Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

---

Svečių knyga

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2011-07-08 06:57

---

Į pirmąją knygą – pirmieji Zitos Andziulienės autografai.

Autorės nuotr.

„Mei­lė – tai di­džiau­sia do­va­na, ku­rią mums da­vė Die­vas“, – sa­kė Zi­ta An­dziu­lie­nė, pa­klaus­ta, ko­dėl sa­vo poe­zi­jos rin­ki­nį pa­va­di­no „Dai­nuo­ju mei­lę“.

Mei­lės jos ei­lė­raš­čiuo­se daug. Mei­lės sa­vo ar­ti­mui, tė­viš­kės ari­mui, žy­din­čiam ru­giui, Gri­go Ra­tus girgž­di­nan­čioms ger­vėms.... Ma­tyt, tai atė­ję iš vai­kys­tės, nes pa­sak Z. Jakš­ty­tės-An­dziu­lie­nės, tė­vai jas, pen­kias duk­ras, ap­gau­bė ne­pap­ras­ta sa­vo šir­džių ši­lu­ma. Su jais ir pa­skui juos iš­bė­gio­tos Dai­lu­čių kai­mo pie­vos, gro­žė­ta­si au­ga­lais, klau­sy­ta­si paukš­čių čiul­be­sio... Iš jų mo­ky­ta­si dai­nų ir žai­di­mų.

Iki šiol mo­te­ris dė­kin­ga tė­vams, kad gam­tą jau­čia tar­si ar­ti­mą žmo­gų, kad ga­li kur­ti, kad ga­li my­lė­ti.

Tas jaus­mas sklin­da ne tik iš Z. An­dziu­lie­nės ei­lių. Kny­gos „Dai­nuo­ju mei­lę“ pri­sta­ty­mo po­pie­tę juo al­sa­vo vi­sa Vil­ka­viš­kio vie­šo­sios bib­lio­te­kos erd­vė. Čia vos til­po vi­si, atė­ju­sie­ji į su­si­ti­ki­mą su au­to­re.

Kaž­kas pa­sa­kė, kad į kny­gą su­dė­tas vi­sas Z. An­dziu­lie­nės gy­ve­ni­mas. Tad čia ir su­si­rin­ko žmo­nės iš to jos „gy­ve­ni­mo“. Bū­rys ko­le­gių, ku­rioms, kaip sa­kė Ža­lio­sios Vin­co Že­mai­čio pa­grin­di­nės mo­kyk­los di­rek­to­rė Gri­ta Lau­ni­ko­nie­nė, yra tie­siog gar­bė pa­žin­ti to­kį kū­ry­biš­ką žmo­gų. Z. An­dziu­lie­nė vi­są gy­ve­ni­mą pa­sky­rė vai­kams – ji yra Dar­ži­nin­kų sky­riaus pra­di­nių kla­sių vyr. mo­ky­to­ja. Sa­vo ei­lė­raš­čius vai­kams pa­nau­do­da­ma pa­mo­ko­se, ji ska­ti­na ug­dy­ti­nių kū­ry­biš­ku­mą, ug­do gė­rio bei gro­žio pa­jau­tą.

Kū­rė­ją svei­ki­no Vie­šo­sios bib­lio­te­kos dar­buo­to­jos, mat Zi­ta yra il­ga­me­tė jos kny­gų skai­ty­to­ja.

Ei­lė­mis džiau­gė­si ir ant­ro­sios kny­gos lin­kė­jo pa­žįs­ta­mi bei drau­gai.

Klau­su­čių se­niū­ni­jos žmo­nių var­du se­niū­nė Ge­ma Skys­ti­mie­nė dė­ko­jo Z. An­dziu­lie­nei už tai, kad ji gra­žų ei­liuo­tą žo­dį su­ku­ria kiek­vie­nai šven­tei ar ren­gi­niui, o ypač – už se­niū­ni­jos him­nu tam­pan­tį ei­lė­raš­tį: „Šir­vin­ta, Šei­me­na ir Šešupė/ Vėl pluk­do lai­vus de­be­sų“...

Su pil­no­mis ran­ko­mis gė­lių į su­si­ti­ki­mą atė­jo gi­mi­nai­čiai. Te­tos kū­ry­bos ke­lią, pra­si­dė­ju­sį ke­tu­rei­liais mo­kyk­li­nia­me są­siu­vi­ny­je, ap­žvel­gė duk­te­rė­čia Dai­va Juš­ke­vi­čie­nė.

Jau­di­no­si ir pa­tys sa­viau­sie­ji šei­my­nykš­čiai, iš ku­rių gau­saus bū­rio svei­ki­ni­mo žo­dį ta­rė duk­ra Re­na­ta, mo­čiu­tės ei­lė­raš­tį dek­la­ma­vo anū­kas Eitvy­das.

Ei­lė­raš­čius iš sa­vo pir­mo­sios kny­gos skai­tė au­to­rė ir vi­są ren­gi­nį gra­žiai į vie­ną ne­nut­rūks­ta­mą gi­ją su­py­nu­si ko­le­gė Rū­ta Mi­ku­ly­tė.

Žiū­rė­da­ma į ši­lu­mą spin­du­liuo­jan­čias su­si­rin­ku­sių­jų akis Z. An­dziu­lie­nė ne­ga­lė­jo neiš­tar­ti: „Džiau­giuo­si, kad jūs ma­ne my­lit. Ir aš jus my­liu. Jei mes esa­me čia, va­di­na­si, mes vie­ni ki­tiems – rei­ka­lin­gi“.

Ly­giai taip, kaip ir jaut­raus, vaiz­din­go, dai­nin­go žo­džio pa­siil­gu­sie­siems rei­ka­lin­ga Z. An­dziu­lie­nės poe­zi­ja. Ji – apie tai, ką sa­va­me gy­ve­ni­mo ke­ly pa­ty­rė au­to­rė, bet juk tai taip ar­ti­ma, su­pran­ta­ma ir bran­gu kiek­vie­nam, kie­no šir­dis neuž­da­ry­ta mei­lei.



Iš Zi­tos JAKŠ­TYĖS-AN­DZIU­LIE­NĖS kny­gos „Dai­nuo­ju mei­lę“



Pra­žy­din­kim neuž­mirš­tuo­les

Vai­vo­rykš­tės del­nuos

Tu il­ge­sį iš­sup­ki,

Pas­kui žvaigž­džių

dul­ke­lėm

Nu­bars­tyk

Ir ati­duo­ki man –

Aš jį pa­lie­siu lū­pom,

Ir mei­lė šir­dy­se

Neuž­mirš­tuo­lė­mis žyd­rom

Pra­žys.


Tė­viš­kė

Tė­viš­kės ra­sos,

Tė­viš­kės gė­lės,

So­de lakš­tu­tės

Ir vo­lun­gė­lės.

Si­dab­ro dai­ną

Lai­ko sna­puos

Man do­va­nos ją –

Šir­dį pa­guos.

Me­džiai lyg bro­liai

Ty­liai šnabž­dės.

Ne­bus čia me­lo

Ir ne­vil­ties.

Smė­lis vai­kys­tės

Birs pro pirš­tus,

Vy­gė ant aukš­to

Sū­paus me­tus.


Žmo­gus – tai ste­buk­las

Vai­kai – tai mo­lis,

Iš ku­rio lip­dyt at­sar­giai

Rei­kia žmo­gų.

Pir­miau­sia – šir­dį.

To­kią, ku­ri my­lėt

Mo­kė­tų žmo­gų, me­dį

Ir ne­tgi pik­tą šir­šę.

Pas­kui – akis,

Kad gro­žį pa­ma­ty­tų

Ir sa­vin įsiurb­tų.

Po to jau sme­ge­nis,

Ku­rios su­prast ga­lė­tų,

Ką ma­to akys,

Ką šir­di­mi pa­jun­ta.

Kai ši­tai pa­da­ry­si­te,

Įvyks ste­buk­las –

Išaugs iš kū­no ran­kos,

Mo­kan­čios sta­tyt, so­din­ti,

Aša­rą nu­šluos­tyt.

Ir ko­jos –

Ge­ban­čios išei­ti į gy­ve­ni­mą.


Dil­gė­lė

Aš esu vie­ni­ša dil­gė­lė

Ža­lią gal­vą į sau­lę ke­liu.

Aš – ka­dai­se pra­keik­ta naš­lė

Ne­kal­tai nu­plak­ta lie­žu­viu.

Pa­vy­duo­lės lie­žu­viais pik­tais

Pla­kė tar­tum skau­džiu

vy­ti­niu –

Kam gra­ži, kam esu iš­di­di,

Kam į lai­mę vėl gal­vą ke­liu.

Ne­ga­lė­da­ma jų ap­si­gint,

su­ti­kau aš ža­liuot dil­gy­ne.

Ir da­bar bent ži­nau jau, už ką

Jos keiks­no­ja už­kliu­dę ma­ne.

Aš blauz­das joms nu­glos­tau

pli­kas

Ir ran­kas nu­bu­čiuo­ti ga­liu.

Links­ma man, – aš ža­lia

dil­gė­lė!

Kad pa­plak­tų da­bar

lie­žu­viu!...



Grįž­tu

Apg­lėb­siu ty­lą

Tar­si drau­gę ran­kom

Ir nu­si­ve­siu

Ru­de­nio ta­ku.

Ir pa­so­din­siu

To­li­moj pa­lau­kėj,

Ir pa­sa­ky­siu:

– Pa­sė­dėk. Grįž­tu.

Grįž­tu iš vie­nu­mos

Į šur­mu­lį drau­gi­jos,

Į mu­zi­ką, šna­rė­ji­mą ber­žų,

Į dai­ną, tą jau­nys­tė­je

Dai­nuo­tą,

Į mei­lės žo­dį –

Į gy­ve­ni­mą

Grįž­tu.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---