„Santaka“ / Atodangos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda naujus klausos aparatus, kraujospūdžio matuoklius (40 Eur). Tel. 8 670 99 923.
Galioja iki: 2018-09-20 09:59:47



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2011-05-20 07:52

Dalinkitės:  


Atodangos

Niekieno žemė



Spauda rašė, kad šį pavasarį daržovių sėklų pardavėjai netikėtai iškėlė svogūnų sodinukų kainą iki neregėtų aukštumų. Suglumusiems pirkėjams aiškinama, kad praėjusi vasara Lenkijoje ir Olandijoje, pagrindinėse svogūnų sodinukų augintojų šalyse, buvo per drėgna ir dėl to nukentėjo derlius.

Iš karto kyla logiškas klausimas: ar mūsų ūkininkai nesugebėtų išauginti tų sodinukų? Gal mūsų žemės prastesnės ar klimatas dar drėgnesnis? Tikrai ne. Priežastis paprasta: lenkai kur kas apsukresni už lietuvius. Kaimynai su malonumu aprūpina viskuo, ko tik mums reikia (beje, tuo, ką mes patys galėtume pagaminti ar užsiauginti). Bet mes draugiški. „Baloje“ sėdėdami, keliame kaimynų ekonomiką, kuri ir taip nuo mūsų toli į priekį nubėgusi.

Sakoma, kad kaime žemdirbiai jau išmoko vertinti ir branginti žemę. Juk ji – žemdirbio maitintoja. O mieste? Miestiečiai paprato visko ieškoti parduotuvėse ar turguje. O juk dar prieš dvidešimt metų ir miestiečiai varžėsi dėl menkiausio žemės gabalėlio. Buvo tikras kolektyvinių sodų plėtimosi bumas. Kai kurios šeimos įsigudrindavo „susiveikti“ net po 2–3 sodo sklypus ir dar gabalėlį žemės daržo lysvėms arčiau namų, pačiame mieste. Ir nieko nestebindavo, kad ir didelės gamyklos direktorius, inžinierius ar kadrų skyriaus vadovė savo rankomis atkakliai rausė lysves, grūmėsi su piktžolėmis.

Dabar kiti laikai, kiti poreikiai. Nors poreikis valgyti išliko, bet mąstymas pakito. Kam saulės atokaitoje lenkti nugarą prie žemės, jei visko pakankamai yra parduotuvėse ar turguje. Tokio mąstymo rezultatai greitai atsiskleidė. Didelė dalis buvusių kolektyvinių sodų ankstesniems žemės darbų mėgėjams tapo nereikalingi. Arčiau miesto, prie ežero, sklypai ir toliau puoselėjami, o tolimesniame užmiestyje, prie Uosijos, liko apleisti.

Ir pačiame Vilkaviškio mieste, mano gimtajame kampelyje tarp Vienybės ir Pilviškių gatvių, didžiulis žemės plotas atrodo tarsi po karo – apaugęs krūmokšniais ir piktžolėmis. O juk kiekvieną pavasarį ir rudenį čia būdavo pilna žmonių, burzgė traktoriai, šnarpštė arkliai, sunkiai traukdami plūgą...

Dabar sėdžiu prie savo lysvių vienas ir klausausi gegutės kukavimo. Aplink siūruoja nudžiūvusių arkliarūgščių, kiečių ir varnalėšų miškas. Tikros piktžolių džiunglės. Per jas jau nesimato, kur buvo daržų sklypeliai, kur jų ežios.

Liūdnos mintys sukyla bežiūrint į tą paniekintą, apleistą žemę. O gegutė vis skraido aplink ir kukuoja. Štai nutūpė visai greta ant nudžiūvusios varnalėšos stiebo, žiūri į mane pakreipusi galvutę ir tyliai skaičiuoja: kukū, kukū... Be reikalo tu čia skaičiuoji. Juk vis vien nepasakysi, ar ilgai aš čia tas lysves krapštysiu. Gal greitai ir jų vietoje siūbuos kiečiai, arkliarūgštės ir varnalėšos...

Negalima tvirtinti, kad valdžia nesirūpina miesto aplinka, jo įvaizdžiu. Gatvės tvarkomos, sodinami gėlynai, nuolat nupjaunamos vejos ir patvoriai. Bet jokia valdžia neapsodins mūsų sodų ir daržų, neišraus piktžolių, neprivers mylėti žemės. Ji gali tik kurti tolimos ateities vizijas, miesto teritorijų planus. Garantuoju, kad tuose planuose tikrai nenumatyti žemės plotai miestiečių daržams. Bendrame miesto plane numatytos vietos automobilių stovėjimo aikštelėms, bet užmirštami želdiniai, parkai ir skverai. Dabar visoje Lietuvoje tokia mada miestuose naikinti medžius, nes su jais – vieni rūpesčiai.

Šventame Rašte parašyta, kad Dievas prisakė mums šešias dienas dirbti, o septintą ilsėtis. Dabar viskas susimaišė: vieni dirba kada nori ir neblogai verčiasi, o kiti pluša visas septynias dienas per savaitę be atostogų ir nieko gero neturi. Juk Dievas, paaiškinęs, kada dirbti ir kada ilsėtis, nieko nepasakė, kada galvoti. Bet jis tikrai neuždraudė ir šventą dieną mąstyti. Tad kodėl mes iki šiol gyvename tarsi niekieno žemėje, elgiamės tarsi nerūpestingi nuomininkai, nemokantys nuomos? O kur šeimininkai?



Vytas DRUNIS






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Remonto darbai miesto centre greitai nesibaigs
* Vištytyje viešėjo užsienio šalių diplomatai
* Būsima dizainerė įkvėpimo semiasi Islandijoje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip vertinate naujuosius Vilkaviškio riboženklius?
Profesionalus darbas.
Vaizdas nuvylė.
Dar nemačiau.
Senieji buvo geresni.



Kalbos patarimai

Nei rinkiminė kampanija, nei priešrinkiminiai pažadai
Iš abstraktų nereikėtų daryti vedinių su priesaga -inis. Taigi turėtų būti ne rinkiminė, o rinkimų apygarda, apylinkė, kampanija, komisija, kova, laida, programa, o priešrinkiminius debatus ar pažadus reikia keisti į debatus prieš rinkimus; pažadus, duotus prieš rinkimus.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas