„Santaka“ / Tėviškė laukia kiekvieno sugrįžtančio

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2011-07-22 05:53

Dalinkitės:  


Alvitas kviečia į tradicinę savo šventę – Onines.

Eglės MIČIULIENĖS nuotr.


Tėviškė laukia kiekvieno sugrįžtančio

Kai kregž­džiu­kai ima mankš­tin­ti spar­ne­lius pir­miems ne­drą­siems skry­džiams, o Sū­du­vos ly­gu­mos pa­kvim­pa švie­žia duo­na, į Al­vi­tą at­ke­liau­ja Šv. Onos at­lai­dai.

Ko be­pak­laus­tu­me, vi­si pa­sa­ky­tų, kad šie at­lai­dai čia yra tar­si sa­vo­tiš­kas at­skai­tos taš­kas. Vi­si dar­bai dė­lio­ja­mi iki di­džių­jų at­lai­dų die­nos. Jei­gu pla­nuo­ji ką nors re­mon­tuo­ti, deng­ti sto­gą ar da­žy­ti na­mą, vis­ką tu­ri su­spė­ti iki lie­pos 26-osios. Net gė­lės dar­že­liuo­se pri­va­lo pra­žys­ti iki tos die­nos, kad kiek­vie­nas kie­mas at­ro­dy­tų ne pra­sčiau nei kai­my­no.

Nuo se­no­vės lai­kų Al­vi­tas bu­vo gar­sus Šv. Onos at­lai­dais. Ta­da iš įvai­rių Sū­du­vos vie­to­vių su­va­žiuo­da­vo tūks­tan­čiai žmo­nių. Per šią šventę bū­da­vo di­džiu­liai tur­gai – ker­mo­šiai su dau­gy­be ka­ra­bel­nin­kų, pre­ky­bi­nin­kų, mai­ni­kau­to­jų ir ki­to­kių pra­šmat­ny­bių. Juk čia, Al­vi­te, kaip dai­no­je sa­ko­ma, bu­vo ga­li­ma pirk­ti ne tik py­ra­gą, bet ir dū­dą bei skrip­ką.

1506 me­tais pa­mi­nė­tas raš­tuo­se Pa­šir­vin­čio var­du Al­vi­tas plė­tė­si, sta­tė sa­vo baž­ny­čią, ku­ri 1674 me­tais vi­zi­ta­ci­jos do­ku­men­tuo­se ap­ra­šo­ma kaip „di­de­lė, ge­rai iš­lai­ko­ma“. Pa­ger­biant jos fun­da­to­rę, Lie­tu­vos mar­šal­kos Al­ber­to Rad­vi­los žmo­ną Oną Rad­vi­lie­nę, baž­ny­čiai su­teik­tas šv. Onos ti­tu­las, o po­pie­žius Kle­men­sas VIII pa­do­va­no­jo Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Lo­ren­tie­tės pa­veiks­lą „Die­vo mo­ti­na su kū­di­kiu“. Jis ta­po gar­sus. Ti­kin­tie­ji lai­ko pa­veiks­lą tu­rin­čiu ste­buk­lin­gos ga­lios. O kaip ne­ti­kė­ti, jei­gu per vi­sus baž­ny­čią nio­ko­ju­sius ka­rus jis vis bū­da­vo iš­gelbs­ti­mas. Iš­li­ko ir 1944-ai­siais, nors pa­ti baž­ny­čia bu­vo su­griau­ta. Šian­dien „Die­vo Mo­ti­na su kū­di­kiu“ žvel­gia iš baž­ny­tė­lės di­džio­jo al­to­riaus sau­go­da­ma ir lai­min­da­ma al­vi­tie­čius.

Di­džia­ja­me al­to­riu­je yra ir ki­tas pa­veiks­las – tai šv. Ona, ap­glė­bu­si sa­vo duk­rą Mer­ge­lę Ma­ri­ją, mo­ko ją iš­min­ties ir pa­klus­nu­mo. Ne­ži­no­mo au­to­riaus pa­veiks­le ge­ru­mu švie­čian­tis šv. Onos vei­das ver­čia su­si­mąs­ty­ti apie Mo­ters – Mo­ti­nos mi­si­ją že­mė­je.

Nuo Viš­ty­čio at­ban­guo­jan­čių aukš­tu­mų prie Al­vi­to kraš­to­vaiz­dis virs­ta ly­gu­ma. La­bai der­lin­gos že­mės, ne­pap­ras­tas darbš­tu­mas bei di­de­lis oru­mo jaus­mas lei­do šio kraš­to ūki­nin­kams gy­ven­ti pa­si­tu­rin­čiai ir dar prieš I pa­sau­li­nį ka­rą leis­ti sa­vo sū­nus bei duk­ras į moks­lus. Spau­dos drau­di­mo lai­ko­tar­piu iš­lai­kiu­sios lie­tu­vy­bę, ku­rian­tis ne­prik­lau­so­mai Lie­tu­vai, lai­mi­no mo­ti­nos sa­vo sū­nus sa­va­no­rius ko­vai, o po to ap­rau­do­jo gul­dy­da­mos į gim­tą že­mę. Po ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos že­mės re­for­mos gra­žiai kū­rė­si šio­se apy­lin­kė­se nau­jos so­dy­bos, gau­sė­jo gy­ven­to­jų, o į gar­siuo­sius Al­vi­to at­lai­dus su­plauk­da­vo ne­sus­kai­čiuo­ja­mos mi­nios žmo­nių. Kiek­vie­nas kie­mas su­lauk­da­vo gi­mi­nai­čių iš to­li­miau­sių Sū­du­vos kam­pe­lių.

Jei­gu pa­klau­si­te se­nų­jų al­vi­tie­čių, kas pa­dė­jo iš­gy­ven­ti II pa­sau­li­nio ka­ro me­tų ir po­ka­rio siau­bą, at­sa­kys: „Die­vo glo­ba.“ Gal rei­kė­tų pri­dė­ti – ir šv. Onos, Ma­ri­jos mo­ti­nos, ra­my­bė ir kant­ru­mas, mo­ti­niš­ka iš­min­tis.

Bė­go me­tai, gra­žė­jo kai­mas. Prie kiek­vie­no na­mo au­go jur­gi­nai, bi­jū­nai, o lan­guo­se prieš at­lai­dus su­rau­do­nuo­da­vo pe­lar­go­ni­jos. Dar prieš ke­le­tą die­nų pa­kvip­da­vo ke­pa­mi py­ra­gai. Mo­ti­nos Al­vi­te lauk­da­vo sa­vo vai­kų, par­grįž­tan­čių į tė­viš­kę. Ir nu­steb­da­vo – kiek jie išau­go, su­rim­tė­jo, ta­po ores­ni, kiek paau­go anū­kai.

Bė­ga me­tai. Gim­ti­nė dar la­biau nu­to­lo... Po už­sie­nius iš­si­blaš­kę vai­kai kal­ba iš kom­piu­te­rių ek­ra­nų.

Bet kai kas ne­pa­si­kei­tė. Kai Al­vi­to eže­ru nu­slys­ta baž­ny­čios var­pų gar­sai, kiek­vie­ną va­ka­rą šv. Onos baž­ny­tė­lė­je, prieš ste­buk­lin­gu lai­ko­mą Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos pa­veiks­lą, su­klum­pa Al­vi­to mo­ti­nos ir mo­čiu­tės. Jos mel­džia­si už vai­kus ir anū­kus, ku­rių nė­ra ša­lia jų, už vy­rus, ku­rie jau at­gu­lė kai­mo ka­pi­nai­tė­se, už ge­ra­da­rius ir už tuos, dėl ku­rių skau­da su­var­gu­sias šir­dis. O iš al­to­riaus ra­my­be dvel­kia šv. Onos, ap­glė­bu­sios sa­vo duk­rą Mer­ge­lę Ma­ri­ją, vei­das. Ge­ru­mas, klus­nu­mas, pa­mal­du­mas ir at­si­da­vi­mas Die­vo ma­lo­nei iš ne­ži­no­mo au­to­riaus pa­veiks­lo pri­me­na: „Mo­ti­na – tau­tos iš­min­ties, san­tū­ru­mo ir do­ru­mo pa­ma­tas.“

Ne vi­sos ma­mos ir mo­čiu­tės jau pa­jė­gia kep­ti py­ra­gus, bet tė­viš­kė lau­kia kiek­vie­no per Šv. Onos at­lai­dus Al­vi­te, kur iš al­to­riaus žvel­gia Mo­ti­nys­tė, kur ma­ža jau­ki baž­ny­tė­lė pil­na mo­čiu­čių šnabž­da­mų mal­dos žo­džių. Tie žo­džiai – mal­da­vi­mai už mus, al­vi­tie­čius, už ma­ne, už ta­ve... Už kiek­vie­ną. At­va­žiuok. Pa­būk gre­ta.



Leo­no­ra ČĖP­LIE­NĖ






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas