„Santaka“ / Buvusio vestuvių muzikanto širdyje muzika netyla

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2011-07-18 22:55

Dalinkitės:  


Stasiui Juškauskui visi kolekcijos instrumentai yra brangūs.

Autorės nuotr.


Buvusio vestuvių muzikanto širdyje muzika netyla

Sak­so­fo­nas, 2 klar­ne­tai, 2 bir­by­nės, sin­te­za­to­rius, pia­ni­nas, 5 ar­mo­ni­kos ir 9 akor­deo­nai – štai kiek įvai­rių inst­ru­men­tų glau­džia­si po Sta­sio Juš­kaus­ko na­mų sto­gu. Akor­deo­nus bei ar­mo­ni­kas ko­lek­cio­nuo­jan­tis mu­zi­kan­tas tei­gia, kad kiek­vie­nas inst­ru­men­tas yra sa­vaip bran­gus, nes su juo gro­ta įvai­riau­sio­se vie­to­se ir pa­tir­ta neei­li­nių nuo­ty­kių.



Vi­si akor­deo­nai – su is­to­ri­ja

Pak­laus­tas, kaip pra­dė­jo kur­ti ko­lek­ci­ją, vy­ras tei­gė, kad tai at­si­ti­ko sa­vai­me. Pir­mie­ji du akor­deo­nai – pa­tys bran­giau­si, tai – tė­vo pa­li­ki­mas. Ki­ti įsi­gy­ti pa­čiais įvai­riau­siais bū­dais. Vie­ną tes­ta­men­tu pa­li­ko se­nas drau­gas iš Ame­ri­kos, ki­tas bu­vo ras­tas ma­ši­nų tur­gu­je, au­to­mo­bi­lio ba­ga­ži­nė­je, tre­čias pirk­tas iš žmogaus, pas ku­rį važiuojant per ke­lių eis­mo įvy­kį bu­vo sudaužytas au­to­mo­bi­lis.

Dar vie­nas inst­ru­men­tas, ku­ris mu­zi­kan­tui ypač bran­gus, pas šei­mi­nin­ką su­grį­žo tik po 10 me­tų. „Kai tė­vas jį pir­ko, sa­vi­nin­kui ne­ti­ko pi­ni­gai. Ge­rai ne­pa­me­nu, bet tik­riau­siai bu­vo per ma­žai, to­dėl už tuos pa­čius pi­ni­gus, kiek su­mo­kė­jo ma­no tė­vas, inst­ru­men­tą po kiek lai­ko tas žmo­gus at­si­pir­ko at­gal. Ir tik po daug me­tų akor­deo­nas su­grį­žo pas mus“, – pri­si­mi­nė S. Juš­kaus­kas.

Ver­tin­giau­siu sa­vo ko­lek­ci­jos eks­po­na­tu vy­ras įvar­di­jo pro­fe­sio­na­lų ita­liš­ką akor­deo­ną „Stra­da­vox“. Pa­si­ro­do, Lie­tu­vo­je to­kie inst­ru­men­tai tė­ra du: vie­nas – Vil­ka­viš­ky­je, o ant­ras – pas vi­siems ge­rai ži­no­mą at­li­kė­ją Ed­mun­dą Ku­čins­ką.


Gro­da­vo ves­tu­vė­se


Be­veik 35 me­tus ves­tu­vė­se pra­gro­jęs mu­zi­kan­tas pri­si­mi­nė, jog pir­mą kar­tą tuok­tu­vė­se jau­nuo­sius ir sve­čius links­mi­no dar bū­da­mas šeš­to­je kla­sė­je.

„Gro­jo­me su tė­vu ir jo bro­liu. Ka­dan­gi bu­vau la­bai ma­žas ir ma­nęs ne­si­ma­tė, gro­jau už­li­pęs ant kė­dės“, – juo­kė­si vy­ras.

Ves­tu­vių bu­vo tiek daug, kad kraš­te pa­gar­sė­ję mu­zi­kan­tai į vi­sas ne­sus­pė­da­vo, o no­rė­da­mi kuo ge­riau pa­si­ro­dy­ti bu­vo pri­vers­ti ieš­ko­ti įvai­rių bū­dų.

„Tais lai­kais, kai ne­bu­vo apa­ra­tū­ros, gar­sia­kal­bių, tė­vas su­konst­ra­vo ru­siš­ką stip­rin­tu­vą. Pa­ga­mi­no­me „ro­ze­tę“, iš­pjo­vė­me akor­deo­ne sky­lę, įdė­jo­me į vi­dų mik­ro­fo­ną ir vis­ką su­jun­gė­me. Iš metalinių „bliūdų“ pasigaminome stiprintuvą. Įkė­lus šį į me­dį, akor­deo­no mu­zi­ka pa­vė­jui gir­dė­da­vo­si už 3–5 ki­lo­met­rų“, – tech­ni­kos pa­slap­ti­mis da­li­jo­si mu­zi­kan­tas.


Už him­ną – į areš­ti­nę


Ta­čiau, pa­si­ro­do, ne vi­sos ves­tu­vės mu­zi­kan­tui praė­jo sklan­džiai. Va­din­da­mas sa­ve tik­ru lie­tu­viu, pa­trio­ti­nių jaus­mų sa­vo ša­liai nei da­bar, nei ta­da ne­slė­pęs S. Juš­kaus­kas per vie­ną šven­tę bu­vo pa­pra­šy­tas su­gie­do­ti „Tau­tiš­ką gies­mę“.

„1971 me­tais su drau­gais gro­jo­me ves­tu­vė­se Ma­ri­jam­po­lės ra­jo­ne. At­sis­to­jo ko­lū­kio pir­mi­nin­kas, iš­si­trau­kė 25 rub­lius ir sa­ko: „Vy­rai, man da­bar him­ną! Bet tik­rą­jį him­ną.“ Iš­jun­gė­me apa­ra­tū­rą, su­gie­do­jo­me him­ną, ty­los mi­nu­te pa­ger­bė­me tais me­tais žu­vu­sius už Lie­tu­vą. Po ke­lių die­nų ma­nęs at­va­žia­vo į tech­ni­ku­mą, kur mokiausi, įsi­so­di­no į ma­ši­ną ir iš­ve­žė į Ma­ri­jam­po­lę.

Lai­mei, vie­nas iš mi­li­ci­nin­kų ma­ne pa­ži­no­jo, ma­tė ves­tu­vė­se, tad pu­se lū­pų pra­si­ta­rė: „Pri­si­dai­na­vai, kaž­kur him­ną gie­do­jai.“ Ka­dan­gi bu­vau dar ne­pil­na­me­tis, tai per tar­dy­mą vi­są bė­dą su­ver­čiau tė­vui.

Ap­si­me­čiau ne­ži­nąs, jog tai yra him­nas, pa­sa­kiau, kad tė­vas kiek­vie­ną die­ną dai­nuo­ja – dan­tis va­ly­da­ma­sis, barz­dą skus­da­ma­sis“, – pri­si­min­da­mas emo­ci­jų ne­slė­pė S. Juš­kaus­kas.


Šven­tė už­draus­tą­ Va­sa­rio 16-ąją


Jau­nas ir maiš­tin­gas mu­zi­kan­tas ne kar­tą prie­ši­no­si nu­sta­ty­tai tvar­kai.

Su dviem drau­gais nu­spren­dę at­švęs­ti Va­sa­rio 16-ąją, jau­nuo­liai, kaip ga­li­ma nu­spė­ti, taip pat bu­vo iš­vež­ti į areš­ti­nę.

„Nusp­ren­dė­me at­švęs­ti Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę. Atei­na­me Kaune į alaus ba­rą, at­si­sė­da­me prie sta­lo ir už­si­sa­ko­me 16 bo­ka­lų alaus. Mes tik trys, bet mums rei­kia še­šio­li­kos. Sim­bo­liš­kai iš­ge­ria­me po vie­ną bo­ka­lą, nes šven­tę šven­čiame vi­du­je. Alų pa­lie­ka­me ir išei­na­me.

Priė­ję „Met­ro­po­lio“ res­to­ra­ną, už­si­sa­ko­me po tau­rę šam­pa­no ir žen­gia­me cent­ro link. Ne­tu­ri­me mes vė­lia­vos, bet vi­du­je vis­kas de­ga. Ty­liai dai­nuo­ja­me „Lie­tu­va bran­gi“. Ir tik priė­ju­sius cent­ri­nį pa­štą, mus vi­sus prie­var­ta su­so­di­na į skir­tin­gas ma­ši­nas ir iš­ve­ža į Kęs­tu­čio gat­vę“, – tuo­me­ti­nį maiš­tą pri­si­mi­nė S. Juš­kaus­kas.

Net­ru­kus su­si­de­gi­no Ro­mas Ka­lan­ta, tad, kaip pa­sa­ko­ja vy­ras, vos spė­ję nu­bėg­ti ir pa­dė­ti gė­lių žu­vu­sio­jo už Lie­tu­vą mir­ties vie­to­je, jau­nuo­liai tuoj pat iš­sku­bė­jo į na­mus.

Sup­ra­tę, kad jei pa­si­liks Kau­ne, ne­su­ge­bės sė­dė­ti na­muo­se, iš­va­žiuo­da­mi jie ap­sau­go­jo ir sa­ve, ir sa­vo ar­ti­muo­sius.



Ne­ga­lė­jo gro­ti be tris­pal­vės


S. Juš­kaus­kas pa­sa­ko­jo, jog apie 1988 m., pra­si­dė­jus ju­dė­ji­mams už lais­vą Lie­tu­vą, su drau­gu Juo­zu Ab­ro­ma­vi­čiu­mi pa­ra­šė pa­trio­ti­nę dai­ną „Erš­kė­čių vai­ni­kas“. „Dai­nuo­da­mi per ves­tu­ves, prie mik­ro­fo­no sto­vo tu­rė­da­vo­me ma­žas tris­pal­ves vė­lia­vė­les. Kaip Vir­gis Sta­kė­nas sa­ko­si ne­ga­lįs dai­nuo­ti be skry­bė­lės, taip mes, tau­tai dai­nuo­da­mi ši­tą dai­ną, ne­ga­lė­jo­me jos at­lik­ti be tris­pal­vės“, – pri­si­mi­nė mu­zi­kan­tas.


Su akordeonu nesiskiria


Au­gęs mu­zi­ka­lio­je šei­mo­je, nuo ma­žens pa­ts pra­dė­jęs gro­ti ves­tu­vė­se, dir­bęs Vil­ka­viš­kio, Ma­ri­jam­po­lės, Jun­gė­nų mu­zi­kos mo­kyk­lo­se, mu­zi­ka­vęs dau­gy­bė­je an­samb­lių, S. Juš­kaus­kas su akor­deo­nu ne­si­ski­ria iki šian­dien.

„Kai bai­giau gro­ti ves­tu­vė­se, tai kas šeš­ta­die­nį, re­gint jas ­va­žiuo­jan­čias per mies­tą, kil­da­vo toks jaus­mas: ko­dėl ma­nęs ten nė­ra?“ – pa­sa­ko­jo mu­zi­kan­tas. Ir nors jung­tu­vė­se jau ne­beg­ro­ja, ta­čiau vis dar šven­čių šur­mu­ly­je be­si­su­kan­tis vy­ras į nuo­mo­ja­mą li­mu­zi­ną be akor­deo­no nie­ka­da ne­sė­da. „Ves­tu­vi­nin­kams pa­sa­kau, kad mu­zi­kan­tai net ne­va­žiuo­tų iš­leis­ti bū­si­mų­jų jau­na­ve­džių. Aš nu­va­žiuo­ju pas jau­ną­ją, pra­virk­dau jos ma­mą, va­žiuo­ja­me pas jau­ni­kį, ten ap­sia­ša­ro­ja­me – ir tuo­met vi­si pa­ten­kin­ti va­žiuo­ja švęs­ti“, – pa­sa­ko­jo mu­zi­kan­tas.

Dau­giau nei pu­sę gy­ve­ni­mo ves­tu­vė­se pra­gro­jęs mu­zi­kan­tas ti­ki­na, kad jei suei­tų vi­sos jo „ap­ves­din­tos“ po­ros, tai pri­si­rink­tų pil­na Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus aikš­tė.



Jus­tė KUDŽ­MAI­TĖ






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas