Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

---

Svečių knyga

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2005-10-25 10:12

---

Redakcijos sekretorės pareigos A.Mitkuvienę, dabar mėgstančią keliauti, išmokė visur ir viską vertinti korespondentų žvilgsniu.

Kai korespondentai sėdo prie kompiuterių, redakcijoje išnyko sekretorės mašininkės pareigybė. Prieš taip įvykstant, 21 metus kūrybinių darbuotojų, skaitytojų, neetatinių bendradarbių rankraščius spausdintais tekstais paversdavo sekretore mašininke dirbusi Agota Mitkuvienė.

Šiuo vardu ir pavarde redakcijoje jos nevadindavo. Tik Agute arba (dažniausiai) – Mitkute.

– Kai mane priėmė į darbą, redakcija dar buvo Kęstučio gatvėje. Kolektyvas – vyriškas. Buvome tik trys moterys. Teko dirbti prie trijų redaktorių. Buvau ne tik sekretorė, bet ir kasininkė – išmokėdavau algas, „sušelpdavau“ vyrus, kuriems iki avanso vis pristigdavo kelių rublių. Gavę honorarą grąžindavo viską iki kapeikos, – dalijosi prisiminimais A.Mitkuvienė.

Ji sakė, kad į redakciją atėjo jau mokėdama spausdinti akląja sistema. Tik mašinėlė buvo tokia sena, kad tratėdavo lyg kulkosvaidis. „Kai redakcija persikėlė virš spaustuvės, iš „Periodikos“ susivienijimo buvo pargabenta nauja spausdinimo mašinėlė. Ji buvo elektrinė. Tada pasijutau kaip pasakoje", – sakė pašnekovė.

– Ar nebuvo sunku „įkirsti“ vis kitokio braižo rankraščius?

– Ne. Korespondentų raštai buvo įskaitomi. Tik vienas darbuotojas darydavo gramatinių klaidų. Aš jas pabraukdavau, ir per pusmetį savo žinių spragas jis likvidavo.

Visi žinojo ir mano „bėdą“: iš mergaitiškų pavardžių neretai padarydavau moteriškas.

Todėl „po mašinėlės“ jas tekdavo sutikrinti gerokai atidžiau nei likusį tekstą.

– Ką davė laikas, praleistas redakcijoje?

– Kai moteriškėjančiame kolektyve darbuotojos išeidavo auginti vaikučių, būdavau Laiškų skyriaus vedėja, tvarkydavau skaitytojų paštą. Žolynienės slapyvardžiu parašydavau ir vieną kitą straipsnelį. Kai pakeičiau darbovietę, įsidarbinau draudėja (kad gaučiau didesnę pensiją), teko nuolat suktis tarp žmonių. Tada supratau, koks įdomus yra žurnalistų darbas – gal nepelningas, bet niekada nesendinantis, nes kasdien – vis kiti įpūdžiai. Gyvenime man užtenka senų baldų, geriau jau pasidairyti po pasaulį. Buvau Afrikoje, Kipre, Anglijoje, Šveicarijoje ir dar ne vienoje šalyje, kur viešėdama nejučiom pajusdavau, kad daug ką vertinu korepondentų žvilgsniu. Matyt, kad ir man jo įliejo į kraują darbo redakcijoje metai.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---