Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Redakcijos darbo laikas: Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
|
„Santaka“ / 2005-10-28 17:50
Vištyčio kapinėse vienos giminės amžinąją ramybę saugo angelai.
Birutės NENĖNIENĖS nuotr.
Rimties rapsodija išėjusiems...
Dažno iš mūsų širdyje alma, kraujuoja netekimo žaizdelė, primenanti tuos, kurių
netekome. Todėl Vėlinių dieną visi skuba į kapines. Kiekvienas sustoja prie savųjų
kauburėlių. O mes jų turime visi. Uždegamos žvakelės, kapai nuklojami žiedais. Tamsa,
gėlės ir žvakelių liepsnos suteikia kapams ypatingos nuotaikos, primena, kad ir mirusieji
gyveno, mylėjo, vargo, kentėjo, kad ryšys su artimaisiais nenutrūksta, nes sieja prisiminimai.
|
Vėlinės – tai apmąstymai apie trapios žmogaus egzistencijos prasmę, apie dabartį,
apie laikinumą šioje žemėje, apie nesustabdomą laiko bėgsmą ir visų neišvengiamą
kelionės pabaigą. Gyvenimas negailestingai kiekvienais metais vis greičiau suka laiko
ratą, tartum primindamas, kad šiame pasaulyje esame laikini ir visi mirsime. Kito kelio
paprasčiausiai nėra.
Vėlinių rimtyje atitirpsta sugrubusios širdys, kaip niekad skaudžiai pajuntame, kad
gyvenime per daug buvo skubos, antraeilių tikslų, o per mažai nuoširdžios kalbos,
nesavanaudiškos pagalbos ar tiesiog paprasto kasdienio bendravimo. Dingteli mintis, kiek
kartų savo mirusius artimuosius įskaudinome nepasvertu žodžiu ar netinkamu elgesiu ir
neatsiprašėme. Kaip norėtųsi jiems pasakyti daug šiltų, gerų žodžių, kurie taip ir liko
neištarti... Gal nespėjome pasakyti, kad juos mylime... Einame į kapines vedini kaltės ir
atgailos, tikėdamiesi ten rasti ir savo sielos ramybę, apsivalyti, tapti žmogiškesni,
atidesni, geresni ir jautresni tiems, kurie yra šalia, kol dar ne vėlu, kol dar yra laiko...
Mirusiųjų atminimas, jų geri darbai turi mūsų širdyse gyventi ne tik Vėlinių dieną.
Pagerbdami jų atminimą prisiminkime savo santykius su jais, kruopščiai atlikime savotišką sąžinės sąskaitą, reikliai įvertinkime savo poelgius, pasimokykime iš klaidų, kurias
esame padarę, kad jų nekartotume bendraudami su gyvaisiais. Tebūna Vėlinės dvasinio
apsivalymo diena. Baisu, kai šiais atsinaujinimo laikais girdime apie kapų išniekinimą,
nepagarbą mirusiems, kai mėginama į priešus ir draugus, į savus ir svetimus suskirstyti
amžinojo žmonių poilsio vietas.
Daug yra tų, kurie užmiršta mirusiuosius. Beveik visų bažnytkaimių, kaimų ir miestų
kapinėse galima pamatyti apsamanojusių, griūvančių paminklų, kryžių ar tiesiog kauburėlių su apirusiais antkapiais. Gal jų niekas nelanko? O juk po tais samanotais kryžiais,
pilkais kauburėliais galbūt ilsisi žmonės, nemažai nusipelnę tautai, parapijai, artimiesiems, kaimynams. Deja, keičiantis kartoms kaip tie paminklai apsamanoja ir žmonių
atmintis. Kai kas per darbus ir nesibaigiančius rūpesčius nesuranda valandėlės mirusiems
prisiminti. Todėl prisiminkime ne tik savuosius, bet ir tuos, kurių svajonės bei gyvenimas
užgeso tyliai, kurių artimieji išsibarstė po pasaulį, tuos, kurių kapai apaugo žole,
medžiais. Nužerkime margaspalvių lapų kilimą, padėkime žiedelį, uždekime žvakelę.
Užsukime į karių, partizanų, kitų tautybių žmonių kapus, palikime po žiburėlį ir juose.
Kiek yra tokių kapelių, kurių niekas nežino ir nesužinos, nes jiems nebuvo supiltas kapo
kauburėlis ir ta vieta seniai žole užžėlė, kurių niekas niekada neaplankys, nepadės gėlės
žiedo, neuždegs žvakės.
Džiugu, kad šiais metais Rusijos ambasados iniciatyva sutvarkytos Antrojo pasaulinio
karo karių kapinės, tačiau gaila, kad kai kur pamirštami savanorių, masinių žudynių ar
kiti kapai.
Noriu pakviesti visus, kurie yra neabejingi, uždegti atminimo žvakeles. Juk ateis toks
laikas, kai ir mus mirtis išsives iš šio pasaulio. Argi norėtume būti pamiršti? Reikėtų
visiems įsiminti užrašą ant paminklinio akmens vieno miestelio kapinėse: „Praeivi –
atmink, kas esi tu – buvau aš, kas esu aš – būsi tu.“
Tik savo požiūriu į tėvų ir prosenelių atminimą, tęsdami tautos tradicijas pagerbti
mirusiuosius, sujungsime savo vaikų ir anūkų, visos jaunosios kartos nuostatas į amžinąjį
santykį tarp gyvųjų ir mirusiųjų, tarp būties ir praeities, tarp kasdienybės ir amžinybės.
Sigitas KASPARAITIS
Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktorius
Publikuota: 2005-10-28 17:50:03
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
|
* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas * NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo * Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“? Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Statistika
|