši­to miš­ko erd­vė. Ro­dos, ga­lė­čiau pa­kil­ti ir ei­ti Paukš­čių Ta­ku. Man at­ro­do, kad jie am­ži­nai šiuo ke­liu ei­na. O iš taip aukš­tai, ap­sup­ti to­kios gro­žy­bės, žmo­nės te­ga­li ma­ty­ti tik tai, kas ge­ra. To­dėl ge­ru­mas ir mei­lė pra­žys­ta del­nuo­se.

No­rė­jos ir verk­ti, ir juok­tis. Verk­ti to­dėl, kad mei­lė atė­jo į ma­no sie­lą gal kiek vė­lai, ir da­bar sun­ku bus jai sta­ty­ti Ge­ru­mo til­tus. Juok­tis no­rė­jos, nes ji pa­ga­liau atė­jo. Aš gal­vo­ju, kad ši­toj vie­toj, ši­tam is­to­ri­niam kon­teks­te, ši­toj konk­re­čioj is­to­ri­joj Just. Mar­cin­ke­vi­čiaus kū­ry­ba yra ko­mu­ni­ja dva­siai, ku­rią no­ri­si priim­ti tris kar­tus per die­ną, kad tik neišb­lės­tų mei­lės lieps­ne­lė, kad tik ne­pa­mirš­tum ge­ru­mo sko­nio. Man grau­du, kai da­bar at­si­grę­žus ma­tau sa­vo ei­tą­jį ke­lią. Vi­sa tai bu­vo ma­no ke­ly, bet aš ne­pas­te­bė­jau to, ne­mo­kė­jau to iš­skir­ti: „At­leisk mums, dan­gau, / Kad už­mir­šo­me že­mės sko­nį“, – ir vėl kaip mal­dą kar­to­ju poe­to žo­džius.

Šian­dien aš pa­si­kei­čiau. Lyg kas bū­tų nu­vil­kęs juo­dą ma­no re­gė­ji­mo man­ti­ją, lyg kas bū­tų pa­kė­lęs šven­tų­jų var­dus ir ne­by­liai pa­klau­sęs: „Kas juos da­vė žmo­nėms?“ Nuo šian­dien aš ieš­ko­siu at­sa­ky­mų į vi­sus bū­ties klau­si­mus. Nuo šian­dien aš ne­bi­jo­siu nu­leis­ti gal­vą, pri­glaus­ti ki­to žmo­gaus del­ną prie sa­vo skruos­to, nes ti­kiu, kad tarp žmo­nių vi­sa­da sklan­do mei­lė, – rei­kia tik mo­kė­ti ją at­pa­žin­ti ir pa­šauk­ti. Api­ma ma­lo­nus grau­du­lys, kai su­vo­ki, kaip pra­smin­ga yra da­ly­tis mei­le ir ge­ru­mu, šal­ti­niais ir žo­le, dan­gu­mi ir že­me, ti­kė­ji­mu ir net mir­ti­mi. Pras­min­ga da­ly­tis sa­vo tau­tos is­to­ri­ja ir pa­pras­tų žmo­nių gy­ve­ni­mais. Pras­min­ga pa­si­jaus­ti ma­žu ša­lia di­de­lių, aug­ti pa­va­sa­ri­ne ži­buok­le ša­lia mil­ži­no ąžuo­lo. Svar­bu bran­gin­ti sa­vo vie­tą po sau­le. Ypač jei ta vie­ta – miš­ko aikš­te­lė­je, ša­lia tri­jų tar­si suau­gu­sių kry­žių... „Da­bar jau mo­kė­siu / Kal­bėt apie tai, kas ge­ra. / Duo­siu ir daug, / Ir su mei­le.“

Ne­ži­nau, ka­da bai­gė­si pa­mo­ka. Tik­riau­siai tai ne vien is­to­ri­jos, ne vien li­te­ra­tū­ros pa­mo­ka – tai gy­ve­ni­mo pa­mo­ka, ku­ri vi­sa­da bus tik pra­si­dė­ju­si. Ir la­bai svar­bu (o gal kaip tik vi­sai ne­svar­bu), kad mes jau dvy­lik­to­kai. Kad iš „miš­ko pa­mo­kos“ išė­jo­me ki­to­kie, nei įžen­gė­me į ją. Rei­kia pri­pa­žin­ti: ir mus, jau tiek daug vis­ko ma­čiu­sius, dar ga­li­ma nu­ste­bin­ti. Ne fak­tais apie ku­ni­gų tra­ge­di­ją, ne poe­to po­smais, o tuo, kaip bu­vo­me įves­ti kiek­vie­nas į sa­vo sie­lą, kur už jau­nat­viš­ko mak­si­ma­liz­mo, di­de­lių sva­jo­nių ir sie­kių lau­kia vi­sai ma­žas pa­pras­tas žmo­gu­tis. Tai jis trokš­ta my­lė­ti ir bū­ti my­li­mas, no­ri da­ly­tis ir da­ly­da­ma­sis aug­ti. No­ri bū­ti ver­tas sa­vo tau­tos is­to­ri­jos, no­ri bū­ti jaut­rus ša­lia nu­kan­kin­tų ku­ni­gų ka­po, no­ri kal­bė­ti sau ir ki­tiems. Apie GE­RU­MĄ. Apie AT­JAU­TĄ. Apie MEI­LĖS VI­SA­GA­LY­BĘ.



Emi­li­ja PLEČ­KAI­TY­TĖ






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas