„Santaka“ / Atodangos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39

Reikalingas (-a) pagalbinis darbininkas (-ė) ūkio darbams, mokantis (-i) karves melžti aparatu. Darbas netoli Gražiškių. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-11-29 08:57:12



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2011-06-10 07:26

Dalinkitės:  


Atodangos

Kai viltis nugali skausmą



Ir vėl, jau nežinau, kelintą kartą, išlipu iš troleibuso prie Kauno klinikų vartų. Žinau – už šių vartų gyvena Viltis. Tūkstančių žmonių viltis.

Šiandien pasiutiškai karšta. Gėlių pardavėjos nespėja keisti vandens kibiruose ir vazose, kuriuose sumerktos pirkėjų laukiančios gražiausios gėlės. Tik gaiviųjų gėrimų ir ledų pardavėjai džiaugiasi šoktelėjusia savo prekių paklausa. O pagyvenęs senų žurnalų ir knygų pardavėjas nelinksmas. Užsitraukęs kažkada madingą beretę ant akių, jis niekaip neįsiūlo skubantiems pro šalį praeiviams savo prekių nei už litą, nei už du. Dar liūdnesnis gal kokių dvylikos metų berniokėlis, pasidėjęs prie kojų krepšelį apvytusių, praradusių prekinę išvaizdą obuolių. Jis liūdnai žiūri, kaip gretimais prie kiosko rikiuojasi pirkėjų eilutė. Stebi, kaip jie godžiai valgo ledus ir meta žemėn spalvotus jų popierėlius. Nejučiom užkliudo savo prekių krepšelį koja, ir nusirita gatve po praeivių kojomis jo neparduoti obuoliai.

Eidamas pro klinikų vartus prisimenu tą mažutę kaip kišenė palatą, ne pirmos jaunystės loveles. Prisimenu malonias sesutes ir gydytojas. Net palatos kaimynus pamenu. Ir gydytojų aiškinimus, kad skausmas – apsauginė žmogaus organizmo reakcija. Tarsi pavojaus signalas, prašąs pagalbos. Atrodo, tokia natūrali organizmo reakcija, bet negali su ja susitaikyti, priprasti. Negali nekreipti dėmesio nei į fizinį, nei į dvasinį skausmą. Negali likti vienas su savo skausmu. Kas nors turi būti šalia: medicina, artimas žmogus, viltis, tikėjimas... Ir vis dėlto žinojimas kartais nuvilia, kelia dar daugiau klausimų, į kuriuos nerandi atsakymo. Kodėl? Tada visiems įsikyri tais savo klausimais, bet ir vėl klausi: kodėl?

Šeimos gydytoja, rašydama siuntimą į Kauno klinikų konsultacinę polikliniką, nuramino, girdi, kraujo tyrimai neblogi. Bet savijauta byloja ką kita. Per keturiolika „mokslų“ metų išmoksti suprasti organizmo siunčiamus signalus. Tik va bėda – pats jam ne ką tegali padėti. Liga įsitvirtina vis naujose pozicijose, pažeidžia vis naujus organus. Jau ir prednizolonas ne ką gelbsti. Vaistų šalutinis neigiamas poveikis vis ryškesnis. Kai užsiminiau apie tai savo šeimos gydytojai, ji tik supratingai ir užjaučiamai palingavo galva klausdama, ar turiu alternatyvą. Ne, tikrai neturiu. Ir iš kur aš ją gausiu? Sako, ji labai brangi, toji alternatyva – kelios dešimtys tūkstančių litų už naujausius kamieninių ląstelių vaistus. Ir dar tvirtinama, kad ji padeda tik jauniems ir pinigingiems. O ką kitiems ligoniams daryti su juos kankinančiomis, nepagydomomis ligomis?

Štai todėl aš ir vėl čia, prie klinikų vartų. Kelintą jau kartą? Bene svarbu. Ir vėlei mėginsiu iš s a v o gydytojos gauti palaiminimą dar keletui metų padoresnio egzistavimo (ne vegetavimo). Per daugelį metų gydytoja jau puikiai žino savo ligonių bėdas, kantriai išklauso, nuramina. Juk žodis kartais labiau gydo nei vaistas. Tuo įsitikinau, kai per vieną skausmo ataką pagyvenusi, liūdnų akių sesutė, tik dirstelėjusi į mano rūškaną veidą, tyliai tarstelėjo: „Ateikite, Druni, prieš miegą, duosiu tabletę nuo skausmo, jeigu skaudės.“ Ateisiu. Kada gi neskauda? Bet ne dėl tabletės. Dėl žmogaus geranoriškumo, dėl raminamo sesutės balso ir jos liūdnų akių. Nes matyti – ji žino, ką reiškia skausmas. Pažįsta menkiausius jo ženklus, išskaito juos iš ligonių akių. Ir dalija ligoniams tikėjimą ir viltį – tarsi komuniją... Sakoma, kad tikėjimas ir viltis nugali skausmą, net mirtį... Nes be tikėjimo ir vilties nieko nelieka. Net gyvenimo.



Vytas DRUNIS






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas