„Santaka“ / Po Šveicariją – lietuvių rašytojų takais

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda medų. Gali pristatyti į namus. Tel. 8 620 85 872.
Galioja iki: 2019-01-28 10:50:32

Parduoda OPEL ASTRA CARAVAN (1999 m., 1,7 l, dyzelis, 50 kW, TA iki 2019 m. sausio 31 d., 550 Eur). Tel. 8 653 81 967.
Galioja iki: 2019-01-28 11:12:51

Parduoda VW POLO (2003 m., 1,9 l, dyzelis, TA iki 2020 m. lapkričio mėn.). Tel. 8 694 95 488.
Galioja iki: 2019-01-28 11:14:48

Parduoda prikabinamą namelį-kemperį su baldais, paaugintus įvairaus amžiaus veršelius (telyčaites), mobilųjį telefoną CAT S40, padangas M+S 185 | 65R15 (4 vnt.), rusišką ritininį presą PR-1,6. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2019-01-28 13:09:35



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2011-07-18 22:58

Dalinkitės:  


Kylant keltuvu atsiveria nuostabūs vaizdai į Alpių kalnus ir Ženevos ežerą.

Autorės nuotr.


Po Šveicariją – lietuvių rašytojų takais

(Tę­si­nys. Spaus­din­ta Nr. 81, 82)



Uni­ver­si­te­to švie­suo­liai


Tik 28 km nuo Ber­no – ir mes jau vaikš­to­me po Fri­bū­ro se­na­mies­tį. Dar ke­lio­nė­je daug su­ži­no­me apie šio mies­to įžy­my­bę – uni­ver­si­te­tą. Jau nuo 19 a. pa­bai­gos jis gar­sė­jo kaip Va­ka­rų Eu­ro­pos ka­ta­li­kiš­ka­sis cent­ras. Uni­ver­si­te­to pra­džia sie­kia 1889 m. Ja­me vei­kė trys fa­kul­te­tai: tei­sės, teo­lo­gi­jos ir fi­lo­so­fi­jos. Ypač žy­miu stu­di­jų cent­ru čia ta­po teo­lo­gi­jos fa­kul­te­tas. Ja­me stu­di­ja­vo ir de­šim­tys Lie­tu­vos (tarp jų – ir Sū­du­vos kraš­to) dva­si­nin­kų: poe­tas V. My­ko­lai­tis-Pu­ti­nas, fi­lo­so­fi­jos dak­ta­ras P. Au­gus­tai­tis (gim. Ma­žu­čių k., Vil­ka­viš­kio r.), ku­ni­gas J. Na­ri­jaus­kas (gim. Pa­rau­sių k., Vil­ka­viš­kio r.), be­je, pir­ma­sis Lie­tu­vos epis­ko­pa­to at­sto­vas Va­ti­ka­ne, ku­ni­gas A. Ne­ve­raus­kas, vė­liau – Gi­žų ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos pro­fe­so­rius, taip pat – Ma­ri­jam­po­lės gim­na­zi­jos ir mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­jos ka­pe­lio­nas vys­ku­pas V. Bo­ri­se­vi­čius. 1802 m. čia teo­lo­gi­jos dak­ta­ro di­ser­ta­ci­ją ap­gy­nė bū­si­ma­sis ar­ki­vys­ku­pas Jur­gis Ma­tu­lai­tis.

V. My­ko­lai­tis-Pu­ti­nas mo­kė­si ir gy­ve­no va­di­na­mo­jo­je Al­ber­ti­no­je. Jis į Fri­bū­rą at­vy­ko kar­tu su ke­tu­rio­mis lie­tu­vė­mis, tarp ku­rių bu­vo ir bū­si­mo­ji is­to­ri­jos moks­lų dak­ta­rė Ma­ri­ja An­dziu­ly­tė (gim. Pae­že­rių k., Vil­ka­viš­kio r.). Ke­lio­nė iš Pe­ter­bur­go į Švei­ca­ri­ją per ka­riau­jan­čią Eu­ro­pą bu­vo il­ga ir var­gi­nan­ti.

V. My­ko­lai­tis-Pu­ti­nas Fri­bū­re bu­vo iš­rink­tas lie­tu­vių stu­den­tų bend­ri­jos „Lit­hua­nia“ pir­mi­nin­ku, o M. An­dziu­ly­tė – sek­re­to­re.

„Bū­da­vom kuk­lūs. Ma­žai kal­bąs mū­sų pir­mi­nin­kas kaž­ko­kia dva­sios jė­ga mus ne­ju­čio­mis jun­gė į dar­nų ko­lek­ty­vą ir bu­vo jo sie­la“, – savo at­si­mi­ni­muo­se ra­šė M. An­dziu­ly­tė.

Švei­ca­ri­jo­je V. My­ko­lai­tis-Pu­ti­nas su­kū­rė poe­ti­nę dra­mą „Val­do­vo sū­nus“.

Fri­bū­ro uni­ver­si­te­tas išau­gi­no iš­ti­są Lie­tu­vos dva­si­nin­kų ir pa­sau­lie­čių kar­tą. Vien dak­ta­ro di­ser­ta­ci­jas, be V. My­ko­lai­čio-Pu­ti­no, ap­gy­nė 30 lie­tu­vių, tarp jų – ir pir­mo­sios mo­te­rys stu­den­tės, iš­ki­lios Sū­du­vos kraš­to duk­ros M. Amb­ra­zie­jū­tė ir M. An­dziu­ly­tė.

Fri­bū­ro uni­ver­si­te­to auk­lė­ti­niai Š. Šal­kaus­kis, J. Ere­tas ir V. My­ko­lai­tis-Pu­ti­nas par­ve­žė į Lie­tu­vą švei­ca­riš­ką dva­sią ir sten­gė­si įdieg­ti Va­ka­rų Eu­ro­pos uni­ver­si­te­ti­nes tra­di­ci­jas Kau­no uni­ver­si­te­to Teo­lo­gi­jos-fi­lo­so­fi­jos fa­kul­te­te.

Pa­sak pro­f. J. Ere­to, šis fa­kul­te­tas bu­vo jau­niau­sias Fri­bū­ro uni­ver­si­te­to bro­lis, Va­ka­rų kul­tū­ros tvir­to­vė ant dvie­jų pa­sau­lių (Va­ka­rų ir Ry­tų) ri­bos.

Daug gra­žių žo­džių apie Fri­bū­rą ir Švei­ca­ri­ją mums pa­li­ko ra­šy­to­ja Ma­ri­ja Peč­kaus­kai­tė-Šat­ri­jos Ra­ga­na. Čia 1907 m. bai­gu­si pe­da­go­gi­nes stu­di­jas, nuo 1909 m. ji dir­bo Ma­ri­jam­po­lės mer­gai­čių „Ži­bu­rio“ gim­na­zi­jos ve­dė­ja.



Iš vi­du­ram­žių pi­lies į... Jo­ni­nes


Ap­lan­kę Saint Ni­co­lo ka­ted­rą, pa­lie­ka­me šį pui­kų moks­lo ir kul­tū­ros cent­rą, nes mū­sų lau­kia Že­ne­vos eže­ras bei įsta­bio­ji Šil­jo­no pi­lis. Vaikš­čio­da­mi po XI–XII a. me­nes, žvel­gia­me į Že­ne­vos eže­ro to­lius, miš­kus ir al­pi­nes pie­vas su to­lu­mo­je švy­tin­čio­mis bal­to­mis kal­nų vir­šū­nė­mis.

Nuo karš­čio at­si­ga­vę mū­sų gim­na­zis­tai nusifo­tog­ra­favo prie Bai­ro­no poe­mo­je „Šil­jo­no ka­li­nys“ mi­ni­mo pri­ra­ki­ni­mo stul­po. Mat ši pi­lis il­gą lai­ką bu­vo Sa­vo­jos her­co­go tvir­to­vė ir vals­ty­bi­nis ka­lė­ji­mas.

La­bai ma­gė­jo pa­si­ner­ti ir at­si­gai­vin­ti eže­re, ta­čiau lai­kas spau­dė – mū­sų lau­kė Lo­za­na. Jos se­na­mies­tis toks sa­vi­tas, spal­vin­gas ir keis­tas. Pas­ta­tai ir gat­vės iš­li­kę dar nuo XIV–XVII a. Lo­za­no­je pa­si­ra­šy­ta daug dip­lo­ma­ti­nių su­tar­čių, be to, tai – ir spor­ti­nių žai­dy­nių mies­tas. Čia yra Tarp­tau­ti­nio olim­pi­nio ko­mi­te­to būs­ti­nė.

Švei­ca­rai mėgs­ta vi­sus svar­bius spren­di­mus priim­ti reng­da­mi re­fe­ren­du­mus. Tik 1971-ai­siais jie pa­ga­liau su­tei­kė mo­te­rims bal­sa­vi­mo tei­sę ir lei­do kar­tu su vy­rais da­ly­vau­ti ša­lies gy­ve­ni­me. Dau­ge­lio nuo­sta­bai, 1992 m. re­fe­ren­du­me Lo­za­nos gy­ven­to­jai ne­su­ti­ko, kad čia bū­tų ren­gia­mos žie­mos olim­pi­nės žai­dy­nės.

Pa­siž­val­gę grįž­ta­me į vieš­bu­tį. Ko­jos lyg švi­ni­nės. Iš­gelbs­ti du­šas ir... la­ši­niai.

At­ga­vę jė­gas, ruo­šia­me do­va­nas Švei­ca­ri­jos lie­tu­viams, nes mū­sų pro­gra­mo­je – Jo­ni­nių šven­tė par­ke prie Že­ne­vos eže­ro.

Pak­ran­tė­je – tik­ras įvai­rių tau­tų mi­ši­nys. Rūks­ta lau­žas, spir­ga ke­pa­ma mė­sa, skam­ba af­ri­kie­tiš­ki rit­mai, po žo­lę var­to­si vai­kai. Tik paė­jė­ję į par­ko gi­lu­mą iš­vys­ta­me tris­pal­vę ir vė­lia­vą su Kau­no her­bu. Šauk­da­ma „va­lio-o-o!“, at­bė­ga ir mus pa­si­tin­ka lie­tu­vių bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė Jū­ra­tė Cas­per­sen. Pri­si­me­na­me, kad su Jū­ra­te bu­vo­me su­si­ti­kę Ma­ri­jam­po­lės kul­tū­ros cent­re, kai jos rū­pes­čiu į gim­ti­nę grį­žo dai­li­nin­kės J. Ka­ti­liū­tės dar­bai.

Rau­da ar­mo­ni­ka, juos­ta su­si­juo­sęs aukš­tas ba­sas lie­tu­vis kvie­čia į bend­rą ra­tą ir krikš­ti­ja Švei­ca­ri­jos kal­nų van­de­niu.

D. Kli­ma­vi­čie­nė į krū­vą su­krau­na do­va­nų mai­še­lius su juo­da duo­na, lie­tu­viš­kais ski­lan­džiais, la­ši­nu­kais ir li­te­ra­tū­ra apie Sū­du­vos kraš­tą. Neat­si­lie­ku ir aš. Sa­vo ra­jo­ną pri­sta­tau pa­tiek­da­mas J. Lie­baus ke­pyk­los „Sa­vas“ duo­nos ir IĮ „Sro­vė“ ski­lan­džio.



Lie­tu­vių dva­sios tė­vas


Pak­lau­siau Jū­ra­tės, ką ji ži­no apie ku­ni­gą Jo­ną Ju­rai­tį, ki­lu­sį iš Al­vi­to pa­ra­pi­jos. Jos žvilgs­nis su­rim­tė­ja: il­ga­me­čio lie­tu­vių bend­ruo­me­nės dva­sios tė­vo kraš­tie­čiai ne­te­ko prieš me­tus. Tai bu­vo la­bai švie­sus, iš­min­tin­gas ir ori­gi­na­lus žmo­gus, ne­mė­gęs bū­ti dė­me­sio cent­re. Pas­ku­ti­nius me­tus ga­na už­da­rai gy­ve­no Ther­me­no mies­te­ly­je. Pa­lai­do­tas Glu­rin­ge­ne, pie­tų Švei­ca­ri­jo­je. Šio­je ša­ly­je, pa­sak Jū­ra­tės, nė­ra mi­ru­sių­jų kul­to. Ir pro­tes­tan­tai, ir ka­ta­li­kai lai­ko­si nuo­sta­tos, jog že­mė rei­ka­lin­ga gy­vie­siems. Švei­ca­ri­ja ne­di­de­lė, gy­ven­to­jų daug, tad mi­ru­sio­jo ka­pas po 25 me­tų tie­siog pa­nai­ki­na­mas ir čia lai­do­ja­mas ki­tas. Ka­pai kuk­lūs. Jū­ra­tė už­si­mi­nė, kad ku­ni­go pa­lai­kai vė­liau ga­li bū­ti per­lai­do­ti Al­vi­te. Ne­ly­gu, ko­kia bu­vo pa­ties J. Ju­rai­čio va­lia. Kas ži­no, gal jiems lem­ta ur­no­je grįž­ti į gim­ti­nę. To ti­ki­si ir jo bu­vęs drau­gas ku­ni­gas Kęs­tu­tis Že­mai­tis, gy­ve­nan­tis Či­ka­go­je (jo tė­vo var­du pa­va­din­ta Ža­lio­sios pa­grin­di­nė mo­kyk­la). Jis pa­ra­šė apie J. Ju­rai­tį pri­si­mi­ni­mus.



An­ta­nas ŽI­LINS­KAS

(Bus dau­giau)






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Į griovius slydo mokinius vežiojantys autobusai
* Žemės ūkio konsultavimo tarnyba: klientų vis daugėja
* Kuriu verslą: kokią įmonės juridinę formą pasirinkti?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar pažįstate emigrantų, svarstančių grįžti gyventi į Lietuvą?
Taip, ir ne vieną.
Tokių svarstymų negirdėjau.
Aš svarstau galimybę grįžti.
Pažįstu jau ir grįžusiųjų.



Kalbos patarimai

Ar vartotinas žodis „magaryčios“?
Žodis „magaryčios“ yra arabiškos kilmės ( maharig – išlaidos), o į Lietuvą atkeliavo per rytų slavus. Tai tam tikrą susitarimą užtvirtinantis veiksmas, per kurį abi pusės išlenkia taurelę ar pan. Pvz.: Reikės statyti (arba duoti) magaryčių. DLKŽ šis žodis teikiamas su žyma šnek. (šnekamosios kalbos ž.). „Kalbos patarimų“ leidinyje jis vertinamas kaip vengtina vartoti svetimybė, vietoj kurios teikiami atitikmenys: 1. vaišės, išgertuvės; 2. priedas. Pvz.: Skolą grąžino su magaryčiomis (= su priedu ).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2019 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas