Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Redakcijos darbo laikas: Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
|
„Santaka“ / 2005-11-05 08:59
Eilės
Vytautas STANKŪNAS
Jau per daug pavargau,
Ir nekeikit manęs, kad aš vienas.
Kai nuo skausmo pabėgsiu,
Galbūt atviresnis aš būsiu ir tau.
Šiąnakt žvaigždės nekrito,
Tik kojas suraižė ražienos...
Gal ne taip pas tave,
O galbūt ir ne taip nuo tavęs aš ėjau.
Gal manęs nereikėjo
Apkabinti jau kitą
Apglėbusiom rankom?
Gal reikėjo praeit
Nepaglosčiusiai mano širdies?
Tu matei mūs žvaigždes?
Jos nuo žemės
Pakilo į dangų.
Šiąnakt jas bučiavau...
Tik kodėl
Ten tiek daug netekties?
* * *
Į paskutinį rudenį einu,
Todėl atleisk, kad tavęs nepalaukiau.
Kai skauda man, aš tuo skausmu tikiu,
Kai liūdna man, dar būna, kad pašaukia
Šuva – pasėt nežydinčių gėlių,
Kurias kažkas įpynė tau į plaukus...
Į paskutinį rudenį einu.
Tu neliūdėk, jau jis manęs sulaukė.
Dabar jau ašaras
Lai pasodins ruduo
Ar žemei sugrąžinti
Medžių lapai.
Kai širdį skauda,
Net neloja šuo,
Kai kojos šlapios
Nekalti vien batai,
Kuriuos kažkaip
Apkaltino vanduo,
Kurie mane
Dar nešė nuo vienatvės...
Jei tu suspėsi,
Viską atiduos
Ant mano kapo
Pasodintos žvakės.
Onutė JASAITIENĖ
Kiek daug pavasarių
žibuoklėm nužydėjo,
kiek pūgomis
nustūgavo žiemų,
išbarstė rudenys geltoną auksą,
paseno mūsų medžiai
už langų.
Ir tolimuos
kampeliuos išsisklaidę
atgal dažnai
nerandame kelių.
Palieka laikas
saują balto sniego,
kurį mums išbarstys
ant smilkinių.
Algimanta KABIŠAITIENĖ
Tu nori ar nenori –
Liksi praeity.
Manam pasauly
Tarsi pasiklydęs.
Toksai šviesus
kaip rudenio žvaigždė
Ir menkas toks,
Kaip šviesulys nukritęs...
Ne mano –
Mano
Amžinai –
Kaip rudenio smarkus lietus,
Šaltais kristalais nuskambėjęs.
Zita ZAGURSKIENĖ
Vėlinių žvakelė –
saulės lašelis,
nukritęs į lapkričio lietų,
beržo lapelis ant žemės,
ant nušalnotų gėlių.
Išėjusieji,
užmiršti ir mylimi,
šviesūs ar liūdni
kaip lapkričio vėjas,
gyvenimą mylėję,
taip trumpai teviešėję,
išvaikščioję mūsų takus,
sudeginę širdis,
akis pražiūrėję,
pavargę nuo savo naštos...
išėję į laiką negrįžtantį,
amžiais nubėgantį kelią...
Tyliam atminimui –
nuvytusios šaltyje gėlės,
ant pirmo sniego
plevenančios vėjy žvakelės...
Konstantinas TENDZEGOLSKIS
Ruduo atslinko prie Šešupės
Ir, rodos, ašarom čia lyja.
Į rūko šydą įsisupęs
Rūstus gamtovaizdis atgyja.
Jau gervių virtinės negirksi,
Ir po nakties gamta pražyla.
Nelyg šį – paskutinį – mirksnį
Ir meilė lyg numirus tyli.
Išsklaido rudenio kaliausės
Neaiškų protui širdies ryžtą,
Pamiršus viską ten keliauti,
Iš kur jau niekas nebegrįžta.
Mylėk, kas širdimi sutverta.
Dėl jos ir man gyventi verta.
Daiva RUDAITIENĖ
Šiandieną man taip daužosi
širdis,
Širdis, kuri nurimt negali.
Ji tarsi žvakė plaikstos į šalis,
Ir vėl prisiminimuose sugrįžta
praeitis.
Pradingsta džiaugsmas ir viltis,
Tiktai tyla ir jaudulys.
Maldos namuos jau sugaudžia
varpai
Už visa tai, ko netekai,
Už skausmą, vienišus namus,
Už tai, kas buvo ir kas bus...
Publikuota: 2005-11-05 08:59:05
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
|
* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“ * Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti? * Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“? Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Statistika
|