„Santaka“ / Po Šveicariją – lietuvių rašytojų keliais

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2011-07-15 05:23

Dalinkitės:  


Berną puošia 100 fontanų. Galbūt ir prie šio sėdėjo S. Nėris su J. Eretu.

Po Šveicariją – lietuvių rašytojų keliais

(Tęsinys. Pradžia Nr. 81)

Gy­vų­jų meš­kų mies­tas – Ber­nas


Švei­ca­ri­jo­je gy­ve­nan­ti Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos na­rė Ja­ni­na Ire­na Sur­vi­lai­tė ra­šė: „Tik pa­ke­liu gal­vą į Al­pių vir­šu­kal­nes ir ma­ny­je su­skam­ba Mai­ro­nio, S. Nė­ries, B. Sruo­gos, V. My­ko­lai­čio-Pu­ti­no po­smai. Sklin­da J. Bi­liū­no, J. Sa­vic­kio, Šat­ri­jos Ra­ga­nos, S. Ge­dos kū­ri­nių švie­sa... Toks bran­gus tau­ti­nis pa­li­ki­mas Al­pių kal­nuo­se. Kal­nai man pa­dė­jo at­si­ver­ti kū­ry­bai, ap­va­lė nuo li­ki­mo ap­na­šų, su­tei­kė jė­gų. Kal­nuo­se žmo­nės ieš­ko pa­tys sa­vęs, sa­vo gy­ve­ni­mo, praei­ties ir atei­ties.“

At­vyks­ta­me į Švei­ca­ri­jos sos­ti­nę Ber­ną. Rei­no upė ir jos in­ta­kai jun­gia vi­sus šios ša­lies mies­tus bei ke­lius. Ber­ne gro­ži­mės Rei­no in­ta­ku ir Arės upe, o Al­pių gro­žis dar tik ve­ria­si prieš akis.

Ke­lio­nę po Ber­no se­na­mies­tį pra­de­da­me klau­sy­da­mie­si gi­dės pa­sa­ko­ji­mo apie mies­to var­do kil­mę. Pir­mas ka­ra­liaus su­me­džio­tas žvė­ris bu­vu­si meš­ka, tad ru­do­sios gra­žuo­lės Ber­ne la­bai pa­gerb­tos. Prie til­to per Arės upę įreng­ta­me ap­tva­re jos tin­giai lai­pio­ja per dirb­ti­nes kliū­tis, sau­sas vė­jo­var­tas ir, ži­no­ma, trau­kia tu­ris­tus.

Iš Ber­no par­la­men­to ap­žval­gos aikš­te­lės žvelg­da­mas į rau­dons­to­gį XV–XVI a. pa­sta­ty­tą mies­tą gir­džiu gi­dės in­for­ma­ci­ją, jog Ber­nas – tai ne tik Švei­ca­ri­jos sos­ti­nė, bet ir kan­to­no cent­ras, ket­vir­tas pa­gal dy­dį ša­lies mies­tas. Ja­me iš­li­ku­si XV a. vi­du­ram­žių tvir­to­vė, go­ti­ki­nė Šv. Vin­cen­to ka­ted­ra, ro­tu­šė. Vaikš­čio­da­mi ry­ti­nė­mis ra­mio­mis Ber­no gat­vė­mis, pa­si­ju­to­me lyg vi­du­ram­žių pi­lig­ri­mai. Įs­pū­din­gai at­ro­do na­mų rū­sių dang­čiai, ku­rie at­si­ve­ria iš gat­vės pu­sės. Po Ber­nu yra ki­tas, po­že­mi­nis, mies­tas. Švei­ca­ri­jos ban­kų auk­so sau­gyk­los įreng­tos gi­liai po že­me. Kal­nų uo­lie­nos yra pa­ti pa­ti­ki­miau­sia prie­mo­nė, ap­sau­gan­ti nuo ban­kų plė­ši­kų.

Ber­ne yra ir Lie­tu­vos nep­rik­lau­so­my­bės iš­ta­kas me­nan­čių ženk­lų. Bū­tent čia Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais bu­vo su­bran­din­ta Va­sa­rio 16-osios ak­to sėk­la. 1916 m. ko­vo 1–5 die­no­mis Ber­ne vy­ko lie­tu­vių kon­fe­ren­ci­ja, čia kū­rė­si jų po­li­ti­nis cent­ras ir bu­vo iš­kel­ta ra­di­ka­li veik­los kryp­tis – siek­ti Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės.

Įta­kin­giau­siais po­li­ti­niais Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės sie­kio vei­kė­jais ta­po išei­viai iš Sū­du­vos kraš­to, Ma­ri­jam­po­lės gim­na­zi­jos auk­lė­ti­niai J. Gob­rys, A. Ste­po­nai­tis, V. Bar­taš­ka.

Ku­ni­gas V. Bar­taš­ka gi­mė Kaz­liš­kių kai­me, Pae­že­rių vals­čiu­je. Mū­sų kraš­to švie­suo­lis teo­lo­gi­nes stu­di­jas gi­li­no Švei­ca­ri­jos Fri­būro uni­ver­si­te­te. Bū­tent V. Bar­taš­ka 1916 m. Tre­čia­ja­me pa­verg­tų tau­tų kong­re­se Lo­za­no­je per­skai­tė pra­ne­ši­mą, ku­ria­me pir­mą kar­tą pa­sau­liui vie­šai pa­reikš­ta apie Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės sie­kį. V. Bar­taš­ka po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro gy­ve­no Ne­tič­kam­py­je, mi­rė ir pa­lai­do­tas Liud­vi­na­ve.



Salomėjos Nė­ries aki­mis


Ke­lio­nė­je po Eu­ro­pos ro­jų dau­giau kal­bė­ta ne apie po­li­ti­kus, o apie poe­tus. Ypač daž­nai mi­nė­ta ir ci­tuo­ta iš mū­sų kraš­to ki­lu­si Sa­lo­mė­ja Nė­ris. Lankydamasi Ber­ne, ji pa­sken­do vi­du­ram­žių mies­to gro­žy­je. „Jei tūks­tan­tį kar­tų pa­sa­ky­si „gra­žu“, ir tai ne­bus per daug...“ – iš­ta­rė su­si­ža­vė­ju­si.

Kaip ir mes, pir­miau­sia ji ap­lan­kė Ber­no mies­to sim­bo­lį – meš­kas, gy­ve­nan­čias po at­vi­ru dan­gu­mi iš­mū­ry­to­je dau­bo­je. S. Nė­ris lė­tus, kon­ser­va­ty­vius ber­nie­čius ly­gi­no su že­mai­čiais. Juk ir vie­nų, ir ki­tų her­be vaiz­duo­ja­ma meš­ka. Arės upę poe­tė pa­va­di­no „klas­tin­ga ža­lia gy­va­te“, vin­gu­riuo­jan­čia iš kal­nų.

Sa­lo­mė­ją ypač su­ža­vė­jo mies­to gat­vės, kur na­mai vie­nas už ki­tą se­nes­ni ir gra­žes­ni. Jie yra su ar­ka­do­mis, tad sau­sas ga­li vaikš­čio­ti per di­džiau­sią lie­tų. Kaip ir poe­tei, ke­liau­to­jams iš Sū­du­vos že­mės įspū­dį pa­li­ko Ber­no skulp­tū­ri­niai šu­li­niai – fon­ta­nai.

Be­sig­ro­žint se­na­mies­čiu, ne­sun­ku ir nuo gru­pės at­si­lik­ti. Pro­fe­so­rius Si­mo­nas iš Kau­no ne­ju­čio­mis at­si­dū­rė ki­to­je mies­to pu­sė­je. Gi­dė Teo­do­ra pa­kly­dė­lį te­le­fo­nu „suo­rien­ta­vo“: klausk, kur meš­kos, ir vi­si pa­ro­dys kryp­tį.

Čia, Ber­ne, mū­sų ke­liau­nin­kai, kaip ir S. Nė­ris, pa­ma­tė iš­sva­jo­tas Al­pes. „Apa­čioj – mies­tas, o to­ly – už­mi­gu­si Jungf­rau su vi­sa bal­ta kom­pa­ni­ja <...> Plau­kit, mes dar su­si­tik­sim. Ne­pa­sis­lėp­sit ta­da, kai ma­no ko­jos min­džios jūs bal­tą krū­ti­nę. Lig pa­si­ma­ty­mo, iš­di­dūs kal­nai“, – įra­šė die­no­raš­ty­je poe­tė.

Mū­sų ke­liau­to­jai gar­sią­ją Jungf­rau (Jau­no­sios mer­ge­lės) vir­šu­kal­nę iš­vy­do tik ki­tą die­na, nes dar lau­kė Fri­bur­gas ir jo uni­ver­si­te­tas, ku­ria­me mo­kė­si žy­miau­sios tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos kul­tū­ros ir po­li­ti­kos as­me­ny­bės.



Si­gi­tas Ge­da ir Ber­nas


Pasak rašytojos J. I. Sur­vi­lai­tės, Švei­ca­ri­jos lie­tu­vių bend­ruo­me­nės se­no­ji kar­ta S. Ge­dos pa­var­dę įsi­dė­mė­jo iš pir­mų­jų dau­gia­tūks­tan­ti­nių Są­jū­džio mi­tin­gų Vil­niu­je <...>. 1988 m. va­sa­rą Vin­gio par­ko mi­tin­ge pa­sa­ky­tus S. Ge­dos žo­džius „Užau­go­me šė­to­no paunks­nė­je“ pa­ci­ta­vo švei­ca­rų te­le­vi­zi­ja.

Į Ber­ną S. Ge­da at­vy­ko 1999 me­tais ir uni­ver­si­te­te žie­mos se­mest­ro me­tu skai­tė pa­skai­tų cik­lą te­ma „Eu­ro­pos lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros po­žiū­riu“. Lie­tu­vių kū­rė­jas su­si­pa­ži­no su švei­ca­ro Chris­top­ho Zur­che­rio ap­gin­ta di­ser­ta­ci­ja iš lie­tu­vių poe­zi­jos avan­gar­do „Lie­tu­vių avan­gar­do pa­va­sa­ris“. Di­ser­ta­ci­ja 1998 m. bu­vo iš­vers­ta į lie­tu­vių kal­bą.

S. Ge­da ra­šė: „Mi­nė­to­ji di­ser­ta­ci­ja pa­ko­re­guo­ja XX a. 3–4 de­šimt­me­čių lie­tu­vių poe­zi­jos pan­teo­ną.“ Di­ser­ta­ci­jo­je gre­ta Ka­zio Bin­kio mi­ni­mi ir ki­ti iš­ki­lūs poe­tai – mū­sų kraš­tie­čiai: Vil­ka­viš­ky­je gi­męs ir su S. Nė­ri­mi lan­kęs „Ži­bu­rio“ gim­na­zi­ją Sa­lys Še­me­rys-Šme­raus­kas, Geis­te­riš­kių kai­me gi­męs poe­tas Juo­zas Tys­lia­va. Pas­ta­ra­sis mo­kė­si Ke­tur­va­la­kiuo­se, vė­liau – Vil­ka­viš­ky­je, 1919 m. ta­po Lie­tu­vos sa­va­no­riu. J. Tys­lia­va ap­ke­lia­vo be­veik vi­sas Eu­ro­pos ša­lis, gy­ve­no ir kū­rė Pa­ry­žiu­je. Jo ei­lė­mis ža­vė­jo­si Čes­lo­vas Mi­lo­šas. Ur­na su poe­to pa­lai­kais 1962 m. per­lai­do­ta Ra­sų ka­pi­nė­se.



An­ta­nas ŽI­LINS­KAS

(Bus daugiau)






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas