„Santaka“ / Suvalkija mena skaudžius Budavonės įvykius

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2011-06-20 06:35

Dalinkitės:  


Mišias už Budavonės kankinius koncelebravo Šventojo Sosto apaštalinis nuncijus arkivyskupas Luidžis Bonacijus.

Romo ČĖPLOS nuotr.


Suvalkija mena skaudžius Budavonės įvykius

Vilkaviškiečiai savaitgalį iškilmingai paminėjo Budavonės tragedijos 70-metį. Šiltai buvo pagerbtas trijų Suvalkijos inteligentų, Vilkaviškio vyskupijos kunigų – Lankeliškių parapijos klebono Vaclovo Balsio, vikaro Jono Petrikos ir Vilkaviškio kunigų seminarijos prof. bei dvasios tėvo Justino Dabrilos, kuriuos žiauriai nukankino sovietų raudonarmiečiai, atminimas.



Suplūdo nusilenkti kančiai

Birželio antroji pusė. Geriu akimis laukų ir pievų grožį riedėdama pro Lakštučius, Geisteriškius – Budavonės link... Išnirus rodyklei „Bartninkai – 3 km“ pasivejame iš Lankeliškių bažnyčios po rytinių Mišių iškeliavusį piligrimų būrį. Nei labai didelį, nei negausų – bet neįtikėtinai jauną. Giedantys, nutvieksti saulės, gairinami derlingai žaliuojančių lygumų vėjo. Kai vėliau stovėsiu Budavonės tankmėj, jau apžiūrėjusi gėlėmis iškaišytą senojo paminklo duobę, atlinguos miškelio taku pirmiau nei pati procesija jų giesmės refrenas...

Posūkyje, iki Budavonės tragedijos vietos likus 1 km, vos neužlekiame ant vikraus baltagarbanio solidaus amžiaus vyriškio, marijampoliečio Jono, kunigo kankinio Justino Dabrilos sūnėno, „ginkluoto“ fotoaparatu, pasižadėjusio visas iškilmių akimirkas artimiesiems į Ameriką pasiųsti. Tik ar perteikiama ta savijauta, jei pats po tais ilgakamieniais klevais ir liepomis nebūsi stovėjęs, to miškelio raisto kvapo į plaučius liksi neįtraukęs?

Atsiverčiu pakeliui kiekvienam miškelio prieigose įteikiamą lankstinuką: „Vokiečių okupacijos metais ten, kur kunigai buvo nužudyti, iškilo trys tarsi sulipę betoniniai kryžiai. „Išvaduotojams“ grįžus, paminklas buvo susprogdintas. Sovietmečiu atkakliai įrodinėta, jog kunigų nužudymas – vokiečių darbas. 1989 m. paminklas buvo atstatytas, jau akmeninis...“

Visus, sugužėjusius į Budavonės tankmę, pasveikino Vilkaviškio ordinaras vyskupas Rimantas Norvila, o ypač – piligrimus, pėsčiomis iš Lankeliškių atėjusius tuo pačiu keliu, kuriuo buvo atvežti kunigai ir čia nukankinti. Vyskupas džiaugėsi ir atvykusiais iš tolimesnių vietovių – Prienų, Lazdijų, o kur dar Vilkaviškio rajono žmonės – ir paprašė melstis už kankinius, kad jų auka miškelyje prieš 70 metų neliktų beprasmė. „Norisi tikėti, kad Budavonės kankinių pralietas kraujas bus sėkla ir naujiems pašaukimams į bet kokį luomą. Pašaukimui gyventi, pašaukimui mylėti, pašaukimui kurti“, – kalbėjo vyskupas.



Gyvasis liudijimas

Po choristų jausmingo „Neverk, motušėle, kad jaunas sūnus eis ginti brangiosios Tėvynės“ programos vedėjas geisteriškietis Sigitas Plečkaitis pakvietė Vilkaviškio krašto muziejaus direktorių Antaną Žilinską istoriko žvilgsniu apžvelgti to meto įvykius, kai ramų birželio 22-osios rytą, žolynams svyrant nuo gausios rasos, Moliniškio kaimo kelyje pasirodė keista eisena: trys civiliai, lydimi sovietų kareivių būrelio, lėtai judėjo keliu Geisteriškių link. Šiek tiek atsilikusi nuo jų pūškavo „polutarka“.

Niekas nedrįso prisiartinti prie šios keistos eisenos, nes dar nebuvo pamiršę žmonių gaudynių ir vežimo į Sibirą...

„Prieš 70 m. sovietų okupantai, nukankindami tris „be kaltės kaltas“ iškilias asmenybes, įvykdė brutalų, žmogiškumo ribas peržengiantį teroro aktą, – apibendrino A. Žilinskas. – Taip okupanto rankos eliminavo iš Lietuvos dvasinio ir kultūrinio gyvenimo ne tik šiuos kunigus. Tomis dienomis buvo nekaltai nukankinta grupė kunigų Žemaitijoje, Rainiuose, Panevėžyje“.

Išklausėme gyvos liudininkės, kartu su tėveliu ir mama dalyvavusios kankinių šermenyse, įrašą – pati ji, mokytoja Sigita Langvinienė, gyvai paliudijo, ką mačiusi, tik sekmadienį Vilkaviškio katedroje. Sakė, kad pašarvotų nužudytųjų kunigų vaizdas buvęs klaikus. Nors jie buvo jau aprengti, bet rankas ir veidus galėjai matyti: plaštakos tarsi išsukinėtos, per krumplius patinę, lūpos – vieni šašai, gulėjusiojo viduryje kakta mėlyna. Vaizdas toks klaikus, kad užmetus akį, nesinorėjo daugiau ir žiūrėti, tik pasimeldus išeiti. Tada ji pirmąkart gyvenime matė savo tėvelį verkiantį: „Kokie turėjo būt žvėrys, kad galėjo šitaip nukankinti žmones, ir dar kunigus“, – braukdamas ašaras tepasakė jis.



Tiesos atstatymo golgota

Vilkaviškietis Kostas Janulaitis papasakojo, kaip buvo atstatytas susprogdintasis paminklas. 1988 m. pirmiausia reikėjo atstatyti tiesą – surinkti žmonių parašų, liudijimų. Jis parašęs straipsnį, kad tokie žmonės atsilieptų. Žmonės bijoję: prisipažino, kad jų ausys tada buvę vata užkimštos, jie gyvenę kaip ant šakės smaigalio... Todėl vilkaviškietis Kostas nutarė eiti į saugumą ir paprašyti, kad leistų žmonėms kalbėti tiesą. Ten sutiko, bet paklausė, kaip tai padarius. „Antanas Kiveris gyvena prie miško, žino viską, bet bijo kalbėti, tai nuvažiuokite pas jį ir pasakykite, kad gali šnekėti,“ – pataręs K. Janulaitis. Saugumiečiai pažadėjo ir netrukus tikrai atvažiavę paragino kalbėti jį, ką žino. Taip žmonės išgirdo teisybę.

Pasitaikė labai geras žmogus – Bartninkų ilgametis zakristijonas Juozas Žaliabarštis, kuriuo gyventojai pasitikėjo, buvo pervažiuota per kelias parapijas ir surinkta keliasdešimties žmonių liudijimai.

Valdžia pareikalavo prokuratūros reikalą ištirti. Prokuratūra atsiuntė partijos komitetui raštą, kad faktai pasitvirtino ir entuziastai galėjo nešti pareiškimą į rajono vykdomąjį komitetą, kad leistų atstatyti paminklą. Leido. Bet savo lėšomis. Entuziastai nepasidavė – raštiškai pareikalavo paminklą atstatyti rajono valdžios rūpesčiu ir lėšomis, nes paminklas buvo sunaikintas ne stichinės nelaimės, o pagal valdžios duotą sankciją.

K. Janulaitis sakė, kad pirmutinis paminklo atstatymo iniciatorius, kuris ta idėja degte degė, buvo J. Žaliabarštis – jam, dabar jau Amžinybėn iškeliavusiam, taip ir nespėta nepadėkoti.

Paminklas buvo pastatytas, nutiestas kelias, vyskupas J. Žemaitis jį pašventino, žmonių tada susirinko, K. Janulaičio paskaičiavimu, apie 10 000.



Jaunimas tautos istorijai neabejingas

Garbės prelatas Vilkaviškio dekanas Vytautas Gustaitis perskaitė rašinių bei eilėraščių konkurso „Jei neturėčiau meilės, nieko nelaimėčiau“, skirto Budavonės 70-mečiui, darbų vertinimo protokolą. Bartninkų krašto ūkininkas Albinas Šneideris visiems konkurso dalyviams įsteigė piniginę premiją. Geriausiu buvo pripažintas Ritos Kochanskytės darbas, apdovanotos ir Emilija Plečkaitytė bei Janina Kurtinaitienė. Savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus apdovanojimai buvo įteikti mokytojai Zinai Sartaitytei bei Laurai Bendaravičiūtei. Žodį tarė Vilkaviškio rajono meras Algimantas Antanas Greimas, kviesdamas visus dėti pastangas, kad tragiškieji tautos istorijos įvykiai niekad nepasikartotų.

„Aušros“ gimnazijos gimnazistai padeklamavo poetinę kompoziciją apie kančią ir lemtį, padėjo po baltą rožę prie kankinių paminklo. „Viešpatie, leisk man byrėti grūdu į tavo klėtį“ – tarsi jaunų žmonių priesakas įstrigo jų giesmės, giedamos skambant gitarai, frazė.



Kankinius pagerbė pats Vatikano pasiuntinys

Šv. Mišias koncelebravo Šventojo Sosto pasiuntinys Baltijos kraštams – apaštalinis nuncijus arkivyskupas Luidžis Bonacijus (Luigi Bonazzi), kuris padėkojo už kvietimą dalyvauti, pasidžiaugė, kad kartu yra ir vyskupas emeritas, taip pat Telšių vyskupas, broliškai pasveikino visus Vilkaviškio kunigus, perdavė popiežiaus Benedikto XVI sveikinimus ir artumą. Vyskupas R. Norvila dėkojo į iškilmes susirinkusių kunigų šeimai – žuvo trys, o po 70 metų jų žūties vietoje stovi trisdešimt kunigų ir keturi vyskupai.

Su volungių giesmėmis persipynė jausmingas jungtinio Vilkaviškio parapijos choro giedojimas, dainomis apie tėviškę sielą gaivino Bartninkų vokalinis ansamblis „Aista“. Karštai plojome jaunimo grupei bei jos vadovams už dviejų dienų piligrimystę, Lankeliškių, Šeimenos, Bartninkų bendruomenėms ir seniūnijoms, klamputiškiams, V.Čėsnienės vadovaujamai Geisteriškių bendruomenei, pasirūpinusiai, kad visi iš Budavonės išvažiuotų paragavę bent po šaukštą jų virtos, didžiuliame katile garuojančios sriubos. Vyskupas R. Norvila dėkojo tiems, kurie suolus sunešė, žolę nupjovė, stengėsi, kad Budavonės miške visiems būtų jauku ir prasminga.

Ir vėl riedėjau gimtosios Suvalkijos laukais, gerdama į save pievų grožį, džiaugdamasi, kad buvau ir aš birželio vėjų atpūsta į šventa vieta tapusią Budavonę, pabėgusi iš pramogose skendinčios sostinės. Iš ten, kur mušami masinių maudynių ir ilgiausio Lietuvos bučinio rekordai.



Violeta MICKEVIČIŪTĖ






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Remonto darbai miesto centre greitai nesibaigs
* Vištytyje viešėjo užsienio šalių diplomatai
* Būsima dizainerė įkvėpimo semiasi Islandijoje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas