„Santaka“ / Tėviškė laukia kiekvieno sugrįžtančio

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda medų. Gali pristatyti į namus. Tel. 8 620 85 872.
Galioja iki: 2019-01-28 10:50:32

Parduoda OPEL ASTRA CARAVAN (1999 m., 1,7 l, dyzelis, 50 kW, TA iki 2019 m. sausio 31 d., 550 Eur). Tel. 8 653 81 967.
Galioja iki: 2019-01-28 11:12:51

Parduoda VW POLO (2003 m., 1,9 l, dyzelis, TA iki 2020 m. lapkričio mėn.). Tel. 8 694 95 488.
Galioja iki: 2019-01-28 11:14:48

Parduoda prikabinamą namelį-kemperį su baldais, paaugintus įvairaus amžiaus veršelius (telyčaites), mobilųjį telefoną CAT S40, padangas M+S 185 | 65R15 (4 vnt.), rusišką ritininį presą PR-1,6. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2019-01-28 13:09:35



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2011-07-22 05:53

Dalinkitės:  


Alvitas kviečia į tradicinę savo šventę – Onines.

Eglės MIČIULIENĖS nuotr.


Tėviškė laukia kiekvieno sugrįžtančio

Kai kregž­džiu­kai ima mankš­tin­ti spar­ne­lius pir­miems ne­drą­siems skry­džiams, o Sū­du­vos ly­gu­mos pa­kvim­pa švie­žia duo­na, į Al­vi­tą at­ke­liau­ja Šv. Onos at­lai­dai.

Ko be­pak­laus­tu­me, vi­si pa­sa­ky­tų, kad šie at­lai­dai čia yra tar­si sa­vo­tiš­kas at­skai­tos taš­kas. Vi­si dar­bai dė­lio­ja­mi iki di­džių­jų at­lai­dų die­nos. Jei­gu pla­nuo­ji ką nors re­mon­tuo­ti, deng­ti sto­gą ar da­žy­ti na­mą, vis­ką tu­ri su­spė­ti iki lie­pos 26-osios. Net gė­lės dar­že­liuo­se pri­va­lo pra­žys­ti iki tos die­nos, kad kiek­vie­nas kie­mas at­ro­dy­tų ne pra­sčiau nei kai­my­no.

Nuo se­no­vės lai­kų Al­vi­tas bu­vo gar­sus Šv. Onos at­lai­dais. Ta­da iš įvai­rių Sū­du­vos vie­to­vių su­va­žiuo­da­vo tūks­tan­čiai žmo­nių. Per šią šventę bū­da­vo di­džiu­liai tur­gai – ker­mo­šiai su dau­gy­be ka­ra­bel­nin­kų, pre­ky­bi­nin­kų, mai­ni­kau­to­jų ir ki­to­kių pra­šmat­ny­bių. Juk čia, Al­vi­te, kaip dai­no­je sa­ko­ma, bu­vo ga­li­ma pirk­ti ne tik py­ra­gą, bet ir dū­dą bei skrip­ką.

1506 me­tais pa­mi­nė­tas raš­tuo­se Pa­šir­vin­čio var­du Al­vi­tas plė­tė­si, sta­tė sa­vo baž­ny­čią, ku­ri 1674 me­tais vi­zi­ta­ci­jos do­ku­men­tuo­se ap­ra­šo­ma kaip „di­de­lė, ge­rai iš­lai­ko­ma“. Pa­ger­biant jos fun­da­to­rę, Lie­tu­vos mar­šal­kos Al­ber­to Rad­vi­los žmo­ną Oną Rad­vi­lie­nę, baž­ny­čiai su­teik­tas šv. Onos ti­tu­las, o po­pie­žius Kle­men­sas VIII pa­do­va­no­jo Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Lo­ren­tie­tės pa­veiks­lą „Die­vo mo­ti­na su kū­di­kiu“. Jis ta­po gar­sus. Ti­kin­tie­ji lai­ko pa­veiks­lą tu­rin­čiu ste­buk­lin­gos ga­lios. O kaip ne­ti­kė­ti, jei­gu per vi­sus baž­ny­čią nio­ko­ju­sius ka­rus jis vis bū­da­vo iš­gelbs­ti­mas. Iš­li­ko ir 1944-ai­siais, nors pa­ti baž­ny­čia bu­vo su­griau­ta. Šian­dien „Die­vo Mo­ti­na su kū­di­kiu“ žvel­gia iš baž­ny­tė­lės di­džio­jo al­to­riaus sau­go­da­ma ir lai­min­da­ma al­vi­tie­čius.

Di­džia­ja­me al­to­riu­je yra ir ki­tas pa­veiks­las – tai šv. Ona, ap­glė­bu­si sa­vo duk­rą Mer­ge­lę Ma­ri­ją, mo­ko ją iš­min­ties ir pa­klus­nu­mo. Ne­ži­no­mo au­to­riaus pa­veiks­le ge­ru­mu švie­čian­tis šv. Onos vei­das ver­čia su­si­mąs­ty­ti apie Mo­ters – Mo­ti­nos mi­si­ją že­mė­je.

Nuo Viš­ty­čio at­ban­guo­jan­čių aukš­tu­mų prie Al­vi­to kraš­to­vaiz­dis virs­ta ly­gu­ma. La­bai der­lin­gos že­mės, ne­pap­ras­tas darbš­tu­mas bei di­de­lis oru­mo jaus­mas lei­do šio kraš­to ūki­nin­kams gy­ven­ti pa­si­tu­rin­čiai ir dar prieš I pa­sau­li­nį ka­rą leis­ti sa­vo sū­nus bei duk­ras į moks­lus. Spau­dos drau­di­mo lai­ko­tar­piu iš­lai­kiu­sios lie­tu­vy­bę, ku­rian­tis ne­prik­lau­so­mai Lie­tu­vai, lai­mi­no mo­ti­nos sa­vo sū­nus sa­va­no­rius ko­vai, o po to ap­rau­do­jo gul­dy­da­mos į gim­tą že­mę. Po ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos že­mės re­for­mos gra­žiai kū­rė­si šio­se apy­lin­kė­se nau­jos so­dy­bos, gau­sė­jo gy­ven­to­jų, o į gar­siuo­sius Al­vi­to at­lai­dus su­plauk­da­vo ne­sus­kai­čiuo­ja­mos mi­nios žmo­nių. Kiek­vie­nas kie­mas su­lauk­da­vo gi­mi­nai­čių iš to­li­miau­sių Sū­du­vos kam­pe­lių.

Jei­gu pa­klau­si­te se­nų­jų al­vi­tie­čių, kas pa­dė­jo iš­gy­ven­ti II pa­sau­li­nio ka­ro me­tų ir po­ka­rio siau­bą, at­sa­kys: „Die­vo glo­ba.“ Gal rei­kė­tų pri­dė­ti – ir šv. Onos, Ma­ri­jos mo­ti­nos, ra­my­bė ir kant­ru­mas, mo­ti­niš­ka iš­min­tis.

Bė­go me­tai, gra­žė­jo kai­mas. Prie kiek­vie­no na­mo au­go jur­gi­nai, bi­jū­nai, o lan­guo­se prieš at­lai­dus su­rau­do­nuo­da­vo pe­lar­go­ni­jos. Dar prieš ke­le­tą die­nų pa­kvip­da­vo ke­pa­mi py­ra­gai. Mo­ti­nos Al­vi­te lauk­da­vo sa­vo vai­kų, par­grįž­tan­čių į tė­viš­kę. Ir nu­steb­da­vo – kiek jie išau­go, su­rim­tė­jo, ta­po ores­ni, kiek paau­go anū­kai.

Bė­ga me­tai. Gim­ti­nė dar la­biau nu­to­lo... Po už­sie­nius iš­si­blaš­kę vai­kai kal­ba iš kom­piu­te­rių ek­ra­nų.

Bet kai kas ne­pa­si­kei­tė. Kai Al­vi­to eže­ru nu­slys­ta baž­ny­čios var­pų gar­sai, kiek­vie­ną va­ka­rą šv. Onos baž­ny­tė­lė­je, prieš ste­buk­lin­gu lai­ko­mą Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos pa­veiks­lą, su­klum­pa Al­vi­to mo­ti­nos ir mo­čiu­tės. Jos mel­džia­si už vai­kus ir anū­kus, ku­rių nė­ra ša­lia jų, už vy­rus, ku­rie jau at­gu­lė kai­mo ka­pi­nai­tė­se, už ge­ra­da­rius ir už tuos, dėl ku­rių skau­da su­var­gu­sias šir­dis. O iš al­to­riaus ra­my­be dvel­kia šv. Onos, ap­glė­bu­sios sa­vo duk­rą Mer­ge­lę Ma­ri­ją, vei­das. Ge­ru­mas, klus­nu­mas, pa­mal­du­mas ir at­si­da­vi­mas Die­vo ma­lo­nei iš ne­ži­no­mo au­to­riaus pa­veiks­lo pri­me­na: „Mo­ti­na – tau­tos iš­min­ties, san­tū­ru­mo ir do­ru­mo pa­ma­tas.“

Ne vi­sos ma­mos ir mo­čiu­tės jau pa­jė­gia kep­ti py­ra­gus, bet tė­viš­kė lau­kia kiek­vie­no per Šv. Onos at­lai­dus Al­vi­te, kur iš al­to­riaus žvel­gia Mo­ti­nys­tė, kur ma­ža jau­ki baž­ny­tė­lė pil­na mo­čiu­čių šnabž­da­mų mal­dos žo­džių. Tie žo­džiai – mal­da­vi­mai už mus, al­vi­tie­čius, už ma­ne, už ta­ve... Už kiek­vie­ną. At­va­žiuok. Pa­būk gre­ta.



Leo­no­ra ČĖP­LIE­NĖ






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Į griovius slydo mokinius vežiojantys autobusai
* Žemės ūkio konsultavimo tarnyba: klientų vis daugėja
* Kuriu verslą: kokią įmonės juridinę formą pasirinkti?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar pažįstate emigrantų, svarstančių grįžti gyventi į Lietuvą?
Taip, ir ne vieną.
Tokių svarstymų negirdėjau.
Aš svarstau galimybę grįžti.
Pažįstu jau ir grįžusiųjų.



Kalbos patarimai

Ar vartotinas žodis „magaryčios“?
Žodis „magaryčios“ yra arabiškos kilmės ( maharig – išlaidos), o į Lietuvą atkeliavo per rytų slavus. Tai tam tikrą susitarimą užtvirtinantis veiksmas, per kurį abi pusės išlenkia taurelę ar pan. Pvz.: Reikės statyti (arba duoti) magaryčių. DLKŽ šis žodis teikiamas su žyma šnek. (šnekamosios kalbos ž.). „Kalbos patarimų“ leidinyje jis vertinamas kaip vengtina vartoti svetimybė, vietoj kurios teikiami atitikmenys: 1. vaišės, išgertuvės; 2. priedas. Pvz.: Skolą grąžino su magaryčiomis (= su priedu ).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2019 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas