„Santaka“ / Atodangos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda pilnai įrengtą, suremontuotą 1 kambario butą su rūsiu Pilviškių g., Vilkaviškyje (2/5 aukštas). Tel. 8 625 50 615.
Galioja iki: 2018-11-15 09:19:44

Vilkaviškyje remontuoja variklius, keičia dirželius, tikrina, šlifuoja variklių galvutes, atlieka lengvųjų automobilių kompiuterinę diagnostiką. Tel. 8 609 79 788.
Galioja iki: 2018-11-16 08:58:32

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2011-04-22 08:25

Dalinkitės:  


Atodangos

Prisiminimų upė



Platonas sakė, kad tikras pažinimas yra prisiminimas. Kaip M. Prusto romane, kai nuo paprasto pyragaičio prasideda gili, plati prisiminimų upė. O tas prisiminimas – tai mano paties istorija, mano paties atmintis.

Žinoma, mums, pokario metų berniokams, pyragaičių kaip M. Prusto romano herojui niekas nedalijo. Svarbiausias mūsų rūpestis buvo nugriebti nors kiek didesnį duonos kriaukšlį. Todėl ir prisiminimų upė iš giliausių atminties klodų atplukdo vaizdą, kaip mes, gauja alkanų berniokų, kasdien sukiodavomės apie duonos kepyklą Vienybės gatvės gale. Čia mus traukdavo tas nepakartojamas kepamos duonos kvapas.

Tie maži kareiviškos forminės duonos kepalėliai tuo metu buvo didžiausias deficitas.

Prie duonos parduotuvės žmonės užsiimdavo eilę iš vakaro. Ir laukdavo, pakeisdami vienas kitą, per naktį, kol ryte atveš duonos. Vėliau atėjusiems pirkėjams duonos ir nebelikdavo. Gal todėl vaikai traukdavo kažkieno sukurtus kupletus: „Jei ne Čiombė ir Mobutu, Vilkavišky duonos būtų...“

Mes nežinojome, kur ta Afrika, kurioje vyko karas, kas tas Čiombė ir Mobutu ir kodėl jie atėmė mūsų duoną. Bet didesnieji, paaugliai, puikiai prisiminė „savo“ karą, kurį matė prieš keletą metų. Jie mums, mažesniesiems, pasididžiuodami rodydavo karo trofėjus: vokiškus šalmus ir durtuvus, kulkosvaidžių šovinių dėtuves ir įvairiausių kalibrų šovinių rinkinius.

Rodydavo ir savo randus. Bet nereikėjo nė rodyti. Dar dešimtį metų po karo greta miesto stadiono kartkarčiais nugriaudėdavo galingi sprogimai. Sproginėjo smalsių vaikų pakrapštytos nuo karo likusios minos ir granatos. Ne vienam smalsuoliui nutraukė ranką, sužalojo kojas ar atėmė gyvybę. Tokia buvo mūsų, pokario vaikų, kasdienybė.

Mes nebuvome nei geresni, nei blogesni negu dabartiniai vaikai. Mes tik buvome alkani ir basi karo metų vaikai.

Dažniausiai žaisdavome greta kepyklos stūksojusiame senoviškame raudonų plytų pastate su apgriuvusiu stogu ir aukštomis skliautuotomis lubomis. Ten gyveno keletas linksmų šeimų, daugiausia – statybininkų. Algų mokėjimo dieną tame name vykdavo triukšmingi pagėrimai. Vaikams viskas būdavo įdomu: kas kam trinktelėjo per galvą, ką „nusilesusį“ tiesiog laukan pro duris išspyrė, kieno langų stiklus išbaladojo...

Bet ne visos dienos buvo linksmos.

Kai pikti, pagiringi kepėjai vydavo mus šalin nuo kepyklos ir negaudavome pridegusios, išbrokuotos duonos, pasileisdavome į užmiestį prie upės. Anksti pavasarį paupio pievose, ant senvagės šlaitų, mažus kvapnius lapelius į saulę keldavo rūgštynių krūmeliai.

Tos rūgštynės buvo mūsų išganymas. Šlamšdavome jas saujomis, nešdavome namo, kur iš jų virdavo kvapnią sriubą.

Vėliau ateidavo eilė dilgėlių, balandų sriubai. Nors ir nesoti ta žolelių sriuba, bet vitamininga ir pilvą pripildydavo.

Dabar madinga rašyti prisiminimų, biografines knygas. Dažniausiai, žinoma, rašo garsūs politikai, menininkai, mėgsta savo gyvenimo patirtimi pasidalyti kriminalinio pasaulio atstovai, dainininkai, televizijos šou laidų dalyviai. Tik paprasti žmogeliai kuklūs, nesigarsina. Nors beveik iš kiekvieno jų gyvenimo aprašymo išeitų romanas, ne blogesnis už tų „įžymybių“ memuarus. Juk kiekvienas žmogus savaip įdomus, kiekvieno gyvenimas – nepakartojamas.

Bet juk niekam neužtenkame laiko. Sukamės kaip voverė, uždaryta rate.

Neturime laiko pasakyti žmogui gero žodžio, nusišypsoti. Juk tai nieko nekainuoja, o tiek daug reiškia. Bet mes vis bėgame ir bėgame. Nuo praeities, nuo savo prisiminimų, nuo savęs...

Ir kurgi mes nubėgsime? Ką išsinešime? Ką paliksime?



Vytas DRUNIS






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vilkaviškyje kursis Prekybos, pramonės ir amatų rūmų atstovybė
* Trumpoje gatvėje – ilga nesutarimų gija
* Vis daugiau vilkaviškiečių atranda kalanetikos naudą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar rūpinatės savo įvaizdžiu socialiniuose tinkluose?
Informaciją skelbiu apgalvotai.
Dėl to visai nesuku galvos.
Neturiu socialinio tinklo paskyros.



Kalbos patarimai

Ar taisyklinga „priimti dėmesin (domėn)“?
Ne, nes tai yra nevartotinas vertinys. Ne priimti dėmesin (domėn), o atsižvelgti, turėti galvoje, omenyje.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas