„Santaka“ / Vėl kvepia medumi pražydę sodai

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2011-05-02 22:45

Dalinkitės:  


Vėl kvepia medumi pražydę sodai

Mažojo poezijos pavasario šventė



Šiandieninio „Santakos“ laikraščio 4 ir 5 puslapiuose svečiuojasi rajono literatai. Spausdiname dalį tradicinei Mažojo poezijos pavasario šventei-konkursui atsiųstų eilėraščių. Jų gauta kur kas daugiau, nei gali sutalpinti laikraščio atlankas. Tačiau visi autoriai savo kūrybą galės paskaityti literatūriniame-muzikiniame Mažojo poezijos pavasario renginyje, kuris gegužės 13 d., 17 val., vyks Paežerių dvaro rūmuose.

Savo nuomonę dėl gražiausių šio Poezijos pavasario eilėraščių galite išsakyti tel. (8 342) 20 801.






Elena ANDRIUŠIENĖ



Rytas.

Žolė rasota žėri deimantais.

Palietus

Delne sužiba deimančiukai.

Nuo saulės žvilgsnio

Vaivorykštė sutviska.

Bet šilti saulės spinduliai

Tik pagriebė ir nusinešė

Deimančiukus.

Liko sausa sauja.

Lauksim ryto,

Kol vėl pamatysim šį grožį –

Ne tik delne, bet ir širdyje.






Elena BACEVIČIENĖ



Blaivėk, dangau,

Nebūk toks rūškanas,

Apniūkęs ir sušalęs,

Išleiski saulę

Pažiūrėt į mano žemę.

Padėk čiulbėti paukščiui,

Daigui kilti,

Leisk man mylėti,

Leiski man prabilti.

Jei lūpos skeldės

Nuo kančios,

Nuo žodžių kirčių,

Tu man atsiųsi debesį,

Atsiųsi rimtį.

Gal viską tu pamirši

Ir neteisi.

Manam kely

Klaidas manas atleisi.






Eleonora BAUKIENĖ



Pilnaty



Naktis. Balčiausia pilnatis.

Stovėsiu mėnesienoje

Prie lango ir džiaugsiuosi –

Esi arti. Labai arti.

Atminime ir ilgesy...

Nepasakysi nieko.

Suprasiu ir tylėsiu.

Šią baltą naktį nieko

Man daugiau nereikia.

Tik pastovėt ir patylėt.

Juk viskas prieš akis.

Gyvoji atmintis.

Akimirkos brangiausios.

Naktis. Atsiminimų pilnatis...

Ir liūdesio neliko.

Išėjo nieko nepasakęs...

Dar pastovėsiu pilnaty,

Dar parymosiu ilgesy...






Vladas BURAGAS



Diptikas „2012-ieji“



Tvirtai pasakai

(Žynio nuojauta ima?),

Žinai – būtinai

Eisim saulėtais gėrio keliais,

Nes tau vis dažniau

Tenka keistas likimas,

Kurį gal kiti

Per gyvenimą visą praeis...

* * *

Mes – ne dievai,

Ne pragaro išklerę vartai,

Klajojančiame fronte

Pasmerkti iki gyvos galvos,

Kai nuo likimo

Smūgių tenka prisimerkti

Nuplėšiant tvarstį nuo

Kraujuojančios žaizdos.



Malda giliausia – žodžio turtas,

Jausmai skaisčiausi

Už nekintamąjį auksą

Brangesni kartu.

Gal liekame kaip svertinis vidurkis

Tarp to, kas žema

(Augame ant Žemės!),

Ir to, kas laikoma šventu.



Gerumo, meilės ir

Šviesos protuberantai

Lydės gyvybės tunelio gale.

Tegu tamsiausios jėgos

Mūsų nebepančios –

Tai dieviškumo Žemėje galia!






Valerija BLAŽAITIENĖ



Gižams



Kai visas pasaulis sužydi,

Paskęsta žieduos mūs Gižai.

Į džiaugsmo paradą palydi

Gražiausių vilčių milžinai.



Tai žemdirbio rankos pūslėtos

Augina duonutę visiems.

Nelaukia dienelės saulėtos,

Reik bristi iš balos sausiems.



Mums reikia ir dvasinės duonos.

Vis ieškom Aukščiausio versmės,

Tyriausios Marijos paguodos –

Gyvenimo kelio prasmės.



Gižai – tai mūs džiaugsmas ir viltys,

Skraidinantys kilti aukštyn.

O vargo, nepriteklių smiltis

Lai Rausvė nuplukdo tolyn.






Vincenta BRAZIENĖ



Pavasario sapnas



Nušvito žydroji padangė

Saulės skaisčia šypsena.

Šįryt patikėjau, kad žemėj

Skausmo ir ašarų nėra.

Ir mano sieloj liūdesio neliko,

Atidaviau jį nubudusiai žemei –

Padėjau ant kapo vainiką.

Bet žemė jo žaliuoju vynu nepagirdė.

Su rausvąja vakaro žara

Jis vėl sugrįžo į širdį.

Ir tarsi juodas kirminas

Graužia, alina ją.






Rima ČIUPRINSKIENĖ



Pavasario paletė



Per akinančiai baltą lapą,

Žiemos jau pabaigtą tapyti,

Atsagstęs šiltą vėjo paltą

Pavasaris jau ryškiai švyti.

Jis tarsi menininkas didis

Mojuoja palete spalvų.

Ir ką čia pirmą nudažyti?

Pradėsim nuo liaunų žiedų.

Nuspalvinkim pirma snieguolę,

Papuoškim mišką mėlynai,

Pagelsvinkim laukuos purieną,

O lanką perdažom žaliai.

Parausvinkim jaunutį pumpurėlį,

Paryškinkim našlaitės akeles.

Tegul svyruoja beržo žirginėlis

Primindamas vaikystės sūpuokles.

Gal dar papuoškim obelėlę

Baltais lyg nuometas žiedais,

Paduokime bitutei kibirėlį –

Tegul ji mėgaujas žiedais.

Oi, atsargiai, pavasarėli,

Nukrito lašas nuostabių dažų,

Tegul jis virsta lelijėlėm

Sesulės lysvėje gėlių.

Ir vandenėlis pasipylė,

Dabar jau sunku nusakyt spalvas,

Jos į vaivorykštę pavirto

Nuspalvindamos sielos kerteles.






Andrius DAMUŠIS



Atminties pakrantė



Riba

Saulės šaltinėlis

Srovėj

Prie griuvusio

Gluosnio rievėto...

Ant jo

Užsikabarosiu...

Riba

Saulės šaltinėlis,

Blizga

Zuikučiai vaiko

Veide...

Ir tave

Menu ant gluosnio

Rievėto

Mojantį zuikine

Kepure...






Dalia DUBICKIENĖ



Kelionė namo



Tas traukinys tarytum ilgas tiltas,

Sujungiantis mano dvejus namus.

Tas traukinys – tai ilgesys

Tarp mano senų ir naujų dienų.

Aš jį matydavau vaikystės sapnuose,

O jo dundėjimą girdėjau mintyse,

Kol pagaliau įtvirtinau likimą

Tarp taip gražiai žaliuojančių stočių.

O už langų vis keičiasi vaizdai,

Mano neramią sielą veikia lyg kerai:

Tas grožis ievų, apsnigtų baltai,

Svaigus gelsvumas pamiškėje pienių,

Prie kvepiančių šilų gležnumas baltažiedžių,

Įvairiaspalvių medžių lapų rinkinys.

Ir baltas perlas apšerkšnijusių beržų –

Lyg šviečiantis ant kaklo vėrinys.

Vingiuotas takas tarp pilkų arimų,

Pilni lizdai plasnojančių gandrų.

Tačiau baigiu pavargti aš nuo tų kelionių

Ir akys ašaroja vis dažniau,

Bet kyla noras nutapyt paveikslą

Ir sieloj darosi šilčiau.






Vaidutė DIRŽIUVIENĖ



(Režisierei Gabrielei Tuminaitei)



Gyvenimas

nevykusi melodrama.

Veiksmo vieta –

scena.

Atsiribok

nuo asmeninių vertybių,

kalbų,

problemų...

Susikaupk tyloje.

Nes velnias žino,

kas tas žmogus:

blondinas, aukštas...

Ir tai šešėlyje

kitaip atrodo.

Jam

pasaulis nebeegzistuoja.

Ne miegas,

ne skausmas svarbu.

„Tylos!“

Repeticija –

gyvenimo būdas.

Režisūra –

žmogaus pažinimas.

Duotybė –

vaikščiojimas plonu siūlu,

nužymėtu keliu...

Paaukok efektą,

išgelbėk spektaklį...

„Publika buvo labai šilta,

viską suprato...“






Giedrė GRIGALEVIČIŪTĖ



Uodas



Skrodžia sapną.

Palieka pėdsaką –

Atminty užima

Istorinės datos vietą

Rytdienos raštinukui;

Iškvepia godulį –

Dar dar dar,

Naktie, apdulkėk.



Skrodžia orą.

Palieka pėdsaką –

Suvirpina troškulys

Gurguliuojančio pilvuko

Melodiją.



Skrodžia odą.

Palieka pėdsaką –

Ryškų niežėjimą

Ir sunokintą nuodingą

Keiksmažodžių

Apelsiną.



Skrodžia gyvenimą.

Palieka pėdsaką –

Iki gyvuonies išklūpotą

„Neduok, dieve,

Maliarija“.






Ona GABARTIENĖ



Suglauskime pečius



Toks mielas ežerėlių mėlis,

lygumų spalvingos gėlės,

smėlėta gintarinė Palanga,

tai Tu, šalie gimtoji Lietuva!



Užgimę tavame glėby čia augom,

čia subrendom skrydžiui.

Su Tavimi stovėjom Baltijos kely –

Įrodėme pasauliui jėgą ir vienybę!



Jau šitiek Lietuvos vaikų

pasaulio vieškeliais išklydo.

Sušauki juos, Tėvyne, iš kraštų:

iš Dublino, Stokholmo ar Berlyno.



Dabar nesantaika, grėsmė aplinkui tvyro.

Dangus niūrus ir apsiblausęs...

Užmirškim rietenas, pečius suglaudę,

apglėbkim Lietuvą kaip tąkart sausį.






Leonarda GAURYLIENĖ



Aš įsižiūriu į tavo veido bruožus.

Šypseną atspėju nematydama akių.

Kaip aš toli nuo tavęs

ir visai nežinau,

ar tu mano amžinas alkis.

Nežinau, ar pūkas lengvesnis

už tave,

ar laukimas subtilesnis

už tave...

Kaip lengva kilti aukštyn

svajojant!

O žaižaruojantys mano troškimai,

aš gryninu sielą.

Tegul gyvena svajonė...

Aš noriu būti lašelis

vaivorykštėje.

Ten aukštai susitiksime.






Romualdas IVANAUSKAS



Pažadinsiu šaltinį



Savo meile aš pažadinsiu šaltinį.

Šalčio įkapes padėsiu nusimest,

Kad upokšnį pamaitintų pirmutinį

Ir šlaituos pabudintų gėles.



Kad pakiltų virš garuojančių arimų

Žemės šauksmas pilko vyturio balsu.

Javo grūdas, rudenio dienoj numiręs,

Vėl atgimtų žalumu visu.



Ir šlamėtų, ir banguotų žalia jūra

Po žydru dangum, po vyturio sparnu.

Tegul saulės spinduliai šilti sugūra,

Augs duonelė su dienom kartu.






Laimutis JANUŠAITIS



Menu tave



Menu tave – buvai tokia jaunutė,

Vardu tavęs tuomet nevadinau...

Dabar jau tu – gera, miela senutė,

Bet tavo vardą vien sapne žinau.



Pavasaris toksai – jau viskas bunda, kyla, –

Kažkas nemiršta niekad, niekada...

Ir aš, atvertęs savo seną tylą,

Galvoju: ak, kokia esi tu man jauna!



Teišsiskleis jau meilės pilnas žiedas,

Ir ilgesys ilgam paliks namus,

Ir jau neliksiu toks kaip vakar vienas,

Sakysiu – dar viena jaunystė bus.






Joana JANKAUSKIENĖ



Seneliai



Slenka liūdnos dienos,

Mes senatvėj vienos.

Kas padės ir kas paguos,

Vandens lašą kas paduos?



Kai vaikai toli gyvena

Ir anūkai mokslus semia,

Ar dažnai kas aplankys,

Švelnų žodį pasakys?



Susisėdę trys seneliai

Sodely ant suolo

Skundžiasi ir vis dejuoja,

Kad skauda rankas, kojas.



Ir nieko nepakeisi,

Mažais žingsneliais žengsi.

Tokia yra senatvė,

O dar ateis vienatvė.



Bus liūdna ir nuobodu,

Kai būsi viens po stogu.

Lauksi, gal kas aplankys,

Šiltesnį žodį pasakys.






Onutė JASAITIENĖ



Kai prie Širvintos

pražydės vėl ievos

ir per naktis lakštingalos giedos,

ateisiu tyliai aš į tavo sapną,

atnešiu tau saujelę šilumos.

Ir būsiu aš

mažytis spindulėlis,

jei bus nyku ir šalta tau sapne,

tu tik priimk mane į savo sapną,

kai ievos barsto žiedlapius baltus.

O tos lakštingalos

tegul lig ryto gieda

ir nepritrūksta nuostabių dainų.

Ir plukdo lai šalta banga upelio

kažkam ievos žiedelį dovanų.






Stasė JUCAITIENĖ



Laukų dukra



Vakari vėjau,

Nešk lakią mintį

Ten, kur nuo seno

Ošia šilai,

Kur didžios kalvos

Snaudžia sugulę

Amžinam miegui

Lyg milžinai...



O ant tų kalvų

Aukštai užkopus,

Rodos, net dangų

Pasiekt gali.

Žvilgsniu paliesti

Ežero bangą

Ar paukščio skrydį

Saulės glėby....



Vakari vėjau,

Nešk švelnų jausmą –

Apglėbki gluosnio

Lanksčias šakas,

Beržą svyruoklį,

Sraunų upokšnį,

Gėlių pribertas

Plačias lankas...



Vėjau vakari,

Nešk širdies dainą,

Ten, kur sušvinta

Rytą aušra...

Į šią dainą visą

Meilę sudėjo

Aukštaičių krašto

Laukų dukra...






Asta KASNAUSKIENĖ



Atrakinkit širdis



Atleisk mums, Viešpatie,

Už mūsų aklumą –

Patys sau akis užrišome.

Atleisk mums, Viešpatie,

Už mūsų kurtumą –

Patys sau ausis užlipdėme.

Atleisk mums, Viešpatie,

Už širdies kietumą –

Patys ją geležim sukaustėm.

Tu švieti,

Tu beldi,

Tu globoji.

Ar yra riba Tavo kantrybei?

Atrakinkit, žmonės, širdis –

Viešpats beldžiasi!

Į naują dieną kviesdamas,

Pavasario šauklius siųsdamas,

Žibuoklėm šlaitus puošdamas,

Saulelę dangun keldamas.

Atrakinkit, žmonės, širdis...






Algimanta KABIŠAITIENĖ



Žiedų naktis



Vakarais,

kai lakštingalų

dainos

prasiveržia

pro uždarus

langus,

jos vilioja

į naktį,

kur buria

ir užpusto

žiedais

ir neklausia,

kur eini

per žiedadulkių

pūgą

ir kodėl

nebijai pasiklysti.

Tu toks

vienas – ne vienas

gegužio

naktyje,

kurios vardas –

jaunystė.






Janina KURTINAITIENĖ



sekundės pro pirštus

trumpėja ir trumpėja

norėčiau dar suspėti

išmokti mylėti

atleisti išmokti

išmokti kaip Kristus

kojas nuplauti

paglostyti mažo vaikelio galvą

nustoti teisti kitus

daug labiau negu save

kokie maži kokie bejėgiai

o dieve atsiųsk man

nušvitimo valandą

kad apkabint galėčiau

jus visus kaip brolius






Reda KORBUTIENĖ



Senelė



Siūbuoja vėjas rugio varpą,

Girdžiu už kalno gaudžiant varpą.

Išsklaido saulė ryto rūką,

Senelė sups vygelėje anūką.



Kai duslūs dūžiai ves į dieną,

Anūkas akeles užmerks,

Nes visą naktį bluosto nesudėjęs,

Stebėjo jis lange laumes.



Ir sups senelė vygėje anūką,

Į sapną jo senelė išmintį sudės,

Padės po galvele ji minkštą meilės pūką

Ir visada be atlygio mylės.



Raukšlelėse ta meilė pažymėta

Ir mėlyje pavargusių akių,

Laimingas tas, kam meilė šita dovanota,

Ji įrašyta sruogoje žilų plaukų.






Kęstutis KRUPAVIČIUS



Žingsniuoju gatve,

Saujoj – žibuoklių stiebeliai.

Mėlyni žiedai nusvirę rankoje,

O akys dairos merginos.

Ji – mėlynomis akimis

Tarytum gėlė.

Skruostuose duobutės jai juokiantis rodosi.

Aš jos lūpas ragauju.

Žibuoklės pamerktos į vazą prie lango.

Ir mes nesibaiminame kalbų,

Juokas netyla prie stalo...

Tik mane lyg vėjas pertraukia staiga –

Prie staliuko sėdžiu aš vienas.






Ugnė LENGVINAITĖ- ŽEMAITIENĖ



Rasos lašu

Iškeliavau svajonėn:

Žolės stiebu nubėgau

Lig šaknų

Ir godžiai gėriausi į žemę

Prasmingai dovanodama save,

Ir atgimiau gaivinančia drėgme,

Keliaujančia ir vėl link saulės,

Ir nieko nuostabesnio jau įvykt negali –

Aš praskleidžiau skaisčiausius žiedlapius

Ir taip žvelgiu į saulę

Vaiskiom ryškiom akim...






Agnė MAJORAVIČIENĖ



Rasos lašelis





Aš kaip mažas

rasos lašelis,

nukritęs ant tavųjų

skruostų...

Gaudau jausmus kasnakt.

Aš kaip mažas

čiulbuonėlis.

Tavo mažoj širdutėj –

jausmai dideli,

lyg apkabintum saule...

Aš tau rašau žodžius,

be lietaus.

Ten manęs nėra...

Aš ieškau tavos širdies

tarp vingiuotų tavo upių,

pasiklydus akių žvilgsniams.

Aš braukiu sūrią tavo ašarą,

Sukorusią ilgą kelią.

Kelias šlapias,

sūrios ašaros.

Aš tavo akių širdis...






Agnė MILIAUSKAITĖ



Kalbant grūdui



Pažvelk.....

Už to arimo baigias mano atmintis

Mane tenai pasėjo ir nupjovė

Sulipdė duonon

Kaktoje įspaudė kryžių

Peržegnojo

Sakė eik

Dabar nuplaus netikrą krikštą vyturys tau

Savom giesmėm kantičkose neįrašytom

Užvers vagavarys pavasario išbrinkusia gyvybe

Kad rudenį skalsa namo pareitum

Dar vakarui kvėpuojant paruginėm išgiedotom moterų

Kad būtum sotūs mes

Ir rimtim galėtume dalintis

Nemėtydami viens į kitą žodžių

Lauko akmenų






Salomėja MIKELAITIENĖ



Lašelis širdy



Man obelų žiedais

Nubiro kelias.

Širdy nešu pavasarį,

Nors siaučia šaltis

Ir pūga.

Obels žiedai – tai šito

Laiko puošmena.

Juoda gėla į džiaugsmą

Gal pavirs.

Lašelis jo širdy

Jau švyti.

Aš vyturio giesme

Kylu aukštyn

Obelų žydėjimo klausytis...






Dalia MILUKAITĖ- BURAGIENĖ



Tėviškėje



Ir vėl suspindo ilgesiu baltasis lapas,

Poezijos skaidri vilnis apliejo širdį.

Eilėraščiai – maži vaikai kertelėj slepias,

Eilėraščiai – šventieji metų pumpurai

Ir dieviškos palaimos akys.



Pakvipus ilgesiu, jau niekad nesugrįš

Pirmoji meilė dar nepražydėjusi.

Vis lauksiu mylimo aš raudonoj stoty,

Dainuos pavasariai, žydės vėl jazminai,

Paguodos žodžio neištars išėjusieji!



Dėkoju, Viešpatie, aš Tau už žodžių gelmę,

Eilėraščių šviesoj esu ir vėl laiminga!

Tebūna atminimo auksu mano eilės, –

Dar spindi meile, o ne ilgesiu gimti namai,

Kai tėviškėj alyvomis pakvimpa!






Kostas MILIAUSKAS



MEILĖ



Paklausiau aš kartą pavasario vėjo,

Skęstančio laivo pakelto,

Ką man daryti pamilus skalbėją,

Kai nori tėvai karalaitės.



Atsakymas greitas, visai netikėtas,

Menka mano širdžiai paguoda:

Žmogau pasimetęs, kas moka mylėti,

Tokių klausimų neužduoda.



Meilė ne rėtis, nenuneši į klėtį,

Kai tenka ne kartą brangiausiu savu

Skaudžiai nusivilti ir vėl patikėti,

Išmokti gyventi aukščiau apkalbų.



Be meilės palikęs graudžiai ašaroji

Pro langą, kai spindi mėnulio delčia,

Vadinasi, meilė – ne vien tiktai rojus,

Ji – didelė mūsų kančia.






Regina MINEIKIENĖ



Kaip norisi lengvai kvėpuoti,

Matyti vien tik grožį ir gėles,

Visai dėl nieko nesinori aimanuoti,

O danguje skaičiuoti žvaigždeles.

Tik pažiūrėk, kiek jų ten susirinko.

Jos visos pasiskirstė sau vietas

Ir taip tvarkingai ten sustingo,

Kad tu galėtum pamatyti jas.

Žiūriu ilgai pakėlus galvą,

Atrodo, aš tarp jų skrendu.

Ten aplankau ratus didžiuosius,

Mažuosius irgi surandu.

Aš nardau akimis po Paukščių Taką.

Klausau, gal ką nors žvaigždės pasakys.

Bet jos tenai labai aukštai,

O aš visai žemai, žemai...






Justinas NAUJOKAITIS



Pavasariui auštant



Prasijuokęs nuo saulės glamonių

Drungnas vėjas laukais nusiris.

Paskui tolstančią pūgos dejonę

Į gimtinę vėl paukščiai parskris.



Sidabriniai kačiukai prie tako

Glostys veidą švelnučiais pūkais.

Argi nieko jie širdžiai nesako?

Ar nemiela klajoti laukais?



Pabraidykim po vandenį drumstą,

Paklausykim, kaip kalas daigai,

Kaip gyvybė pabeldžia į grumstą,

Pasitrauk – aš miegojau ilgai.



Žemės delnus gruoblėtus ir juodus

Aš išpuošiu gražiausiais žiedais.

Aš pripilsiu svirnus ir aruodus

Naujo derliaus auksiniais grūdais.






Danguolė PPOTASEVIČIENĖ



Tas įstabus pavasario laukimas...

Kačiukai žydi, kalasi žolė,

Į lango stiklą beldžias bitė,

Karklynuose pragysta volungė.

Ir noris kūlversčiais į pienių jūrą virsti,

Pajust kartumą saldų burnoje,

Sugrįžtančius paukščius akim sutikti,

Boružę palaikyt delne.

Užuosti žemės kvapą lietui lyjant –

Atrodo, tai tik žemė, o kvapas toks gardus...

Atgimsta paukštis, upė, miškas,

Žmogaus dvasia ilgai dar pakylėta bus.

Tas įstabus gyvybės sugrįžimas –

Telaimina jį žemė ir dangus.

Vėjelis ievą švelniai apkabina

Ir krinta žemėn žiedlapių lietus.






Antosė PAULAUSKIENĖ



Pasisemk iš gyvybės šaltinio

nors šlakelį tyros išminties,

skausmo geliančio jau nuolatinio,

neužmiršk gero draugo – vilties.



Ten prie gluosnio, kur metai sustoja,

sninga šerkšnas kaip vyšnių žiedai.

Ten jaunystę šunelis nulojo,

tyliai slenka juodi vakarai.



Žmonės keikia likimą ir valdžią,

kad senatvėj gyvent nesaldu,

kas tik nori gyvenimu žaidžia,

nors vis tiek nepakeisim kitu.



Šį gyvenimą laisve vadina,

aš tos laisvės visai nematau.

Gaidžio ašaras mums padalija,

viskas kyla brangiau ir brangiau.



Kur sustosi, žmogau, iškentėjęs,

kur priglausi tu galvą, sakau,

tu gyvenimą sunkų praėjęs,

ar paguos kas tave? Nežinau...






Daiva RUDAITIENĖ



Kažkur tyloj sustojo laikas

Ir baigė lyti rytmečio lietus.

Surinko vėjas išbarstytus jo lašus,

Naujom spalvom nušvito vėl dangus.

Pragydo paukštis nuostabus.

Švelni giesmė paglostė bundančius laukus,

Čiurlenantį upokšnį ir medžius.

Ir išsisklaidė pilkuma praėjusių dienų,

Šilti jausmai prasiskverbė į širdį iš gelmių.

Pavasaris jau žengia žydinčiu keliu.






Stasė STAČIULAUSKIENĖ



Viltis



Lietuva, klestėki!

Aušrine, prabilki!

Gyvenime, papuoški mus žiedais!

-------------------------------------

Dieve gailestingas,

nuženk ir apvalyki.

Subanguok, Vakare,

Tyliais vakarais

Skaidriame upely...

Prabilki viltimi

Jaunuoliui, parimęs kurs rauda,

Nuveski į sąžinės šalį!

Ryto tėkmės veidrody

Gyvenimo klaidos tylės.

„Laisva Lietuva…“ –

Žmogaus sielos šauksmas

Tylomis sušnabždės...

--------------------------------

Lietuviui nuo širdies

akmuo nuriedės.






Juozas ŠALČIŪNAS



Ko gi tu

Taip anksti pražilai,

Pienės žiede,

Geltona saulute,

Juk taip sunkiai

Pas mus atbridai

Per dar šaltą

Pavasario liūtį...

Net kai žemė

Dar dangstės baltai,

Jau tada

Neretai mums sapnavos

Vėl užvaldęs laukus ištisai

Tas geltonas

Žydėjimas tavo.

Bet gyvenimas

Toks jau yra,

Kas pražydo,

Tai tas ir nuvyto.

Bet ir vėl kantriai laukiame mes

To gražaus

Pražydėjimo kito.






Vitas ŠKARNULIS



Kai pražysta žibutės



Kai pražysta gegužę žibutės,

Kai nubunda iš miego gamta,

Jos man primena žydintį liną,

Kurį prausia birželio rasa.

Aš priskinsiu tau puokštę žibučių,

Tų žiedelių gležnų mėlynų,

Tik pauostyk, kaip kvepia jos gaiviai,

Jų spalva kaip tavųjų akių.

Pažiūrėk! Koks jų gražumėlis!

O koks kvapas! Tiesiog nuostabu!

Tegul puošia jos miško palaukę,

Tegul puošia tavuosius namus.

Prisiskinsiu aš puokštę žibučių

Ir po kambarius kvapas pasklis.

Jų spalva, jų spalva mėlynoji

Man primins tik tavąsias akis,

Mano meilę palikus našlaitę...






Algimantas ŠERONAS



Sugrįžo vasarėlė



Išėjo gražus pavasarėlis,

Sugrįžo miela vasarėlė.

Bitelės dūzgia vėl laukuos,

Paukšteliai tvarkosi lizduos.



Saulelė šypsos iš aukštai.

Kokie malonūs vakarai.

Tuoj Lietuvėlė uždainuos,

Kai Joninių laužai liepsnos.



Vilioja upės, ežerai,

Smėlėti Baltijos krantai.

Banguoja žydintys javai,

Klegena dar juose gandrai.






Danguolė SAKALAUSKIENĖ



Kaip basas paukštis



Kaip basas paukštis per jausmus

mažom kojelėmis tipena,

o plunksna per lapus tuščius

atplaukiančius žodžius skrebena,

praeina laimė pro namus

tuščiu lagaminu užvertu –

pametus trupinius skurdžius

prie mano seno kiemo vartų.

Nebaigusi savos dainos

lange diena gesina šviesą,

o neseniai gandrų lizde klevuos

gyvenimas klegėjo tiesą...

Skrebena plunksna per lapus

nematančiom akim pasaulio.

Suspaudžiu viltį aš delnuos

ir iškeliu aukštai į saulę...






Bronė VAIŠNIENĖ



Vėl vyturys padangėje čirena,

Pavasarinis vėjas švilpauja laukuos,

Vėl upės sau linksmai čiurlena,

Gandrai snapais kalena jau lizduos.



Vėl siaučia žiedlapių pūga

Ir kvepia medumi pražydę sodai,

Vėl saulė renka rytmečio rasas

Iš žvakėm degančių kaštonų.



Vėl duona kvepia žemė

Ir medum...






Vida VOSYLIENĖ



Žuvėdrų daina



Skrenda žuvėdra į mėlyną tolį,

mojuoja purslotais sparnais,

veria spalvotus sidabro karolius,

vaikšto putotais smėlio krantais.



Ašaros byra į šėlstančią bangą –

žuvėdros klykdamos moja.

Jų širdys virš jūros ramybę suranda...

Nardo, sklando žaibuos ir audroje.



O kai nurimsta smaragdo banga,

plaukia laivai ir laiveliai balti.

Tyliai rypuoja žuvėdrų daina

gelsvojo smėlio saulėtoj vilny...






Aldona ZAVECKIENĖ



Pavasaris



Beržų sula, žibutės žiedu,

Su saulės šypsena laukuos.

Pavasaris per žemę rieda

Su pienių vainiku plaukuos.



Kai žiedlapiuos paskęsta sodai,

Kai virpa giesmėmis dangus,

Lyg maldą tylomis kartoju:

Gyvenime, tu – nuostabus...







Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas