„Santaka“ / Gyvenimo ir mylimų žmonių pamokos vertingesnės už auksą

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Vilkaviškyje remontuoja variklius, keičia dirželius, tikrina, šlifuoja variklių galvutes, atlieka lengvųjų automobilių kompiuterinę diagnostiką. Tel. 8 609 79 788.
Galioja iki: 2018-11-16 08:58:32

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2011-04-29 08:20

Dalinkitės:  


Leonora Čėplienė tarsi nušvinta kalbėdama apie mokyklą ir savo tėvų bei tetų ištvermę.

Autorės nuotr.


Gyvenimo ir mylimų žmonių pamokos vertingesnės už auksą

Birutė NENĖNIENĖ

Pokalbis su Alvito pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Leonora ČĖPLIENE

– Kuo Jums ypatinga mokytojo profesija?

– Gal ir nuvalkiotas, bet labai taiklus pasakymas, kad nuo mokytojo priklauso tautos, valstybės ateitis. Jeigu tu suvoki mokytojo profesijos esmę, tai turi pajusti, jog esi svarbiausias valstybėje, nes nuo tavęs priklauso, koks išaugs žmogus.

– Kas lėmė Jūsų pasirinkimą?

– Kad būsiu mokytoja, žinojau nuo pat vaikystės. Galvoju, jog tai atėjo iš mano tėčio šeimos. Gimiau Sibire, augau su močiute, tėčio mama Petronėlė Bujauskiene. Būdama ketverių iš jos išmokau deklamuoti A. Vaičaičio ir Maironio eilėraščius. Iš jos paveldėjau gražios liaudiškos kalbos dovaną, posakius, humoro jausmą. Iš Sibiro 1956 metais grįžau pažindama raides, mokėdama maldas. Močiutė buvo kaip pirmoji mano mokytoja. Ir Lietuvoje mus siejo stiprus ryšys. Ji mane veždavosi į savo ir kaimynų nuniokotus namus, rodydavo ir pasakodavo, kur ir kaip kaime žmonės gyveno. Man tai buvo nepaprastai reikšmingos pamokos. Vėliau – nesvarbu, kokia buvo sistema ir valdžia – visą laiką žinojau, jog tėvynė nėra kažkas nepaprasto ar neapglėbiamo. Supratau, kad tėvynė yra namai: sodas, namas, obelys, medžiai, takai ...

– Kaip patekote į Sibirą?

– Gausią tėčio šeimą išvežė 1951 metų spalio 3 dieną per masinius trėmimus. Ištrėmė be teisės grįžti. Tėtė su mano mama buvo prieš tris savaites susituokę. Mama dar nebuvo pasikeitusi mergautinės pavardės, todėl jos ištremiamųjų sąrašuose nebuvo. Tačiau ji pati parašė vadinamiesiems stribams prašymą, kad būtų įtraukta į sąrašus, ir išvažiavo kartu su savo vyru ir jo šeima. Mamai buvo 19, tėtei – 22 metai. 1952 metų liepos 12 dieną Tomsko srityje gimiau aš. Po trejų metų gimė sesuo.

– Kaip Jums, jau suaugusiai, atrodė šis mamos sprendimas?

– Sunku buvo suprasti. Bet kai kartą močiutės Marijos Sinkevičienės paklausiau, kodėl tokios jaunos mano mamos tada nesulaikė ir leido išvažiuoti su tremiamaisiais, ji atsakė labai aiškiai: tai kaipgi kitaip? Ji buvo „po šliūbo“, o kur adata – ten ir siūlas.

– Ką dar žinote apie tėčio šeimą?

– Senelis buvo miręs. Ištrėmė 51 metų močiutę su aštuoniais vaikais. Mano tėtė buvo vyriausias, jauniausiai jo seseriai „tremtinei“ ėjo septintieji. Tėtės vyriausias brolis Leonardas buvo miręs kalėjime, tad jo atminimui mane pavadino Leonora. Kalėjime sėdėjo ir vyresnioji tėtės sesuo Izabelė. Abu juos teisė karo tribunolo teismas pagal tą patį straipsnį.

Kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę, labiausiai verkiau dėl to, kad šios dienos nesulaukė mano tėtė. Mus siejo labai stiprus dvasinis ryšys, manau, kad per jį pamėgau knygas ir literatūrą.

– Sibire prabėgo ankstyvoji vaikystė. Kas labiausiai liko atmintyje?

– Pirmiausia – baisūs dalykai. Tai kėlimasis per Obės upę valtimi, kai vanduo buvo sulig jos kraštais. Labai buvo gaila šuns Žuliko, kuris mums išplaukiant taip ir liko vienišas tupėti ant kranto. Dar baisu buvo, kai plaukdama garlaiviu mama sunkiai susirgo dizenterija.

– Kaip vėliau klostėsi gyvenimas?

– Šešerių metų mane išleido į Janaukos pradinę mokyklą, nes labai norėjau mokytis. Baigiau Kalvarijos vidurinę mokyklą, pradėjau lietuvių kalbos ir literatūros studijas.

Ištekėjusi perėjau studijuoti į neakivaizdinį skyrių, 1972 metais atvažiavau į Alvitą ir beveik 40 metų čia dirbu. Išskyrus tuos ketverius metus, kai buvau tapusi tuometiniame siuvimo fabrike profsąjungos pirmininke ir Knygos bičiulių draugijos pirmininke.

– Ar nebuvo noro įsitvirtinti mieste?

– Kaimas mano širdžiai visada buvo artimesnis. Alvite sutikau labai daug protingų, mielų žmonių. Man buvo malonus kasdienis ėjimas į darbą per kaimą, kai sutikti žmonės į mokytoją žiūrėdavo kaip į autoritetą, nepraeidavo neprakalbinę, nepersimetę keletu frazių. Vaikų terminu sakant, tai „mane vežė“, buvo smagu. Kaimynai buvo labai geri, sunkumams užgriuvus visada padėdavo.

– Ir mokykla pasidarė labai sava? Kodėl?

– Esu pareigos žmogus. Šito esu išmokyta Sibire, šeimoje. Jeigu turi darbą ir jis tave traukia, turi dirbti sąžiningai. O aš pataikiau kaip tik į tą mokyklą, kuriai vadovavo direktorė D. Gudaitienė, be galo daug reikalavusi iš savęs ir iš visų mokytojų. Gerai jaučiausi ir tada, kai mokyklai vadovavo V. Piečiukaitis. Mus suartino dar ir vienodas požiūris, nes kaip „Sibiro vaikai“ mes vienas kitą suprasdavome iš poros žodžių.

– Kaip galėtumėte palyginti savo pirmųjų darbo metų ir dabartinius mokinius bei tėvus?

– Didesnių apibendrinimų nenorėčiau daryti. Tačiau nerimauti verčia tai, kad vertinant mokyklas ar mokytojo darbą suvedama į tai, kiek per brandos egzaminus mokiniai gavo dešimtukų, kaip pasirodė olimpiadose. Mano manymu, tai visiškai iškreiptas dalykas. Mokyklos vertė yra tai, kiek ugdymo įstaiga išleido normalių, gerų tėvų, motinų, darbuotojų, piliečių, kokios jų šeimos, kaip jie dorai dirba. Ir visai nesvarbu, kad vaikas nebuvo dešimtukininkas. Aš labai džiaugiuosi, kai mano buvę mokiniai, ypač vyrai, ateina į mokyklos tėvų susirinkimus.

– Nuo ko priklauso vaikų ir visuomenės požiūris į mokyklą?

– Nuo paties mokytojo. Kartais pedagogai nori pataikauti, būti geresni. Nežinau, gal ši sistema juos priverčia taip elgtis. Bet mokytojas turi būti kaip tėvas ar motina: ir geras, ir griežtas.

Jei prie vaiko eini atvira širdimi, jei su juo šneki kaip su žmogumi ir jį gerbi, jei jam nepamokslauji, bet stengiesi padėti, tada ir jis atsiveria. Pastaruoju metu atsirado daugiau vaikų, kuriems mokytojas reikalingas kaip draugas, globėjas, vadovas. Vaikai iš mokytojo nori gauti tai, ko negauna namuose ir visuomenėje.

– Dažnai sakoma, kad mokyklai reikia „atsišviežinti“ ir vyresnio amžiaus mokytojus išleisti į pensiją. Kokios pamainos galima sulaukti?

– Visada maniau ir manysiu, jog trys profesijos yra Dievo duotos. Tai kunigo, gydytojo ir mokytojo. Jeigu žmogus neturi pašaukimo ir ateina tik darbą dirbti, jis daro didelę žalą sau ir visuomenei. Tų mokytojų, kurie, kaip sakoma, „Dievo duoti“, tarp senųjų yra daugiau negu tarp jaunimo. Kaita turi vykti natūraliai. Jaunas žmogus, pabuvęs šalia patyrusio specialisto, įgauna labai daug patirties.

Be abejo, daug kas priklauso ir nuo paties vyresnio amžiaus mokytojo. Juk gyvenimas keičiasi ir net neįsivaizdavome, jog mokykloje naudosime tiek daug techninių priemonių. Pedagogui dabar reikia būti labai imliam, greitai suktis, kad galėtum išlikti įdomus kaip žmogus ir dalyko specialistas. Yra vyresnio amžiaus mokytojų, kurie viską spėja, yra ir jaunų, kurie tik savo atidirba ir eina namo. Mokytojo specialybė yra toks darbas, kuris nesibaigia nuskambėjus skambučiui.

– Kokią eilutę iš savo biografijos norėtumėte ištrinti?

– Nieko iš gyvenimo neištrinsi. Juk iš kiekvieno dalyko ko nors pasimokai. Daug metų dirbau pionierių vadove, bet labiausiai suskaityta knyga buvo Justino Marcinkevičiaus raštų pirmas tomas, iš kurio imdavau eilėraščius visoms šventėms. Kita parankinė knyga man buvo A. Šapokos „Lietuvos istorija“. Atsišviečiau, kai tik atsirado galimybė tai padaryti. Turbūt ne taip svarbu, kaip vadinosi žmogaus pareigos, o svarbiau tai, kaip jis dirbo. Šalia mokytojo niekas su šautuvu nestovėjo. Tikrintojai ateidavo į pamokas perspėję, kad ateis. Tas 45 minutes buvo galima ir suvaidinti, tačiau visas kitas laikas buvo mūsų ir vaikų. Kaip mokytojas kalbėjo, ką darė ir kaip darė, jau priklausė nuo paties, jo sąžinės.

Porą metų, kai dirbau fabrike, buvau partijos narė. Dabar lengva pasakyti, kad gal to ir nereikėjo. Bet man tada reikėjo darbo ir pinigų. Viskam savas laikas.

– Kaip jūs jaučiatės vis girdėdama kartojant, jog mokyklose nėra patriotinio, tautinio auklėjimo?

– Tai tokia stereotipinė frazė, kuri visiškai nutolusi nuo realybės. Jei mes pradėsime patriotizmą dalyti ne šaukštais, o centneriais, viskas kris atgal. Mes turime pasimokyti iš to, kas buvo, ir nekartoti tų pačių klaidų. Šešiolikmečiams – ne minėjimuose sėdėti, jiems reikia veiklos. Nuobodžiomis formomis pristatomo patriotizmo jaunimas nepriims, atsiras priešprieša.

– Jūs, kaip pavaduotoja, ieškote įdomesnių švietimo formų, paskatinote susiburti į metodikos ratelį mokyklų direktorių pavaduotojus ugdymui...

– Tai todėl, kad per daugelį metų mokykla pasidaro sava, visą laiką norisi, jog ji būtų gera. Todėl ir reikia ieškoti naujovių. Ir kiekvieną mokytoją reikia labai branginti. Jeigu jaunas pedagogas mokykloje išdirbo bent penkerius metus ir matai, kad jis myli darbą, reikia specialistą labai globoti. Bet iš mokytojo, kaip ir iš kiekvieno žmogaus, kaip iš kiekvieno piliečio, reikia reikalauti. Noras suburti pavaduotojus į metodikos ratelį – tai idėjų paieška. Nieko gero nebus, jei kiekvienas „virsime savo katile“. Reikia bendradarbiauti.

– Kiek lieka laiko savo asmeniniam gyvenimui, svajonių realizavimui, laisvalaikiui?

– Mano darbo laikas prasideda septintą valandą arba dar prieš septynias. Labai mėgstu tylią mokyklą. Kai visi išeina, dar joje užtrunku. Labai džiaugiuosi, kad lieka laiko knygoms, kad skaitau ir tuo skaitymu mėgaujuosi. Ypač džiaugiuosi bendravimu su vaikais ir anūkais.

Turiu penkis anūkus, trys kol kas gyvena Airijoje. Bet didžiausias džiaugsmas, kad dukros šeima šiemet ruošiasi grįžti į Lietuvą. Kiekvienais metais Kalėdoms keliauju pas juos į Airiją. Nemažai keliauju kartu su sūnaus šeima.

– Sakote, kad esate laiminga?

– Laiminga todėl, kad dirbu tą darbą, kuriam turiu pašaukimą. Laisvalaikio man kaip ir nereikia, nes darbas sutampa su pomėgiu. Man be galo smagu vesti pamokas. Lietuvių kalba – toks dalykas, per kurį gali vaikui taip giliai ir tiek daug į širdį įdėti kalbėdamas paprastais žodžiais! Kada kalbi apie gėrį, grožį, meilę, žmogų ir tavo akyse sublizga ašara, tada mokinys supranta, jog kalbi tiesą. Tada pasėji tokį grūdą, kad netgi tada, kai tavęs ant žemės nebus, tavo mokinys vis tiek atsimins, ką mokytoja kažkada sakė. Man tai pati didžiausia dovana.

– Kas Jus žeidžia?

– Aš nežiūriu televizijos. Per daug rodoma negatyvių dalykų. Mokyklose galėtų atsirasti gyvenimo būdo mokymo disciplina, kur būtų aiškinamasi, kaip reikėtų žiūrėti į kiekvieną situaciją.

– Kur dar, be knygų, ieškote gražių gyvenimo pavyzdžių?

– Man tebėra pavyzdys mano mama. Jai šiemet sueis 79 metai. Ji dar augina proanūkius ir jai visą laiką viskas yra gerai. Niekada iš mamos neišgirdau, kad jai būtų per maža pensijai. Jai niekada neskauda daugiau nei kitam. Ji niekada nepavargsta, niekada nesako, jog sunku ar blogai. Visų mano tetų ir dėdžių yra tokia nuostata, kad viskas bus gerai. Jie net apie patirtą tremtį gali kalbėti linksmai, su humoru.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vilkaviškyje kursis Prekybos, pramonės ir amatų rūmų atstovybė
* Trumpoje gatvėje – ilga nesutarimų gija
* Vis daugiau vilkaviškiečių atranda kalanetikos naudą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas