„Santaka“ / Savaitgalio skaitiniai

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2011-04-08 07:02

Dalinkitės:  


Savaitgalio skaitiniai

Kai lietus nuplauna pėdsakus



Nuošaliame pašešupio kaimelyje Šakių rajone galima išgirsti daug įdomių, pasakyčiau, keistų istorijų apie gyvenimą dviejų valstybių pasienyje. Čia susikerta ne tik valstybių sienos, bet ir tautų nacionalinių bruožų ypatumai. Čia nuo kaimyno nieko nenuslėpsi – visi viską apie visus žino.

Bet labiausiai smalsių kaimiečių žvilgsnį traukia tai, kas už valstybės sienos. O už tos sienos, už tykiai vinguriuojančios Šešupės – Kaliningrado sritis, senovės prūsų žemė. Tenai jau šešiasdešimt metų pyška ir dunda kaimynų slavų karinis poligonas.

Ir ko tik nėra tame poligone! Iš skardos ir medžio įrengti netikri blindažai, stovi tankų ir patrankų maketai, netgi maži lėktuvėliai. Ir visa tai išdėliota didžiuliame plote kaip taikiniai per šaudymo pratybas. Kiek ten sulankstyto metalo metų metus rūdija po atviru dangumi. Šimtai, gal tūkstančiai tonų... Skauda širdį senam kaimiečiui žiūrint į žūstantį svetimą turtą. Savą jau kadais sutvarkė. Visos kolūkių fermos ir mechaninės dirbtuvės seniai nugriautos ir išnešiotos po plytą, po gelžgalį... O čia tiek turto eina perniek...

Vieną dieną dingo sena sarta kaimiečio kumelė. Pėdos sniege rodė, kad ji užsimanė pasižvalgyti už valstybės sienos ir per Šešupės ledą patraukė į kaimyninę šalį. Protingas gyvulys pamena, kaip prieš daug metų jis sunkiai traukė per Šešupės brastą iš anapus linguojančius vežimus kvapaus šieno.

Kaimietis pagal seną pažintį greitai rado kalbą su rusų kariškiais. Jie ir padėjo žmogui surasti pabėgėlę kumelę. Tiesa, teko pavaišinti talkininkų komandą – jie per daugelį metų taip jau įpratę. Gerai, kad rusiška degtinė pigi, o lašiniai savi. Nors tie buvę plytos storumo, bet kareivukai juos kirto – net ausys lapsėjo. Parsivedęs savo gyvulį namo, kaimietis susimąstė. Kiek ten, pas tuos ruselius, visokio gero mėtosi, o jis, va, dar turėjo ir savo litų jiems pridėti, ir lašinių... Lašinių, mat juos bala, jam negaila – seni, niekam tikę buvo, bet litai tai nauji!

Neiškentė vieną bemiegę naktį žmogelis, pasikinkė savo sartąją į roges ir tylutėliai, gaubiamas pavasarinės miglos, nušliuožė per pajuodusį, iškorijusį Šešupės ledą į „brolių“ šalį.

Buvo jau gerokai po vidurnakčio, kai visai ant Šešupės kranto stovinčios sodybos šeimininkė išbėgo gamtinio reikalo spiriama į kiemą ir išsižiojo iš nuostabos. Už jų sodybos tvoros per skystą dulksną blizgėjo kažkoks metalinis griozdas. Geriau įsižiūrėjusi sumetė, kad tas daiktas labai panašus į mažą lėktuvėlį. Persižegnojusi moteriškė paknopstom puolė į trobą.

– Juozai, kelkis, už mūsų tvoros kažin koks rusų lėktuvas nukrito!.. – įnirtingai bakino savo saldžiai šnarpščiantį vyrą susijaudinusi moteriškė.

– Ką tu čia nesąmones sapalioji? Kokie rusai?.. – vyras suirzęs apsivertė ant kito šono ir ruošėsi vėl užknarkti.

Tačiau jo energinga pati nenusileido. Ji greitai pastatė apsimiegojusį vyrą ant kojų, aprengė ir išgrūdo per duris į kiemą. Čia ir šeimininkui visi miegai kaip mat išgaravo. Atsargiai patvoriu prisėlinęs artyn keisto daikto, Juozapas turėjo pripažinti, kad jo pati buvo teisi. Tuoj už tvoros, jų daržo arime, užklimpęs stovėjo mažas lėktuvėlis. Ir tikrai rusų. Štai ir rusiškos raidės ant šono, ir raudonos žvaigždės ant uodegos... Prie lėktuvėlio priekio mindžikavo sarta sena kaimyno kumelė. Lakūno niekur nesimatė, tik iš už arklio krenkšdamas išlindo susigūžęs seniokas.

– Pranai, čia tu? Tai kur išsiruošei skristi, kaimyne? – priėjęs artyn nusišaipė Juozapas. – Gal, sakau, tau ruseliai atskraidino pigios degtinės ar rūkalų?

– Ša, ša, Juozapai... Tu tik susimildamas netriukšmauk. Matai, kad mane bėda ištiko...

– Kokia čia bėda? Ir ko lietuje prie to rusiško griozdo mini mano arimus?

– Žinai, kaimynėli, kad nesenai tie ruseliai buvo mano sartąją areštavę. Ketino konfiskuoti kaip sienos pažeidėją, tai vos vos atsipirkau. Brangiai kainavo. Tai pamaniau, kad šitas aliuminio skardos lėktuviukas bus kaip ir kompensacija man už patirtą žalą, – Pranas, visas sumirkęs ir purvinas, sąmokslininko balsu mėgino išaiškinti draugui situaciją.

– Žinau, Pranai, puikiai žinau šią istoriją ir už ką tavo kumelę pasieniečiai areštavo. Tu ją pats palikai kaip užstatą, kai kareiviukai tave „užskiniavo“ su sartąja iš anapus medžius velkantį. Tai va, dėl savo bėdų pats esi kaltas.

– Kaltas, kaltas... Bene prokuroras ar šventasis pats būsi? Rudenį tai tau padėjau iš poligono nuridentą kuro cisterną parplukdyti. Kad ko, būtumei ir galą gavęs ar nuskendęs besigaluodamas vienas, o dabar mat koks greitas kitus teisti.

Pranas, ne juokais įsižeidęs, šnopuodamas ėmė raišioti nuo sartosios pavalkų nutrūkusius virvagalius. O Juozapas, prisiminęs ne taip senus savo nuotykius Šešupėje, prikando liežuvį ir puolė draugui į talką. Sutartinai čiupę lėktuvėlį už trumpų sparnų kaimynai kaip mat jį užvertė ant žemų rogių.

– Žinai, bus gal visas šimtas kilogramų aliuminio, – žinovo balsu įvertino kaimyno laimikį Juozas.

– Ką čia skaičiuoti, kiti ne tiek velka... Dėkui už pagalbą, kaimynėli, – tarstelėjo Pranas ir nušliuožė su savo rogėmis bei laimikiu į priešaušrio tamsą.

O vis smarkiau įsilynojantis visai ne žiemiškas lietutis baigė plauti pajuodusio sniego likučius ir rogių pavažų šliūžę.



Vytas DRUNIS






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas