„Santaka“ / Po Šveicariją – lietuvių rašytojų takais

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2011-07-18 22:58

Dalinkitės:  


Kylant keltuvu atsiveria nuostabūs vaizdai į Alpių kalnus ir Ženevos ežerą.

Autorės nuotr.


Po Šveicariją – lietuvių rašytojų takais

(Tę­si­nys. Spaus­din­ta Nr. 81, 82)



Uni­ver­si­te­to švie­suo­liai


Tik 28 km nuo Ber­no – ir mes jau vaikš­to­me po Fri­bū­ro se­na­mies­tį. Dar ke­lio­nė­je daug su­ži­no­me apie šio mies­to įžy­my­bę – uni­ver­si­te­tą. Jau nuo 19 a. pa­bai­gos jis gar­sė­jo kaip Va­ka­rų Eu­ro­pos ka­ta­li­kiš­ka­sis cent­ras. Uni­ver­si­te­to pra­džia sie­kia 1889 m. Ja­me vei­kė trys fa­kul­te­tai: tei­sės, teo­lo­gi­jos ir fi­lo­so­fi­jos. Ypač žy­miu stu­di­jų cent­ru čia ta­po teo­lo­gi­jos fa­kul­te­tas. Ja­me stu­di­ja­vo ir de­šim­tys Lie­tu­vos (tarp jų – ir Sū­du­vos kraš­to) dva­si­nin­kų: poe­tas V. My­ko­lai­tis-Pu­ti­nas, fi­lo­so­fi­jos dak­ta­ras P. Au­gus­tai­tis (gim. Ma­žu­čių k., Vil­ka­viš­kio r.), ku­ni­gas J. Na­ri­jaus­kas (gim. Pa­rau­sių k., Vil­ka­viš­kio r.), be­je, pir­ma­sis Lie­tu­vos epis­ko­pa­to at­sto­vas Va­ti­ka­ne, ku­ni­gas A. Ne­ve­raus­kas, vė­liau – Gi­žų ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos pro­fe­so­rius, taip pat – Ma­ri­jam­po­lės gim­na­zi­jos ir mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­jos ka­pe­lio­nas vys­ku­pas V. Bo­ri­se­vi­čius. 1802 m. čia teo­lo­gi­jos dak­ta­ro di­ser­ta­ci­ją ap­gy­nė bū­si­ma­sis ar­ki­vys­ku­pas Jur­gis Ma­tu­lai­tis.

V. My­ko­lai­tis-Pu­ti­nas mo­kė­si ir gy­ve­no va­di­na­mo­jo­je Al­ber­ti­no­je. Jis į Fri­bū­rą at­vy­ko kar­tu su ke­tu­rio­mis lie­tu­vė­mis, tarp ku­rių bu­vo ir bū­si­mo­ji is­to­ri­jos moks­lų dak­ta­rė Ma­ri­ja An­dziu­ly­tė (gim. Pae­že­rių k., Vil­ka­viš­kio r.). Ke­lio­nė iš Pe­ter­bur­go į Švei­ca­ri­ją per ka­riau­jan­čią Eu­ro­pą bu­vo il­ga ir var­gi­nan­ti.

V. My­ko­lai­tis-Pu­ti­nas Fri­bū­re bu­vo iš­rink­tas lie­tu­vių stu­den­tų bend­ri­jos „Lit­hua­nia“ pir­mi­nin­ku, o M. An­dziu­ly­tė – sek­re­to­re.

„Bū­da­vom kuk­lūs. Ma­žai kal­bąs mū­sų pir­mi­nin­kas kaž­ko­kia dva­sios jė­ga mus ne­ju­čio­mis jun­gė į dar­nų ko­lek­ty­vą ir bu­vo jo sie­la“, – savo at­si­mi­ni­muo­se ra­šė M. An­dziu­ly­tė.

Švei­ca­ri­jo­je V. My­ko­lai­tis-Pu­ti­nas su­kū­rė poe­ti­nę dra­mą „Val­do­vo sū­nus“.

Fri­bū­ro uni­ver­si­te­tas išau­gi­no iš­ti­są Lie­tu­vos dva­si­nin­kų ir pa­sau­lie­čių kar­tą. Vien dak­ta­ro di­ser­ta­ci­jas, be V. My­ko­lai­čio-Pu­ti­no, ap­gy­nė 30 lie­tu­vių, tarp jų – ir pir­mo­sios mo­te­rys stu­den­tės, iš­ki­lios Sū­du­vos kraš­to duk­ros M. Amb­ra­zie­jū­tė ir M. An­dziu­ly­tė.

Fri­bū­ro uni­ver­si­te­to auk­lė­ti­niai Š. Šal­kaus­kis, J. Ere­tas ir V. My­ko­lai­tis-Pu­ti­nas par­ve­žė į Lie­tu­vą švei­ca­riš­ką dva­sią ir sten­gė­si įdieg­ti Va­ka­rų Eu­ro­pos uni­ver­si­te­ti­nes tra­di­ci­jas Kau­no uni­ver­si­te­to Teo­lo­gi­jos-fi­lo­so­fi­jos fa­kul­te­te.

Pa­sak pro­f. J. Ere­to, šis fa­kul­te­tas bu­vo jau­niau­sias Fri­bū­ro uni­ver­si­te­to bro­lis, Va­ka­rų kul­tū­ros tvir­to­vė ant dvie­jų pa­sau­lių (Va­ka­rų ir Ry­tų) ri­bos.

Daug gra­žių žo­džių apie Fri­bū­rą ir Švei­ca­ri­ją mums pa­li­ko ra­šy­to­ja Ma­ri­ja Peč­kaus­kai­tė-Šat­ri­jos Ra­ga­na. Čia 1907 m. bai­gu­si pe­da­go­gi­nes stu­di­jas, nuo 1909 m. ji dir­bo Ma­ri­jam­po­lės mer­gai­čių „Ži­bu­rio“ gim­na­zi­jos ve­dė­ja.



Iš vi­du­ram­žių pi­lies į... Jo­ni­nes


Ap­lan­kę Saint Ni­co­lo ka­ted­rą, pa­lie­ka­me šį pui­kų moks­lo ir kul­tū­ros cent­rą, nes mū­sų lau­kia Že­ne­vos eže­ras bei įsta­bio­ji Šil­jo­no pi­lis. Vaikš­čio­da­mi po XI–XII a. me­nes, žvel­gia­me į Že­ne­vos eže­ro to­lius, miš­kus ir al­pi­nes pie­vas su to­lu­mo­je švy­tin­čio­mis bal­to­mis kal­nų vir­šū­nė­mis.

Nuo karš­čio at­si­ga­vę mū­sų gim­na­zis­tai nusifo­tog­ra­favo prie Bai­ro­no poe­mo­je „Šil­jo­no ka­li­nys“ mi­ni­mo pri­ra­ki­ni­mo stul­po. Mat ši pi­lis il­gą lai­ką bu­vo Sa­vo­jos her­co­go tvir­to­vė ir vals­ty­bi­nis ka­lė­ji­mas.

La­bai ma­gė­jo pa­si­ner­ti ir at­si­gai­vin­ti eže­re, ta­čiau lai­kas spau­dė – mū­sų lau­kė Lo­za­na. Jos se­na­mies­tis toks sa­vi­tas, spal­vin­gas ir keis­tas. Pas­ta­tai ir gat­vės iš­li­kę dar nuo XIV–XVII a. Lo­za­no­je pa­si­ra­šy­ta daug dip­lo­ma­ti­nių su­tar­čių, be to, tai – ir spor­ti­nių žai­dy­nių mies­tas. Čia yra Tarp­tau­ti­nio olim­pi­nio ko­mi­te­to būs­ti­nė.

Švei­ca­rai mėgs­ta vi­sus svar­bius spren­di­mus priim­ti reng­da­mi re­fe­ren­du­mus. Tik 1971-ai­siais jie pa­ga­liau su­tei­kė mo­te­rims bal­sa­vi­mo tei­sę ir lei­do kar­tu su vy­rais da­ly­vau­ti ša­lies gy­ve­ni­me. Dau­ge­lio nuo­sta­bai, 1992 m. re­fe­ren­du­me Lo­za­nos gy­ven­to­jai ne­su­ti­ko, kad čia bū­tų ren­gia­mos žie­mos olim­pi­nės žai­dy­nės.

Pa­siž­val­gę grįž­ta­me į vieš­bu­tį. Ko­jos lyg švi­ni­nės. Iš­gelbs­ti du­šas ir... la­ši­niai.

At­ga­vę jė­gas, ruo­šia­me do­va­nas Švei­ca­ri­jos lie­tu­viams, nes mū­sų pro­gra­mo­je – Jo­ni­nių šven­tė par­ke prie Že­ne­vos eže­ro.

Pak­ran­tė­je – tik­ras įvai­rių tau­tų mi­ši­nys. Rūks­ta lau­žas, spir­ga ke­pa­ma mė­sa, skam­ba af­ri­kie­tiš­ki rit­mai, po žo­lę var­to­si vai­kai. Tik paė­jė­ję į par­ko gi­lu­mą iš­vys­ta­me tris­pal­vę ir vė­lia­vą su Kau­no her­bu. Šauk­da­ma „va­lio-o-o!“, at­bė­ga ir mus pa­si­tin­ka lie­tu­vių bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė Jū­ra­tė Cas­per­sen. Pri­si­me­na­me, kad su Jū­ra­te bu­vo­me su­si­ti­kę Ma­ri­jam­po­lės kul­tū­ros cent­re, kai jos rū­pes­čiu į gim­ti­nę grį­žo dai­li­nin­kės J. Ka­ti­liū­tės dar­bai.

Rau­da ar­mo­ni­ka, juos­ta su­si­juo­sęs aukš­tas ba­sas lie­tu­vis kvie­čia į bend­rą ra­tą ir krikš­ti­ja Švei­ca­ri­jos kal­nų van­de­niu.

D. Kli­ma­vi­čie­nė į krū­vą su­krau­na do­va­nų mai­še­lius su juo­da duo­na, lie­tu­viš­kais ski­lan­džiais, la­ši­nu­kais ir li­te­ra­tū­ra apie Sū­du­vos kraš­tą. Neat­si­lie­ku ir aš. Sa­vo ra­jo­ną pri­sta­tau pa­tiek­da­mas J. Lie­baus ke­pyk­los „Sa­vas“ duo­nos ir IĮ „Sro­vė“ ski­lan­džio.



Lie­tu­vių dva­sios tė­vas


Pak­lau­siau Jū­ra­tės, ką ji ži­no apie ku­ni­gą Jo­ną Ju­rai­tį, ki­lu­sį iš Al­vi­to pa­ra­pi­jos. Jos žvilgs­nis su­rim­tė­ja: il­ga­me­čio lie­tu­vių bend­ruo­me­nės dva­sios tė­vo kraš­tie­čiai ne­te­ko prieš me­tus. Tai bu­vo la­bai švie­sus, iš­min­tin­gas ir ori­gi­na­lus žmo­gus, ne­mė­gęs bū­ti dė­me­sio cent­re. Pas­ku­ti­nius me­tus ga­na už­da­rai gy­ve­no Ther­me­no mies­te­ly­je. Pa­lai­do­tas Glu­rin­ge­ne, pie­tų Švei­ca­ri­jo­je. Šio­je ša­ly­je, pa­sak Jū­ra­tės, nė­ra mi­ru­sių­jų kul­to. Ir pro­tes­tan­tai, ir ka­ta­li­kai lai­ko­si nuo­sta­tos, jog že­mė rei­ka­lin­ga gy­vie­siems. Švei­ca­ri­ja ne­di­de­lė, gy­ven­to­jų daug, tad mi­ru­sio­jo ka­pas po 25 me­tų tie­siog pa­nai­ki­na­mas ir čia lai­do­ja­mas ki­tas. Ka­pai kuk­lūs. Jū­ra­tė už­si­mi­nė, kad ku­ni­go pa­lai­kai vė­liau ga­li bū­ti per­lai­do­ti Al­vi­te. Ne­ly­gu, ko­kia bu­vo pa­ties J. Ju­rai­čio va­lia. Kas ži­no, gal jiems lem­ta ur­no­je grįž­ti į gim­ti­nę. To ti­ki­si ir jo bu­vęs drau­gas ku­ni­gas Kęs­tu­tis Že­mai­tis, gy­ve­nan­tis Či­ka­go­je (jo tė­vo var­du pa­va­din­ta Ža­lio­sios pa­grin­di­nė mo­kyk­la). Jis pa­ra­šė apie J. Ju­rai­tį pri­si­mi­ni­mus.



An­ta­nas ŽI­LINS­KAS

(Bus dau­giau)






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas