Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2005-10-28 17:46

---

Ruduo nėra bauginantis

Ilgas ir gražus šis ruduo – su dar šviečiančiu lapų geltoniu, šalnų nepakąsta žaluma. Tačiau jau stovime ant lapkričio slenksčio, o praeitin nuskaičiuoti dar vieneri, niekada negrįšiantys ir mums daugiau nepriklausysiantys metai.

Tradicinės mirusiųjų pagerbimo dienos, kurias šiemet švęsti leista net tris dienas, kiekvienais metais suartina du pasaulius: mus, čia, žemėje, triūsiančius, ir išėjusius už mūsų protui sunkiai suvokiamos ribos. Ach, tie kasmetiniai trumpi ir tylūs giminaičių susitikimai su chrizantemos žiedu prie plevenančios žvakės šviesos nušviestų artimųjų kapų visada skubant ir visada su palinkėjimais: „Iki kitų Visų Šventųjų!“ Bet su kiekvienais pirmyn einančiais metais gilėja ir suvokimas, jog jau ne kažin kur nubėgsi… Vaikystėje tikriausiai visi mąstome, jog mūsų tėvai patys stipriausi, išmintingiausi, energingiausi. Tokie jie bus visada ir nesikeis.

Kol jauni, tėvus net sudrausminame, jei šie užsimena apie mirtį. Paskui sunkiai patikime, kad jų jau netekome. Negana to, duodame valią savigraužai, ko dėl jų nepadarėme ar nepasakėme, nes vis nerasdavome laiko išklausyti, aplankyti.

„Mes stengiamės negalvoti apie savo senstančius ir mirsiančius tėvus. Juk tuomet nebeliks tarpininkų tarp mūsų ir mirties – po jų išeisime ir mes“, – teigia amerikietė P.Sussman, vienos iš socialinės sveikatos organizacijų direktorė.

Lietuvos psichologė M.Vitkutė sako, jog susitaikyti su brangių žmonių senėjimu, galimomis ligomis bei mirtimi būtina kaip su rudens atėjimu. Juk kasmet visa esybe norisi atmesti besiartinančią kalendorinę žinią ir pakilti maištui prieš gresiančią tamsą ir atšalimą. Tačiau, priėmus kaitos procesą, ruduo nebeatrodo toks bauginantis. Juk taip sutvarkyta sezonų kaita ir gyvenimo ratas: mūsų brangiausius žmones ir mus pačius priglaus žemė.

Tačiau čia įsiterpia viena problema, kuriai išspręsti žemėje nėra specialistų: nežinome nei tos dienos, nei tos valandos. Todėl verta budėti savo gyvenimo kokybę gerinant bendravimu su tais, kurie laukia mūsų patarnavimo ir žodžių, kuriems mes dar reikalingi. Vakar Los Andžele palaidotas garbus kraštietis, mielas bičiulis Kazys Karuža. Neįtikėtinai žvalus 97 metų žmogaus balsas telefonu dažną rytą teiraudavosi, kas naujo Lietuvoje, Vilkaviškyje, kaip gyvena vienas ar kitas jo pažįstamas.

Tik išgirdusi apie paskutiniąsias jo gyvenimo savaites, suvokiau, jog šis taurus žmogus nepagražindavo sakydamas, jog jo dvasią palaiko ryšys su Lietuva, o Dievas, matyt, laimina jo darbus, tai dar ir sveikatos duoda jiems įgyvendinti. Todėl dar spėjo suruošti ir persiųsti Krašto muziejui savo archyvą, bičiulių išeivijos rašytojų knygas, pateikti duomenų spausdinti ruošiamai knygai apie Juozo Daumanto kuopos šaulių veiklą Los Andžele. Šio žmogaus nebaugino gyvenimo ruduo, nes jo keliu ėjo orus ir su jaunystės polėkiu.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---