„Santaka“ / Ilgametis katilinės vadovas nuobodžiauti nežada

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Vilkaviškyje remontuoja variklius, keičia dirželius, tikrina, šlifuoja variklių galvutes, atlieka lengvųjų automobilių kompiuterinę diagnostiką. Tel. 8 609 79 788.
Galioja iki: 2018-11-16 08:58:32

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2011-04-08 06:24

Dalinkitės:  


Gintautas Tamulis džiaugiasi, kad daugiau laiko atliks šeimai, pomėgiams ir visuomeninei veiklai.

Romo ČĖPLOS nuotr.


Ilgametis katilinės vadovas nuobodžiauti nežada

Eglė KVIESULAITIENĖ

Vilkaviškiečiams gerai pažįstamas ir, galima sakyti, rajono šilumos tinklų simboliu tapęs Gintautas TAMULIS šią savaitę bene pirmą kartą per keturis dešimtmečius nesikrimto dėl darbo reikalų.

Į užtarnautą poilsį nusprendęs pasitraukti veiklus žmogus, visada pareigingai bendravęs su žurnalistais, juokavo, kad pagaliau spauda nustos jam klijuoti „blogiuko“ etiketę.

– Rajono žmonėms sunku įsivaizduoti katilinę be Jūsų – ilgamečio jos vadovo. Kodėl, būdamas energingas, pilnas idėjų ir ateities planų, nutarėte netikėtai pasitraukti?

– Mano sprendimas brendo jau seniai. Esu įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus turi būti laiku pasiruošęs peršokti į naujus gyvenimo etapus. Jei laiku nepriimi sprendimo, vėliau tai padaryti dar sunkiau. Žmogus tarsi priauga prie savo „kėdės“ ir pareigybės „marškinių“. Todėl savo vadovui Marijampolėje iškart atskleidžiau ketinimus pasitraukti, kai tik sueis pensinis amžius. Tiesa, vadas mane nutarė kiek užlaikyti: pats išėjo atostogų ir paliko mane galutinai apsispręsti. Bet aš jau toks žmogus: nusistatau gyvenime kryptį ir jos niekada nekeičiu. Apsisprendžiau „neskausmingai“, tačiau išeiti labai lengva nebuvo. Ypač kai reikėjo iškraustyti kabinetą, kur per tiek metų susikaupė aibės dokumentų, daiktų, primenančių įvairius darbinius įvykius.

– Ko gero, rajone nedaug vadovų, kurie poste būtų sugebėję išsilaikyti tiek metų.

– Esu labai pastovus ir prieraišus žmogus. Tiesa, į Vilkaviškį prieš 37-erius metus atvykau per atsitiktinumą. Nors visas mano gyvenimas pilnas atsitiktinumų, jie visi – su gera pabaiga.

Pats esu kilęs iš Šakių rajono, Kubilių kaimo, o mokyklą lankiau Veliuonoje. Mūsų klasė garsėjo sportiniais rezultatais. Aš taip pat buvau neblogas lengvaatletis, „sumušęs“ net mokyklos bėgikų rekordą, tarp tenisininkų turėjau „antros raketės“ titulą, todėl planavau mokytis Kūno kultūros institute. Tačiau atsitiktinumas lėmė, kad draugas pakalbino kartu stoti į Kauno politechnikos institutą. Taip įgijau šilumininko profesiją, o studijuodamas sutikau būsimą žmoną Valę Birštonaitę iš Piliakalnių kaimo.

Pagal paskyrimą trejus metus dirbau Šiaulių televizorių gamykloje. Tuomet tikrai nemaniau, kad likimas mane nublokš į Vilkaviškį. Mat Šiauliuose buvau aktyviai įnikęs į visuomeninį gyvenimą: sportavau, dainavau, buvau profsąjungos lyderis – vos spėjau suktis.

Bet ir vėl – atsitiktinumas: pažįstamas pakvietė atvykti į rekonstruotą Vilkaviškio katilinę. Tuomet ji buvo viena iš trijų šalyje, turėjusių garinius katilus. Katilinei reikėjo specialistų, nes dauguma darbuotojų buvo „iš gatvės“.

Aš buvau jaunas, entuziastingas ir pilnas idėjų. Be to, Vilkaviškio valdžia mūsų jaunai šeimai pažadėjo butą, todėl ilgai nesvarstęs atvykau. Nors iškart siūlė tapti katilinės vadovu, nes tada joje buvau vienintelis aukštuosius mokslus baigęs specialistas, niekada nemėgau lipti per kitų galvas. Iš pradžių dirbau vyr. inžinieriumi. Po poros metų, išėjus senajam vadovui, tapau direktoriumi. Dabar net juokinga prisiminti, kokio dydžio kolektyvui vadovavau, o pirmasis mano kabinetas buvo įrengtas ankštame dušo kambaryje.

– Palyginkite buvusią katilinę, kuriai pradėjote vadovauti, ir dabartinę, kurią paliekate.

– Jų net neįmanoma palyginti. Dabartinė katilinė taip kompiuterizuota, kad kiekvieno šiluminio mazgo darbą, taip pat ir mus, darbuotojus, gali kontroliuoti ne tik Vilniuje esanti vadovybė, bet ir Prancūzijoje esantys savininkai. Senosios katilinės katilai buvo reguliuojami ranka. Greta sėdėdavo operatorė, sekdavo rodmenis ir spaudinėdavo mygtuką. Dabar viską reguliuoja kompiuteriai.

Prieš kelis dešimtmečius niekas nekontroliavo nei sunaudojamo kuro kiekio, nei šilumos nuostolių – svarbiausia, kad nepertraukiamai būtų tiekiama šiluma. Tada dirbdavo tik vienas katilas, o kiti buvo nuolat remontuojami. Katilus kūrenome tik mazutu ir jo kartais pritrūkdavo. Tuomet reikėdavo ieškoti „blato“ ministerijose, kad kuro skirtų papildomai.

Aš buvau pirmasis, ėmęsis iniciatyvos sudėti paskirstymo įtaisus, kad katilinė dirbtų taupiau ir efektyviau. Iš pradžių mano idėjoms senieji darbuotojai priešinosi ir vadino jas nesąmonėmis, tačiau vėliau įsitikino naujų technologijų pranašumu. Senuosius kolegas įtikinau, jog būtina paleisti ir antrą katilą, nors daugeliui atrodė, kad gerai taip, kaip yra.

Bene labiausiai nuo tų laikų pasikeitė bendravimas su vartotojais. Seniau mus laikė „geriečiais“, kurie tiekia gerą daiktą – šilumą, todėl buvome laikomi pagarboje. Tiesa, pasitaikydavo ir priekaištų, kad kai kuriuose butuose per šalta, nors šiluma siekdavo 25 laipsnius ir daugiau. Dabar sulaukiame priekaištų, jog per daug šildome ir per brangiai „plėšiame“. Žodžiu, žmonių akyse tapome „blogiečiais“, o mano pavardė rajone – kone viso to simboliu. Mane, kaip vadovą ir žmogų, tai slėgdavo.

– Ar jau turite patikimą „įpėdinį“, kuriam galite drąsiai palikti vadovauti savo puoselėtą katilinę?

– Katilinei šiuo metu vadovauja iki tol mūsų filialo „Vilkaviškio šiluma“ juriste dirbusi Renolda Kubilienė. Kol kas ji vadovauti paskirta laikinai, tačiau vis juokauju, kad nieko amžinesnio už „laikiną“ nebūna. Pasitikiu jaunais žmonėmis ir nebijau vadovavimą katilinei perduoti į jų rankas. Kartu su Renolda dirbome gan ilgai, todėl ji turi daug praktikos ir žinių, kurių reikia bendraujant su vartotojais. O specifiniais techniniais katilinės klausimais talkins puikūs senieji specialistai. Pasižadėjau ir aš dar padėti.

Kol kas mano telefonas netyla: skambina ir darbuotojai, ir kolegos, ir klientai. Niekada neatsakau, kad jau nedirbu ir skambinkit kitu numeriu. Stengiuosi paaiškinti, padėti ir nukreipti ten, kur reikia. Ir toliau tęsiu tradiciją – pildysiu savo užrašų knygelę, kurioje kelis dešimtmečius kasdien žymėjau paros temperatūras, šildymo sezono pradžią ir pabaigą, kitus duomenis. Pažadėjau, kad šia mano sukaupta „išmintimi“ kolegos visuomet galės pasinaudoti.

Kolektyvui linkiu išlaikyti tą pačią kolektyviškumo dvasią, stengtis dėl vartotojų, kad kainos neskaudintų, o paslaugos gerėtų. Tikiu, jog jaunimas, prie entuziazmo pridėjęs šiuolaikinių technologijų žinias ir mūsų palikimą, dirbs sėkmingai.

– Esate veiklus žmogus, todėl bus sunku tenkintis ramiu pensininko gyvenimu. Tad ką ketinate veikti?

– Veiklos turiu į valias. Visada dalyvavau visuomeniniame rajono gyvenime: šoku ir dainuoju Kultūros centro folkloriniame ansamblyje „Sūduviai“, dalyvauju „Rotary“ klubo veikloje, esu Socialdemokratų partijos narys, o neseniai mane partijos draugai išrinko vienos iš Vilkaviškio grupių lyderiu.

Jau prasideda darbai sode, kuriam amžinai pritrūkdavo laiko. Turiu planų užsiimti Užnemunėje esančia dukters sodyba. Kaune gyvenanti dukters šeima neturi laiko, o toje sodyboje tokios nuostabios žemės, aibė veiklos ir statybinių darbų... Pagalbos reikia ir Piliakalniuose gyvenančiai 91-erių metų uošvei. Tad šiomis dienomis talkinu kaime, ruošiu malkas, kasu daržus, rūpinuosi kitais ūkiškais darbais.

Be to, turiu atiduoti skolą šeimai, kuriai per 37-erius mano darbo metus katilinėje trūkdavo laiko. Auga penki anūkai, iš kurių mažiausiajai – ketveri, vyriausiems – devyneri. Pats laikas seneliui pratintis su jais užsiimti, nes vėliau gali nutrūkti ryšys ir jie patys nebenorės bendrauti. Juk prieš akis – vasaros atostogos.

Gegužės mėnesį pats su žmona ir draugais ketinu vykti į kelionę: keliausime per kitas Europos šalis iki Ispanijos ir atgal. Tad būdamas pensininkas tikrai nežadu nuobodžiauti ir dingti iš rajono visuomeninio gyvenimo.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vilkaviškyje kursis Prekybos, pramonės ir amatų rūmų atstovybė
* Trumpoje gatvėje – ilga nesutarimų gija
* Vis daugiau vilkaviškiečių atranda kalanetikos naudą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas