„Santaka“ / Atodangos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Išsinuomotų 1 arba 2 kambarių butą Vilkaviškyje. Tel. 8 625 53 553.
Galioja iki: 2019-01-17 08:22:33

Parduoda svarstykles, sveriančias iki 500 kg, grėblį-vartytuvą „Saulutė“, geros būklės šaldytuvą-šaldiklį SNAIGĖ A++. Tel. 8 605 05 608.
Galioja iki: 2019-01-18 09:26:46

Parduoda 2,83 ha žemės Klampučių k. Tel. 8 605 05 608.
Galioja iki: 2019-01-18 09:27:34



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2011-04-22 08:25

Dalinkitės:  


Atodangos

Prisiminimų upė



Platonas sakė, kad tikras pažinimas yra prisiminimas. Kaip M. Prusto romane, kai nuo paprasto pyragaičio prasideda gili, plati prisiminimų upė. O tas prisiminimas – tai mano paties istorija, mano paties atmintis.

Žinoma, mums, pokario metų berniokams, pyragaičių kaip M. Prusto romano herojui niekas nedalijo. Svarbiausias mūsų rūpestis buvo nugriebti nors kiek didesnį duonos kriaukšlį. Todėl ir prisiminimų upė iš giliausių atminties klodų atplukdo vaizdą, kaip mes, gauja alkanų berniokų, kasdien sukiodavomės apie duonos kepyklą Vienybės gatvės gale. Čia mus traukdavo tas nepakartojamas kepamos duonos kvapas.

Tie maži kareiviškos forminės duonos kepalėliai tuo metu buvo didžiausias deficitas.

Prie duonos parduotuvės žmonės užsiimdavo eilę iš vakaro. Ir laukdavo, pakeisdami vienas kitą, per naktį, kol ryte atveš duonos. Vėliau atėjusiems pirkėjams duonos ir nebelikdavo. Gal todėl vaikai traukdavo kažkieno sukurtus kupletus: „Jei ne Čiombė ir Mobutu, Vilkavišky duonos būtų...“

Mes nežinojome, kur ta Afrika, kurioje vyko karas, kas tas Čiombė ir Mobutu ir kodėl jie atėmė mūsų duoną. Bet didesnieji, paaugliai, puikiai prisiminė „savo“ karą, kurį matė prieš keletą metų. Jie mums, mažesniesiems, pasididžiuodami rodydavo karo trofėjus: vokiškus šalmus ir durtuvus, kulkosvaidžių šovinių dėtuves ir įvairiausių kalibrų šovinių rinkinius.

Rodydavo ir savo randus. Bet nereikėjo nė rodyti. Dar dešimtį metų po karo greta miesto stadiono kartkarčiais nugriaudėdavo galingi sprogimai. Sproginėjo smalsių vaikų pakrapštytos nuo karo likusios minos ir granatos. Ne vienam smalsuoliui nutraukė ranką, sužalojo kojas ar atėmė gyvybę. Tokia buvo mūsų, pokario vaikų, kasdienybė.

Mes nebuvome nei geresni, nei blogesni negu dabartiniai vaikai. Mes tik buvome alkani ir basi karo metų vaikai.

Dažniausiai žaisdavome greta kepyklos stūksojusiame senoviškame raudonų plytų pastate su apgriuvusiu stogu ir aukštomis skliautuotomis lubomis. Ten gyveno keletas linksmų šeimų, daugiausia – statybininkų. Algų mokėjimo dieną tame name vykdavo triukšmingi pagėrimai. Vaikams viskas būdavo įdomu: kas kam trinktelėjo per galvą, ką „nusilesusį“ tiesiog laukan pro duris išspyrė, kieno langų stiklus išbaladojo...

Bet ne visos dienos buvo linksmos.

Kai pikti, pagiringi kepėjai vydavo mus šalin nuo kepyklos ir negaudavome pridegusios, išbrokuotos duonos, pasileisdavome į užmiestį prie upės. Anksti pavasarį paupio pievose, ant senvagės šlaitų, mažus kvapnius lapelius į saulę keldavo rūgštynių krūmeliai.

Tos rūgštynės buvo mūsų išganymas. Šlamšdavome jas saujomis, nešdavome namo, kur iš jų virdavo kvapnią sriubą.

Vėliau ateidavo eilė dilgėlių, balandų sriubai. Nors ir nesoti ta žolelių sriuba, bet vitamininga ir pilvą pripildydavo.

Dabar madinga rašyti prisiminimų, biografines knygas. Dažniausiai, žinoma, rašo garsūs politikai, menininkai, mėgsta savo gyvenimo patirtimi pasidalyti kriminalinio pasaulio atstovai, dainininkai, televizijos šou laidų dalyviai. Tik paprasti žmogeliai kuklūs, nesigarsina. Nors beveik iš kiekvieno jų gyvenimo aprašymo išeitų romanas, ne blogesnis už tų „įžymybių“ memuarus. Juk kiekvienas žmogus savaip įdomus, kiekvieno gyvenimas – nepakartojamas.

Bet juk niekam neužtenkame laiko. Sukamės kaip voverė, uždaryta rate.

Neturime laiko pasakyti žmogui gero žodžio, nusišypsoti. Juk tai nieko nekainuoja, o tiek daug reiškia. Bet mes vis bėgame ir bėgame. Nuo praeities, nuo savo prisiminimų, nuo savęs...

Ir kurgi mes nubėgsime? Ką išsinešime? Ką paliksime?



Vytas DRUNIS






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Pagrindiniai mokesčių pasikeitimai nuo šių metų sausio 1-osios
* Jauni vilkaviškiečiai teikia konsultacijas finansiniais klausimais
* Globos namų auklėtiniai keršija juos atstumiančiai visuomenei
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Koks finansiškai Jums yra sausis?
Po švenčių labai trūksta pinigų.
Toks, kaip ir visi kiti mėnesiai.
Finansiniai reikalai pagerėjo.



Kalbos patarimai

Ar vartotinas junginys „dvigubas dublis“?
Junginys dvigubas dublis (angl. double double ) gali būti vartojamas kalbant apie žaidėją, kuris per vienas rungtynes pelnė dviženklį skaičių taškų ir atkovojo dviženklį skaičių kamuolių. Kalbininkai siūlo vartoti junginį dvigubas dviženklis.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2019 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas