|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2005-01-13 08:39
K.Vosylius niekaip neprisiminė jo įmonėje pusmetį nelegaliai dirbusio jauno vyro.Romo ČĖPLOS nuotr. Eglė KVIESULAITIENĖ
Redakcija dėl jo įmonės darbo taip pat gavusi skundų raštu bei žodžiu. Įžūliai meluojantis bei įstatymus pažeidinėjantis verslininkas ne tik nesigėdi apgautų žmonių, bet, atrodo, nebijo ir jo įmonės veiklą galinčių patikrinti institucijų. Šįkart į redakciją pagalbos kreipėsi jauna Rasos ir Irmanto Gilaičių šeima. Devynių mėnesių sūnelį auginanti pora gyvena tik iš minimalios Irmanto algos, kurią gauna naujame darbe, ir pašalpos už vaiką. Pas tėvus besiglaudžiantys, bet labai norintys bent savų pinigų turėti jauni žmonės vis dar nepraranda vilties atgauti 1140 litų, Irmanto uždirbtų medžio apdirbimo įmonėje. Jie nuolat skambina K.Vosyliui ir klausia, kada galės atgauti uždirbtus pinigus. Prieš tai Čekijoje uždarbiavęs Irmantas pavasarį pradėjo ieškoti darbo gimtajame krašte. Mat žmona Rasa laukėsi vaikelio, reikėjo būti namuose ir ruoštis tėvystei. Pasiūlius draugui, Irmantas nuėjo dirbti į P.Cvirkos gatvėje, Vilkaviškyje, įsikūrusią K.Vosyliaus įmonę. Irmantas pasakojo, jog iš pradžių su darbdaviu suderėjo, kad už valandą darbo gaus 2,30 Lt, o vėliau, įgijus patirties darbe, kils ir atlyginimas. Po savaitės vaikinas gavo tiek pinigų, kiek buvo suderėta. Tačiau vėliau prasidėjo problemos. Darbdavys vis išmokėdavo keliomis dešimtimis mažiau nei buvo sutarta, skolą žadėdamas grąžinti vėliau. Galop visai nustojo mokėti, algų dieną iš pirmadienio nukeldamas į antradienį, penktadienį, kitą savaitę ir t.t. Irmantas, kaip ne vienas jaunas vilkaviškietis, įmonėje dirbo nelegaliai, tad oficialiai atlygis už darbą niekur fiksuotas nebuvo. Darbuotojai savo išdirbtas valandas žymėdavosi užrašų knygelėse, kurias darbdavys kartais surinkdavo ir sugretindavo su savo užrašais. Paprastai Irmantas dirbdavo normalią darbo savaitę – pirmadieniais – penktadieniais, nuo 8 iki 17 val. Tačiau kartais darbdavys prašydavo dirbti šeštadieniais, sekmadieniais ar likti vėliau, po darbo. Jei būdavo daugiau darbų, samdydavo net antrą pamainą. Įmonėje nuolat dirbdavo po šešis ir daugiau darbininkų, daugelis – neoficialiai. Paklaustas, ar niekada įmonėje nesilankė darbo saugos ar mokesčių inspekcijos pareigūnai, I.Gilaitis sakė, jog savininkas informaciją apie numatomus tikrinimus sužinodavo iš anksto, ir tomis dienomis į darbą eidavo tik oficialiai įforminti darbuotojai. I.Gilaitis teigė, jog tokių kaip jis, neatgaunančių pas K.Vosylių uždirbtų pinigų, pažįsta ne vieną. Tačiau kitiems pabosta savininko pažadai ir nuolatiniai atidėliojimai kitai savaitei, mėnesiui, tad jie galop nustoja važinėję kaulyti savo pinigų. Tačiau Irmanto šeimai pinigai labai reikalingi. Irmanto žmona Rasa, niekur nedirbanti ir namuose auginanti kūdikį, pati ne kartą skambino K.Vosyliui ir prašė vyro uždirbtų pinigų. Jauna moteris verkdama pasakojo, kaip susirgo jų sūnelis, o namuose nebebuvo pinigų. Tuomet Irmantas, palikęs žmoną su dviejų mėnesių kūdikiu ligoninėje, pėsčiomis nubėgo kelis kilometrus pas darbdavį, prašydamas duoti bent kiek pinigų vaistams. Tačiau K.Vosylius sunkią jaunos šeimos situaciją įvertino abejingai: eilinį kartą liepė ateiti kitą dieną ir nedavė nė lito. Jauna moteris prisiminė, jog tuomet jos vyras iš nevilties net verkė. Paskutinį kartą vyro buvusiam darbdaviui Rasa skambino prieš Kalėdas. Tuomet K.Vosylius sakė, jog pinigų nemokėsiąs, nes Irmantas jau išėjo iš darbo. Neva pasilikusiems pas jį dirbti pinigus išmokąs. Pabandę susitikti su verslininku K.Vosyliumi buvome priblokšti. Jis pareiškė, jog jokio Irmanto Gilaičio nepažįsta ir toks niekuomet nedirbo jo įmonėje, tad ir skolingas jam būti negali. Verslininkas teigė, jog pas jį įmonėje dirba tik trys žmonės. Pabandžius įsiterpti, jog čia pat, jo įmonėje, savo akimis šiuo metu matome bent šešis dirbančius vyrukus, verslininkas nukirto: – Tai geriau nematytumėt... Tuoj po šių žodžių K.Vosylius pareikalavo išjungti diktofoną, kitaip – nešnekėsiąs, ir dar kelis kartus pakartojo, jog tokio darbuotojo pas jį nebuvo. Po to pridūrė, jog išjungus diktofoną jis kalbėtų kitaip. Šioje situacijoje jaunai šeimai net teismo keliu prisiteisti pinigus būtų sunkoka. Belieka apeliuoti į verslininko sąžinę ir tikėti, jog ji prabils. „Santakos“ žurnalistams su šiuo verslininku teko susidurti jau prieš keletą metų. Tuomet jis prašė nerašyti į laikraštį ir visais šventaisiais prisiekinėjo iki Kalėdų grąžinti pinigus korespondentams pasiskundusiai klientei. Deja, nuo to laiko praėjo ne vienerios Kalėdos... O pažadai taip ir liko pažadais. Publikuota: 2005-01-13 08:39:58 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu * Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“ Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|