„Santaka“ / Direktorius iš pavaldinių reikalaus profesionalumo

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Reikalingas (-a) pagalbinis darbininkas (-ė) ūkio darbams, mokantis (-i) karves melžti aparatu. Darbas netoli Gražiškių. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-11-29 08:57:12

Parduoda dalimis CITROEN BERLINGO (2002 m., dyzelis, 1,9 l, 51 kW), AUDI A4 (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW POLO (1997 m., 1,9 l, dyzelis, 47 kW), VW GOLF IV (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW SHARAN (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW). Tel. 8 699 28 707.
Galioja iki: 2018-11-29 10:25:14



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2011-05-30 06:54

Dalinkitės:  


Naujojo administracijos vadovo Audriaus Balbieriaus nuomone, Savivaldybės įstaigos turėtų rodyti pavyzdį kitiems.

Romo ČĖPLOS nuotr.


Direktorius iš pavaldinių reikalaus profesionalumo

Dangyra APANAVIČIENĖ

Jau mėnuo, kai rajono Savivaldybės administracijos direktoriumi dirba Audrius BALBIERIUS. Su naujuoju vadovu kalbėjomės apie problemas, su kuriomis jis susidūrė atėjęs į šį postą, darbus, kurių negalima atidėlioti, ir naują požiūrį į miesto tvarkymą.

– Kaip apsisprendėte eiti į šias pareigas?

– Tai nebuvo skubotas sprendimas. Pasiūlymo į šias pareigas sulaukiau iš tuometinio mero A. Bagušinsko, kai tik jis po ilgo gydymosi grįžo į darbą. Galvojau ilgai, maždaug porą mėnesių, ir sutikau. Imtis šio darbo nebijojau, nes jis man buvo iš dalies žinomas, tik, be abejo, kur kas platesnės apimties ir atsakingesnis.

– Nuo ko pradėjote tapęs Savivaldybės administracijos direktoriumi?

– Pirmąją darbo dieną įėjęs į kabinetą radau krūvą raštų, kuriuos turėjau perskaityti ir pasirašyti. Po to susipažinau su skyrių vedėjų pareigybių aprašymais, kad žinočiau, kas už ką atsako. O kiek vėliau su skyrių vedėjais aptarėme darbą, išklausiau problemas, išsiaiškinau, kodėl nevyksta kai kurie darbai.

– Koks įspūdis iš pavaldinio tapus Savivaldybės administracijos vadovu?

– Betgi aš ir esu pavaldinys – man vadovauja meras, vicemeras bei rajono Taryba. Tad didelio skirtumo nepajutau, tik anksčiau vadovavau mažesniam kolektyvui, o dabar – didesniam, anksčiau sprendžiau tik Kybartų seniūnijos, o dabar – viso rajono gyventojų problemas.

– Ar dabar kitaip vertinate seniūnų darbą?

– Visą laiką seniūno darbą vertinau kaip vieną iš sunkiausių. Daug funkcijų ir uždavinių, labai platus veiklos spektras, o pinigų nuolatos trūksta. Ne kas kitas, o būtent seniūnai formuoja miestų, miestelių ir gyvenviečių veidą bei kuria bendrą visos seniūnijos įvaizdį. Kai kurie seniūnai tai daro labai sėkmingai, o kai kur to trūksta.

– Seniai keliamas klausimas dėl didesnio savarankiškumo suteikimo seniūnijoms. Kokia dabar Jūsų pozicija šiuo klausimu?

– Gana plačiai domėjausi šia tema. Kiek žinau, dabar kai kuriuose rajonuose jau norima tą seniūnijų savarankiškumą centralizuoti. Todėl prieš priimant sprendimą reikia labai gerai įsigilinti į šį klausimą. Iš vienos pusės tas savarankiškumas gerai: pavyzdžiui, viešųjų pirkimų konkursus pačios seniūnijos vykdytų kur kas greičiau, nes jie paprastesni nei visos Savivaldybės mastu, todėl ir darbai greičiau pajudėtų. Bet pažiūrėkime ir iš kitos, finansinės, pusės: atsiskiria seniūnija, reikia pasiruošti visą bazę, įdarbinti buhalterį, kasininką, perimti išmokų mokėjimą. Čia reikia daug diskutuoti, skaičiuoti pliusus ir minusus, žiūrėti, ar apsimoka. O to savarankiškumo seniūnai ir dabar turi pakankamai, tik reikia dirbti.

– Ar tapus direktoriumi išliko kolegiški santykiai su seniūnais?

– Argi administracijos direktorius negali būti kolega? Draugiški santykiai niekur nedingo. O jeigu kas negerai, tenka pasakyti, perspėti, parekomenduoti.

– Su kokiomis problemomis susidūrėte?

– Problemų yra daug, tačiau kai kurių tiesiog negalima atidėlioti. Pirmiausia – tai Europos Sąjungos lėšų panaudojimas. Stringa kai kurių projektų finansavimas, o tai gali sutrikdyti ir kitų europinių projektų eigą. Nelengvai sprendžiama šilumos ūkio situacija, turime problemų su Savivaldybės turtu, socialiniais būstais. Vilkaviškyje socialinio būsto reikalai kiek pajudės, kai sutvarkysime patalpas buvusiame bendrabutyje (S. Nėries gatvėje). Čia planuojama įrengti apie 20 butų su patogumais ir suteikti juos socialiai remtiniems žmonėms.

Sprendžiame mokinių pavėžėjimo reikalus. Yra sudaryta darbo grupė, kuri peržiūrės maršrutus, grafikus, nes pasitaiko atvejų, kai į vieną mokyklą suvažiuoja trys pustuščiai autobusai. Savivaldybė permoka daug pinigų už nerentabilius vežiojimus.

Vėl auga seniūnijose nelegalūs sąvartynai. Teks skirti daugiau dėmesio žmonių sąmoningumui ugdyti. Seniūnai turi daugiau kalbėtis su gyventojais, reikia rašyti į spaudą, kad visi pagaliau suprastų, kaip svarbu saugoti gamtą, rūšiuoti atliekas. Juk už šiukšles pinigus mokame pagal svorį, tad jeigu viską ir toliau mesime į bendrą konteinerį, be jokios abejonės išaugs atliekų surinkimo kaina. Sąlygos rūšiuoti atliekas bent jau miestuose, o iš dalies ir kaimuose tikrai yra, ir kartais trūksta paprasčiausio žmonių geranoriškumo.

– Ką manote apie Vilkaviškio miesto išvaizdą? Ar gerai tvarkomas rajono centras?

– Nesutvarkę J. Basanavičiaus aikštės, miesto centro vaizdo mes nepakeisime. Galime prisodinti gėlių, kiek tik norime, bet rezultato vis tiek nebus. Kai rekonstruosime aikštę, pasikeis visas vaizdas. Kartu reikia kalbėtis su miesto centre esančių įmonių savininkais dėl pastatų atnaujinimo. Taip pat būtų galima pagalvoti, kaip sutvarkyti daugiabučių namų stogus. Gražūs šlaitiniai stogai labai papuoštų miesto centrą. Reikėtų pasiūlyti prie šio darbo prisidėti verslininkams ir galbūt leisti jiems mansardose įsirengti kontoras.

Tačiau miesto veidas – ne tik centras, bet ir kiti kvartalai, kuriuos reikia tvarkyti. Tik man susidarė įspūdis, kad viskas daroma kažkaip neproporcingai, pvz., vienoje gatvės pusėje šaligatvis paklotas, kitoje – ne. Miestą reikėtų tvarkyti kvartalais: sutvarkei vieną kampą – eini į kitą. Nereikia mėtytis, darbus reikia organizuoti kompleksiškai.

Pastebėjau atskirtį tarp Vilkaviškio komunalinio ūkio bendrovės ir miesto seniūnijos. Negerai, kai pusę gatvės valo seniūnijos darbininkai, o kitą pusę – komunalinio ūkio. Aš manau, kad šios dvi įstaigos turi dirbti bendrai.

– Iš užuominų per vadovų pasitarimus buvo galima suprasti, kad visoms valstybės įstaigoms nurodėte susitvarkyti aplinką?

– Ne visoms, o tik kai kurioms. Nuvažiuokite į Vilkaviškio ligoninę. Žolė teritorijoje dar nupjaunama, tačiau niekas negali pasakyti, kada paskutinįkart ten valyti įvažiavimo keliai, šaligatviai, pasivaikščiojimo takai. O koks vaizdas vidiniame kieme?! Kas iš besigydančių žmonių išėjęs pasivaikščioti norėtų ten sėdėti ir kepti saulėje? Tiek metų ligoninei – seniai buvo galima suformuoti gražų parką, kuris dabar jau būtų suaugęs ir jaukus. Kalbėjomės apie visa tai su vadovu.

Buvau nuvykęs ir į Vilkaviškio komunalinį ūkį. Ar kada buvote jų kieme? Tokios netvarkos nebuvau matęs net labiausiai apleistame kolūkyje. O juk kitiems turėtume rodyti pavyzdį, kaip reikia tvarkytis. Ko mes galime pareikalauti iš privačių įmonių ar gyventojų, jeigu patys nesugebame susitvarkyti. Manęs netenkina dabartinis komunalininkų požiūris į tvarką. Savivaldybės ir valstybės įstaigų aplinka turi būti nepriekaištinga.

– Tikriausiai per mažai skiriama pinigų miestui tvarkyti?

– Trūksta pinigų, todėl tenka ieškoti kitokių išeičių. Pirmiausiai reikia persiorientuoti ir kuo daugiau darbų mechanizuoti. Žmonės turi dirbti tik ten, kur neprivažiuoja mašina. Dabar gatves šluoja gal dešimt žmonių, o mechanizavus šį darbą užtektų vieno. Kiti gali būti nukreipti į kitokią veiklą, pavyzdžiui, perkloti susiklaipiusias šaligatvio plyteles.

Kybartuose seniūnija kartu su viešųjų darbų bei „Kybartų darnos“ darbininkais visame mieste šaligatvius sutvarkė – jie buvo perkloti ir išlyginti. Tam didelių pinigų nereikia, daug ką galima padaryti rankomis. Transporto turime? Turime. Smėlio turime? Turime. Tie patys žmonės dirba? Dirba. Kol gausime lėšų trinkelėms, taip laikinai galima sutvarkyti visus miesto šaligatvius.

– Kokių permainų artimiausiu metu gali tikėtis Savivaldybės administracijos skyrių darbuotojai?

– Planuojame kai kuriuos skyrius sujungti, kai kuriuos sustiprinti. Į Vietinio ūkio skyrių galvojame priimti dar vieną specialistą, nes, kaip minėjau, turime daug problemų su Savivaldybės turtu. Perkame turto valdymo programą ir reikės atskiro žmogaus, kuris tuo užsiimtų. Perskirstysime kai kurias funkcijas: vienuose skyriuose bus mažinami etatai, kituose – didinami. Tačiau darbuotojų tikrai neatleidinėsime, žinoma, jeigu patys norės dirbti. Mano nuomone, kiekvienas specialistas turi atlikti jam pavestas funkcijas profesionaliai, būti pareigingas, prisiimti asmeninę atsakomybę už jam paskirto darbo galutinį rezultatą. Tada nereikės jokių permainų.

– Sparčiai kylate karjeros laiptais. Kur įgijote vadybinės patirties?

– Pradžios gal reikėtų ieškoti vaikystėje, kuri praėjo Raseinių rajone, Sujainių kaime. Tėtis dirbo kolūkio pirmininku, mama – buhaltere. Anksčiau kaime vaikų darželių nebūdavo, tad vasaros metu tėvas dažnai mane su broliu pasiimdavo į „viliuką“ ir važiuodavome apžiūrėti kolūkio laukų. Šitie važinėjimai po laukus, susitikimai su kolūkiečiais, nuo mažų dienų stebint tėvo darbą, ir lėmė mano specialybės pasirinkimą. Baigęs Žemės ūkio akademiją dirbau vyr. agronomo pavaduotoju, o 1989 m. buvau išrinktas į nuošalų užkampį vadovauti nugyventam Lyduvėnų kolūkiui. Vystėsi, statėsi centrai, o tokie užkampiai niekam nerūpėjo: tvartai sulūžę, kelių nėra, technika – tikras laužas. Jaunus specialistus partija, nors buvau nepartinis, ir siuntė atstatyti tokių kolūkių.

Subūriau jaunų žmonių kolektyvą ir pradėjome dirbti. Per ketverius metus atstatėme ūkį, bet netrukus prasidėjo kolūkių draskymai. Viską, ką taip sunkiai sukūrėme, teko naikinti: prasidėjo žemių grąžinimas ūkininkams ir kolūkio žlugdymas. Tokia buvo tuometinė valstybės politika. Negalėjau žiūrėti į kolūkio draskymą ir išėjęs įsidarbinau UAB „Rapsa“, vėliau buvau pakviestas dirbti į Belgorodą (Rusija) „Emer“ firmos vadybininku. Mano veiklos kryptis buvo nuo Estijos iki Murmansko, nes prekiavome žemės ūkio produkcija. Čia įgijau itin didelės vadybinės patirties, nes dirbau su labai solidžiomis įmonėmis.

Darbas buvo įdomus, bet 1999 m. susirgau, teko operuoti stuburą, tad sugrįžau į Lietuvą gydytis. Tik po poros metų visiškai pasveikęs išvykau dirbti į Norvegiją pas gerą pažįstamą – vienos įmonės direktorių. Dirbau jo padėjėju, o kai reikėdavo – ir darbininku. Pats direktorius taip pat darė viską, ką tuo metu reikėjo. Tačiau toks gyvenimas gana uždaroje erdvėje pabodo, pajutau, kad netobulėju ir atitolstu nuo realybės. Pradėjo kamuoti Lietuvos, namų ilgesys, todėl grįžau į Kybartus, kur laukė šeima. Kaip tik buvo paskelbtas konkursas į Kybartų seniūno pareigas ir aš jį laimėjau. Taigi vadybinės patirties gyvenime gavau tikrai pakankamai.






• Audrius BALBIERIUS gimė 1962 m. Kaune, vėliau su tėvais persikėlė į Raseinius. 1984 m. baigė tuometinę Žemės ūkio akademiją ir įgijo agronomo specialybę.



• Raseinių rajone jis dirbo vyr. agronomo pavaduotoju, Lyduvėnų kolūkio pirmininku, vėliau – UAB „Rapsa“ vadybininku, „Emer“ firmos (Rusija) vadybininku, vienos Norvegijos įmonės vadovo padėjėju.



• Nuo 2008 m. iki paskyrimo eiti Savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas dirbo Kybartų seniūnu.



• Žmona Aristida yra kybartietė, dirba „Rasos“ specialiojoje mokykloje auklėtoja. Sūnus Edgaras šiemet baigė Kauno kolegiją. Dukra Daiva, baigusi Vilniaus universitetą, dirba Raseinių rajono savivaldybės Investicijų ir strateginio planavimo skyriaus vyr. specialiste. A. Balbierius turi dvejų metukų anūkę Rugilę.



• Pomėgiai: istorinės tematikos knygų skaitymas, automobilinis turizmas.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Ar galima sakyti „prieinama kaina“?
ikrai galima, kadangi „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ nurodoma trečioji dalyvio prieinamas reikšmė – „nebrangus, įperkamas“.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas