Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2005-10-28 17:42

---

Ant Ingos suolo deganti žvakelė jaunuoliams primena iš gyvenimo pasitraukusią draugę.

Romo ČĖPLOS nuotr.

Šių metų Vėlinės vilkaviškiečių Reginos ir Vytauto Stankų šeimai bus pačios skaudžiausios. Paprastai ši šventė į jų namus atnešdavo ir džiugesio, nes spalio 31-ją jų jaunėlė Inga švęsdavo savo gimtadienį. Šiemet jai būtų sukakę aštuoniolika. Tačiau telikus dešimčiai dienų iki pilnametystės, merginai gyvenimas pasirodė per sudėtingas. Ji iš jo pasitraukė pati.

Buvo jautri ir uždara

„Ji buvo labai uždara, niekada nesipasakodavo nei bėdų, nei džiaugsmų, visas emocijas išgyvendavo savyje“, – taip apie dukters savižudybės priežastį kalbėjo Ingos tėvai. Antrus metus Marijampolės profesinio rengimo centro Vilkaviškio skyriuje besimokiusią merginą taip pat apibūdino ir jos mokytojai.

Skyriaus vedėjas Juozas Žaliabarštis lemtingą dieną pamena užkalbinęs mokyklos koridoriuje liūdnai sėdėjusią Ingą. Paklausęs, kaip sekasi, ar neturi problemų. Tačiau mergaitė tradiciškai atsakė trumpu: „Viskas gerai“.

– Inga niekada daug nekalbėdavo, dažniausiai užkalbinta atsakydavo tik „taip“ arba „ne“, – pasakojo J.Žaliabarštis. – Mergaitę pažinojau nuo mažų dienų, pabendraudavau su jos tėvais. Ji buvo tyli, rami, labai jautri, mokėsi vidutiniškai. Pernai mūsų mokyklą baigė jos brolis, kiek anksčiau – sesuo. Visi jie buvo santūrūs, uždari, su mokytojais neatviraudavo.

Slėgė paslaptis

Kas tądien dėjosi septyniolikmetės Ingos sieloje, galima tik nuspėti. Nors suaugusieji nieko įtartino nepastebėjo, artimiausiai draugei Inga pasiguodė apie jai ramybės neduodančią bėdą.

Prieš metus mergina draugavo su vyruku, su kuriuo vėliau išsiskyrė. Skaudi pirmosios meilės patirtis giliai įsirėžė merginos širdin. Ji labai bijojo, kad apie jos buvusią draugystę nesužinotų dabartinis draugas Edgaras, o pastarosiomis dienomis kilo grėsmė, jog jos paslaptį išduos.

Bandydama pasiguosti savo artimiausiai draugei Inga paskutinę dieną su ja susipyko. Tačiau pati papasakoti savo draugui apie tai, kas jai nedavė ramybės, mergina nesiryžo. Ji paprašė Edgaro po pietų ateiti pas ją į namus.



Paliko laišką

Nieko neįtaręs vaikinas, kaip ir buvo tartasi, po pietų pasibeldė į Ingos namų duris. Radęs jas atrakintas ir įėjęs vidun aštuoniolikmetis jaunuolis pamatė vaizdą, kurio niekada nebepajėgs ištrinti iš atminties. Jo negyva draugė buvo sukniubusi prie savo kambario durų, šalia gulėjo Edgarui adresuotas atsisveikinimo laiškas.

Vaikinas dabar nebeprisimena, ką skaitė iš skausmo besiliejančiose sąsiuvinio lape išvedžiotose eilutėse. Žinią, kuri Ingą taip baugino, mergina nutarė atskleisti pati.

Planavo iš anksto

Artimieji spėja, jog Inga savižudybę suplanavo iš anksto. Po pamokų grįžusi į namus ji rado dar į darbą neišėjusią mamą, tačiau neketino guostis ar klausti patarimo. Kai mama išėjo, Inga skubėjo, nes netrukus turėjo ateiti Edgaras.

Ne tik tėvams, bet ir mokytojams, draugams, o ypač Edgarui sunku suprasti, kodėl Inga be jokios suvokiamos priežasties pasirinko kraštutinę, labai skaudžią išeitį. Galbūt tereikėjo vieno žodžio, kad jauno žmogaus mintyse žlugtų beprasmiško poelgio planas.



Mirti nebijojo

– Jei būčiau žinojusi, tądien būčiau nėjusi į darbą, – veržėsi skausmo iškankintos motinos aimana.

– Kodėl mes tada susipykome? – graužėsi artimiausia Ingos draugė.

– Jei tuo momentu ji būtų turėjusi telefoną, gal... – tarsi sau priekaištavo tėtis.

Tik Ingos brolis Darius prisiminė, kad prieš porą dienų su seserimi buvo kalbėjęs apie mirtį. Tada vaikiną nustebino, jog Inga apie baisią lemtį kalba taip linksmai. Mirti ji visai nebijojo.



Padėtų psichologas

Grupės, kurioje mokėsi Inga, vadovė Teresa Narkauskienė apgailestavo, jog jų mokykloje nėra nei psichologo, nei socialinio darbuotojo. Juk mokosi pustrečio šimto probleminio amžiaus žmonių, kurie susiduria su įvairiais gyvenimo sunkumais. Tokiame amžiuje net prastesnis pažymys, draugo pasakytas žodis, išdavystė ar apviltas jausmas atrodo tragedija, dėl kurios nebeverta gyventi. Galbūt su jaunais žmonėmis dirbantis specialistas sugebėtų įžvelgti grėsmę, prakalbinti uždarus, nelinkusius bendrauti jaunuolius ir užkirstų kelią beprasmiškam žingsniui.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---