Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Redakcijos darbo laikas: Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
|
„Santaka“ / 2005-10-25 10:20
Į Vištyčio krašto ūkininko roges tilpo visas „Santakos“ kolektyvas. Be cenzūros!
Birutė PAVLOVIENĖ: M.Gorbačiovo „perestroikos“ laikais redakcijos kolektyvui buvo
paskirta atestacijos diena partijos komitete. Nebuvo jokių išankstinių klausimų, todėl
jautėmės gan kvailai, vis spėliojome, ko klaus, švietėme vienas kitą. Ir štai atėjus tai
dienai klegėdami leidomės redakcijos laiptais. Kažkas iš kolegų susirūpino: „Pasakykite,
kada gimė Marksas?“ Klegesys baigėsi, visi pritilo. Na, o jeigu būtent to paklaus? Keliese
pasileido laiptais aukštyn atsiversti enciklopediją. Nuo to karto Markso gimimo dieną
įsiminiau. Mat labiausiai buvo įsidėmėta, jog tądien gimtadienį švenčia ir viena kolegė.
|
Eglė KVIESULAITIENĖ: Kai tik pradėjau dirbti „Santakoje“, teko rašyti apie rajone
žinomą verslininką Viktorą Jašinską. Kalbėjomės apie jo verslo pradžią, ankstesnį darbą.
Staiga man šovė į galvą mintis paklausti, kaip ten jis stručiui lūžusią koją gipsavo. Tik
tuomet, kai pamačiau kikenantį kolegą Romą Čėplą, supratau, kad „prašoviau“. Mat
stručiui koją gipsavo verslininko V.Jašinsko bendrapavardis veterinarijos gydytojas
Sigitas Jašinskas. Laimei, pašnekovas nesuprato, ko klausiu, nes istorijos apie veterinaro
gelbėtus paukščius girdėjęs nebuvo.
Eglė MIČIULIENĖ: Kartą per balandžio pirmąją į „Santaką“ įdėjome skelbimą, kad
dovanojame kelionę dviem į Afriką. Daug kas patikėjo! Skambino ir klausė: kokios
sąlygos, kokia čia firma, ar dar liko bilietų? Aišku, daug kas suprato humorą ir patys siūlė
dovanų jachtą, kelionę į Havajus. O vienas vyriškis prašė išsiųsti į Afriką jo „bobą“,
tiktai su sąlyga – į vieną pusę... Kitas klausė, ar išvežtume jį su svetima. Žodžiu,
juokėmės visą dieną. Tik viena moteriškė įsižeidė, kad laikraštis užsiima niekais.
Birutė NENĖNIENĖ: Kai redakcija buvo įsikūrusi virš spaustuvės, turėjome tokią
svetimai akiai neužkliūvančią palėpę, kurią vadinome savo žargonu – „klope“. Be
valytojos įrankių, čia buvo saugomi laikraščių komplektai, todėl dažnai kolegoms prireikdavo užeiti. Tačiau penktadienio popietę, kai paruošdavome laikraštį, į šį kambarėlį
traukdavo kiekvieną. Daug metų gyvavo toks nerašytas susitarimas – į namus išsiskirstome pasėdėję prie „bile ko“, pabendravę, atsipalaidavę. O kiek netinkančių spausdinti
praeities istorijų čia prisimindavo senbuviai kolegos!
Algimantas GUDAITIS: Darbą redakcijoje pradėjau nei liūdnu, nei linksmu įvykiu.
Pirmąją darbo dieną sudariau paskutinę kolūkių ir tarybinių ūkių socialistinio lenktyniavimo lentelę.
Vida DULSKIENĖ: Tradiciniame antradienio pasitarime, kuris vyko balandžio 1-ąją,
redaktorės pavaduotoja informavo kolektyvą, kad pirmą ketvirtį neblogai padirbėjome.
Ji liepė užeiti pas buhalterę atsiimti premijų. Laukiu kol kas užkibs. Artėjant pietums,
prasivėrė kabineto durys ir nekantraujantis kolega paklausė, ar tikrai mokėsiu premijas.
Akis išpūtusi sakau, kad, žinoma, mokėsime. Greitai supurpėm fiktyvų algalapį,
išsikirpom iš banko atsiųstų pinigų pavyzdžių porą kupiūrų po 50 litų. Kolegai parodžiau
pinigus, pakišau algalapį. Jam pasirašius, padėjau „pinigėlius“ ant stalo ir sprukau iš
kabineto.
Nesulaukus reakcijos klausiu:
– Ar pasigirsit žmonai apie premiją?
Kolega atsakė, kad greičiau praneš policijai apie netikrus pinigus.
Dangyra APANAVIČIENĖ: Tai buvo gal prieš 20 metų. Kaip paprastai prieš kurio
nors darbuotojo gimtadienį nusipirkome gėlių, redaktorius pasiruošė sakyti kalbą. Laukėme darbo pabaigos, su gimimo diena norėdami pasveikinti valytoją. Vos jai pasirodžius,
sugužėjome į kabinetą, kurį ji tuo metu valė, ir puolėme sveikinti. Žiūrim, stovi moteris
pasimetusi: vienoje rankoje – kibiras, kitoje – šlapias skuduras... Po iškilmingos kalbos ji
paėmė nustebusi gėles ir sako kukliai: „Tai kad aš gimusi liepą, o ne vasarį...“ Įsivaizduokite, ką teko iškęsti tam, kuris suvedžiojo visą kolektyvą, valytojos gimtadienį supainiojęs su vairuotojo...
Smagu prisiminti, kaip važiavom sveikinti gaisrininkų su Ugniagesių diena. Atvažiavom, o kieme – nė kvapo šventės nuotaikos, jokių uniformomis pasipuošusių darbuotojų.
Puolėm žiūrėti į kalendoriuką – pasirodo, atlėkėm visa savaite anksčiau... Apsisukę
staigiai sprukom atgal.
Laima VABALIENĖ: Iš kolegų gali tikėtis visko. Jiems nė motais redakcijos kavine
virtusiame šilumos mazge pakabinti kuria nors proga išleistą sienlaikraštį su pikantiškiausiomis tavo gyvenimo istorijomis, kurias pats norėtum pamiršti, Boso dieną surengti
šventę su „Boso“ dešra ir to paties pavadinimo vynu, persikvalifikuoti į greitosios
medicininės pagalbos ekipažą ir su medikų galbūt nepropaguojamais „medikamentais“
užgriūti namuose intensyviai ataskaitiniam bendrovės susirinkimui besiruošiančią buhalterę ir redaktorę...
Prisimename nutikimus, kai fotografui Vincui kišenes prigrūdome kaktusų, o redaktoriui Zigmui paštu pasiuntėme įpakuotą vištos koją...
Per Valentino dieną kavinėje su bendradarbiais smagiai švęsdama savo jubiliejinį
gimtadienį taip pat sulaukiau netradicinės kolegų dovanos. Į salę, kur šventėme, jie
pakvietė ... striptizo šokėją. Dar neprasidėjus šokiui bendradarbiai vyrai supratingai
paliko moteris vienas...
Birutė NENĖNIENĖ: Su Vilkaviškio vyskupu Rimantu Norvila sutarus dėl interviu jis
priėmė Kauno arkivyskupijos kurijoje. Pokalbiui skyrė pakankamai laiko, neprieštaravo,
kai daug kartų fotografavau. Tačiau žado netekau, kai nunešus juostą ryškinti išgirdau,
jog ji... tuščia. Likimo ironija – pirmąkart sugedo mano fotoaparatas.
Laimei, vakare vyskupas pats paskambino suderinti tekstą. Kaip buvęs profesionalus
fotografas, situaciją iškart suprato ir paskyrė laiko susitikti Marijampolėje. Tik šįkart
važiavome kartu su redakcijos fotografu.
Publikuota: 2005-10-25 10:20:56
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
|
* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“ * Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti? * Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“? Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Statistika
|