„Santaka“ / Širdis neuždaryta meilei

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2011-07-08 06:57

Dalinkitės:  


Į pirmąją knygą – pirmieji Zitos Andziulienės autografai.

Autorės nuotr.


Širdis neuždaryta meilei

Laima VABALIENĖ

„Mei­lė – tai di­džiau­sia do­va­na, ku­rią mums da­vė Die­vas“, – sa­kė Zi­ta An­dziu­lie­nė, pa­klaus­ta, ko­dėl sa­vo poe­zi­jos rin­ki­nį pa­va­di­no „Dai­nuo­ju mei­lę“.

Mei­lės jos ei­lė­raš­čiuo­se daug. Mei­lės sa­vo ar­ti­mui, tė­viš­kės ari­mui, žy­din­čiam ru­giui, Gri­go Ra­tus girgž­di­nan­čioms ger­vėms.... Ma­tyt, tai atė­ję iš vai­kys­tės, nes pa­sak Z. Jakš­ty­tės-An­dziu­lie­nės, tė­vai jas, pen­kias duk­ras, ap­gau­bė ne­pap­ras­ta sa­vo šir­džių ši­lu­ma. Su jais ir pa­skui juos iš­bė­gio­tos Dai­lu­čių kai­mo pie­vos, gro­žė­ta­si au­ga­lais, klau­sy­ta­si paukš­čių čiul­be­sio... Iš jų mo­ky­ta­si dai­nų ir žai­di­mų.

Iki šiol mo­te­ris dė­kin­ga tė­vams, kad gam­tą jau­čia tar­si ar­ti­mą žmo­gų, kad ga­li kur­ti, kad ga­li my­lė­ti.

Tas jaus­mas sklin­da ne tik iš Z. An­dziu­lie­nės ei­lių. Kny­gos „Dai­nuo­ju mei­lę“ pri­sta­ty­mo po­pie­tę juo al­sa­vo vi­sa Vil­ka­viš­kio vie­šo­sios bib­lio­te­kos erd­vė. Čia vos til­po vi­si, atė­ju­sie­ji į su­si­ti­ki­mą su au­to­re.

Kaž­kas pa­sa­kė, kad į kny­gą su­dė­tas vi­sas Z. An­dziu­lie­nės gy­ve­ni­mas. Tad čia ir su­si­rin­ko žmo­nės iš to jos „gy­ve­ni­mo“. Bū­rys ko­le­gių, ku­rioms, kaip sa­kė Ža­lio­sios Vin­co Že­mai­čio pa­grin­di­nės mo­kyk­los di­rek­to­rė Gri­ta Lau­ni­ko­nie­nė, yra tie­siog gar­bė pa­žin­ti to­kį kū­ry­biš­ką žmo­gų. Z. An­dziu­lie­nė vi­są gy­ve­ni­mą pa­sky­rė vai­kams – ji yra Dar­ži­nin­kų sky­riaus pra­di­nių kla­sių vyr. mo­ky­to­ja. Sa­vo ei­lė­raš­čius vai­kams pa­nau­do­da­ma pa­mo­ko­se, ji ska­ti­na ug­dy­ti­nių kū­ry­biš­ku­mą, ug­do gė­rio bei gro­žio pa­jau­tą.

Kū­rė­ją svei­ki­no Vie­šo­sios bib­lio­te­kos dar­buo­to­jos, mat Zi­ta yra il­ga­me­tė jos kny­gų skai­ty­to­ja.

Ei­lė­mis džiau­gė­si ir ant­ro­sios kny­gos lin­kė­jo pa­žįs­ta­mi bei drau­gai.

Klau­su­čių se­niū­ni­jos žmo­nių var­du se­niū­nė Ge­ma Skys­ti­mie­nė dė­ko­jo Z. An­dziu­lie­nei už tai, kad ji gra­žų ei­liuo­tą žo­dį su­ku­ria kiek­vie­nai šven­tei ar ren­gi­niui, o ypač – už se­niū­ni­jos him­nu tam­pan­tį ei­lė­raš­tį: „Šir­vin­ta, Šei­me­na ir Šešupė/ Vėl pluk­do lai­vus de­be­sų“...

Su pil­no­mis ran­ko­mis gė­lių į su­si­ti­ki­mą atė­jo gi­mi­nai­čiai. Te­tos kū­ry­bos ke­lią, pra­si­dė­ju­sį ke­tu­rei­liais mo­kyk­li­nia­me są­siu­vi­ny­je, ap­žvel­gė duk­te­rė­čia Dai­va Juš­ke­vi­čie­nė.

Jau­di­no­si ir pa­tys sa­viau­sie­ji šei­my­nykš­čiai, iš ku­rių gau­saus bū­rio svei­ki­ni­mo žo­dį ta­rė duk­ra Re­na­ta, mo­čiu­tės ei­lė­raš­tį dek­la­ma­vo anū­kas Eitvy­das.

Ei­lė­raš­čius iš sa­vo pir­mo­sios kny­gos skai­tė au­to­rė ir vi­są ren­gi­nį gra­žiai į vie­ną ne­nut­rūks­ta­mą gi­ją su­py­nu­si ko­le­gė Rū­ta Mi­ku­ly­tė.

Žiū­rė­da­ma į ši­lu­mą spin­du­liuo­jan­čias su­si­rin­ku­sių­jų akis Z. An­dziu­lie­nė ne­ga­lė­jo neiš­tar­ti: „Džiau­giuo­si, kad jūs ma­ne my­lit. Ir aš jus my­liu. Jei mes esa­me čia, va­di­na­si, mes vie­ni ki­tiems – rei­ka­lin­gi“.

Ly­giai taip, kaip ir jaut­raus, vaiz­din­go, dai­nin­go žo­džio pa­siil­gu­sie­siems rei­ka­lin­ga Z. An­dziu­lie­nės poe­zi­ja. Ji – apie tai, ką sa­va­me gy­ve­ni­mo ke­ly pa­ty­rė au­to­rė, bet juk tai taip ar­ti­ma, su­pran­ta­ma ir bran­gu kiek­vie­nam, kie­no šir­dis neuž­da­ry­ta mei­lei.



Iš Zi­tos JAKŠ­TYĖS-AN­DZIU­LIE­NĖS kny­gos „Dai­nuo­ju mei­lę“



Pra­žy­din­kim neuž­mirš­tuo­les

Vai­vo­rykš­tės del­nuos

Tu il­ge­sį iš­sup­ki,

Pas­kui žvaigž­džių

dul­ke­lėm

Nu­bars­tyk

Ir ati­duo­ki man –

Aš jį pa­lie­siu lū­pom,

Ir mei­lė šir­dy­se

Neuž­mirš­tuo­lė­mis žyd­rom

Pra­žys.


Tė­viš­kė


Tė­viš­kės ra­sos,

Tė­viš­kės gė­lės,

So­de lakš­tu­tės

Ir vo­lun­gė­lės.

Si­dab­ro dai­ną

Lai­ko sna­puos

Man do­va­nos ją –

Šir­dį pa­guos.

Me­džiai lyg bro­liai

Ty­liai šnabž­dės.

Ne­bus čia me­lo

Ir ne­vil­ties.

Smė­lis vai­kys­tės

Birs pro pirš­tus,

Vy­gė ant aukš­to

Sū­paus me­tus.


Žmo­gus – tai ste­buk­las


Vai­kai – tai mo­lis,

Iš ku­rio lip­dyt at­sar­giai

Rei­kia žmo­gų.

Pir­miau­sia – šir­dį.

To­kią, ku­ri my­lėt

Mo­kė­tų žmo­gų, me­dį

Ir ne­tgi pik­tą šir­šę.

Pas­kui – akis,

Kad gro­žį pa­ma­ty­tų

Ir sa­vin įsiurb­tų.

Po to jau sme­ge­nis,

Ku­rios su­prast ga­lė­tų,

Ką ma­to akys,

Ką šir­di­mi pa­jun­ta.

Kai ši­tai pa­da­ry­si­te,

Įvyks ste­buk­las –

Išaugs iš kū­no ran­kos,

Mo­kan­čios sta­tyt, so­din­ti,

Aša­rą nu­šluos­tyt.

Ir ko­jos –

Ge­ban­čios išei­ti į gy­ve­ni­mą.


Dil­gė­lė


Aš esu vie­ni­ša dil­gė­lė

Ža­lią gal­vą į sau­lę ke­liu.

Aš – ka­dai­se pra­keik­ta naš­lė

Ne­kal­tai nu­plak­ta lie­žu­viu.

Pa­vy­duo­lės lie­žu­viais pik­tais

Pla­kė tar­tum skau­džiu

vy­ti­niu –

Kam gra­ži, kam esu iš­di­di,

Kam į lai­mę vėl gal­vą ke­liu.

Ne­ga­lė­da­ma jų ap­si­gint,

su­ti­kau aš ža­liuot dil­gy­ne.

Ir da­bar bent ži­nau jau, už ką

Jos keiks­no­ja už­kliu­dę ma­ne.

Aš blauz­das joms nu­glos­tau

pli­kas

Ir ran­kas nu­bu­čiuo­ti ga­liu.

Links­ma man, – aš ža­lia

dil­gė­lė!

Kad pa­plak­tų da­bar

lie­žu­viu!...



Grįž­tu


Apg­lėb­siu ty­lą

Tar­si drau­gę ran­kom

Ir nu­si­ve­siu

Ru­de­nio ta­ku.

Ir pa­so­din­siu

To­li­moj pa­lau­kėj,

Ir pa­sa­ky­siu:

– Pa­sė­dėk. Grįž­tu.

Grįž­tu iš vie­nu­mos

Į šur­mu­lį drau­gi­jos,

Į mu­zi­ką, šna­rė­ji­mą ber­žų,

Į dai­ną, tą jau­nys­tė­je

Dai­nuo­tą,

Į mei­lės žo­dį –

Į gy­ve­ni­mą


Grįž­tu.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas