„Santaka“ / Vilkaviškietis nesiskundžia sunkiu gyvenimu

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda naujus klausos aparatus, kraujospūdžio matuoklius (40 Eur). Tel. 8 670 99 923.
Galioja iki: 2018-09-20 09:59:47



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2011-03-10 08:03

Dalinkitės:  


Vilkaviškietis Kostas Kačinskas kiekvieną dieną važinėja rajono keliais.

Autorės nuotr.


Vilkaviškietis nesiskundžia sunkiu gyvenimu

Birutė NENĖNIENĖ

Per tris dešimtmečius

Vilkaviškietis Kostas Kačinskas vienąkart prasitarė, jog pusė jo gyvenimo – 30 metų – prabėgo „dujose“. Pastaruosius trejus metus UAB „Dujų spektras“ dirbančio vilkaviškiečio maršrutai automobiliu su dujų balionais nusidriekia po visą rajoną. Pagal grafiką jis aplanko ir nuošaliausių kaimų gyvenvietes, ir vienkiemius, kuriuose žmonės naudoja dujų balionus.

K. Kačinskas prieš tris dešimtmečius pradėjo dirbti tuometinės Dujų kontoros avarinės tarnybos skyriuje. Važiuodavo pagal iškvietimus, remontuodavo virykles. Per įmonėje vykusias reformas, persiskirstymus, dalybas bei privatizavimą vyriškis darbo neprarado, gal tik kiek keitėsi pobūdis, bet iš to kaupėsi ir patirtis.

Dabartiniai K. Kačinsko klientai yra daugiausia vyresnio amžiaus žmonės, kuriems nėra patogu patiems pasikeisti dujų balionus. Kaip „mobilus“ tiekėjas, vyriškis visada su savimi turi mobilųjį telefoną, todėl žmonėms gali pagelbėti bet kada.

Kartais būna kuriozinių atvejų, kai žmonės užsisako dujas, nurodo gatvę, o vietovės nepasako. „Vienąkart važinėju Vilkaviškyje J. Basanavičiaus gatve, bet nurodyto numerio nerandu. Po kiek laiko žmogus skambina ir klausia, kodėl neatvežu. Pasirodo, jog užsakovas gyvena J. Basanavičiaus gatvėje Kybartuose“, – prisiminė K. Kačinskas.

Vilkaviškietis sakė, kad iš ankstesnių darbo metų į atmintį yra įstrigę ir liūdnų dalykų, kai žmonės, nesilaikydami saugaus elgesio su dujomis taisyklių, skaudžiai nukentėdavo. „Tokių dalykų pasitaiko ir dabar. Žmones visada perspėju, bet net nejauku, kai jie nepaiso tų perspėjimų. Kai kurie dujines virykles pasistato rūsiuose, sakydami, jog nieko neatsitiko ir neatsitiks“, – sakė su tokiu gyventojų abejingumu negalintis taikstytis K. Kačinskas.



Istorijos liudininkai

Eiliniu vilkaviškiečiu save vadinantis K. Kačinskas vis dėlto kai kuo išsiskiria. Jis nepraleidžia Lietuvos valstybinių švenčių minėjimų, kitų patriotinių, tautinių renginių. Paklaustas, kaip sekasi patraukti kitus, ypač artimus žmones, šeimos narius, vyriškis randa pateisinimą: „Kiekvienas laisvas pasirinkti, kas jam miela ir įdomu. Man labai svarbu, kad galiu gyventi nepriklausomoje valstybėje.“

„Santakos“ sausio 11 dienos numeryje išspausdinome Romo Eidukevičiaus nuotrauką, kurioje buvo nufotografuota per keturiasdešimt vilkaviškiečių. Šie žmonės 1991 metų sausio 12-osios popietę iš rajono Savivaldybės kiemo išvažiavo į Vilnių budėti prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Norėjome, kad skaitytojai patikslintų važiavusių žmonių pavardes, pasidalytų prisiminimais.

Sulaukėme daug skambučių, daug įdomių pasakojimų. Pastebėjome, jog atmintis „jau klaidžioja“, skambinusieji negalėjo atpažinti kai kurių nufotografuotų žmonių. Tačiau iš visos širdies, net su grauduliu, dalijosi tais neišdylančiais jausmais, kuriuos patyrė suvienyti laisvės idėjos, troškimo išsaugoti nepriklausomybę atgavusią Lietuvą.

Prieš dvidešimt metų žmonės daug kartų organizuotai ar pavieniui iš Vilkaviškio važiavo į Vilnių jau ir po kruvinų sausio įvykių, vežė savo vaikus, norėdami parodyti barikadas prie dabartinio Seimo, tankų išvartytas tvoras ir vikšrų žymes prie televizijos bokšto, pagerbti Antakalnio kapinėse palaidotas Sausio 13-osios aukas.

K. Kačinskas buvo vienas iš tų vilkaviškiečių, kuris tomis sausio dienomis daug kartų važiavo į Vilnių. Paklaustas, kodėl važiavo, su šypsena atsako: „Kaip kodėl? Man tai buvo pareiga! Tai buvo normalus poelgis. Dainavome ir su tomis dainomis darėme revoliuciją. Tada iš arčiau pažinau daugelį vilkaviškiečių. Žavėjo jų nusiteikimas, patriotiškumas. Pavyzdžiui, Dambravų šeima. Tada sužinojau, jog ambasadorius Vytautas Dambrava yra vilkaviškiečių mokytojų Kęstučio ir Stasio Dambravų brolis. Kaip gražiai visa šeima dainavo! Arba kai mes, jau pavargę po naktinio budėjimo, susiruošėme grįžti į namus, vilkaviškietis Gintas Plečkaitis liko. „Aš turiu pasilikti, ką sūnui vėliau pasakysiu...“ – sakė jis.

Kostas tvirtino, jog tą pareigą – „budėti už Lietuvą“ – išsiugdyti padėjo gal ir tai, kad dešimt metų gyveno Kaune. „Lituanikos“ avalynės fabrike vyriškiui teko dirbti su buvusiais tremtiniais. Vienuose kvalifikacijos kėlimo kursuose jis mokėsi kartu su jaunais žmonėmis, kurie už politines pažiūras buvo išmesti iš aukštųjų mokyklų.

„Tas bendravimas padėjo susiformuoti pažiūras. Juk gyvenome valstybėje, tokioje „neklystančiųjų“ valdomoje sistemoje, kur galiojo požiūris: „Tu esi „mažas“, esi kvailas, nedrįsk čirškėti...“ – sakė pašnekovas, prisimindamas, kaip su daugeliu kitų vilkaviškiečių ėjo į pirmuosius mitingus, kaip ašaros ritosi pamačius plazdančią trispalvę.

Kostas vienas ir su šeima dalyvavo įvairiose akcijose, mitinguose Vilniuje, Kaune, džiaugėsi atgauta laisve, vėliau – atviromis sienomis į Europos šalis.

Tačiau per visus Lietuvos nepriklausomybės metus vis girdisi žmonių šnekos, kad ne už tokią laisvę ėjo mitinguoti, ne tokios Lietuvos tikėjosi sulaukti. K. Kačinskas į tokius samprotavimus sakė norįs atsakyti žurnalistės Editos Mildažytės žodžiais: „Nereikia Lietuvos maišyti su dešrelėmis!“

Netrukus 60-ąjį gimtadienį švęsiantis vyriškis nuo savęs pridūrė: „Gyvenome tokiu laikmečiu, kad retai kuriai žmonijos kartai taip teks. Patirtos emocijos palaikė sveikatą, kėlė nuotaiką. Tai buvo galingas dvasinis „kuras“. Gaila, jog dabar dalis žmonių toliau lėkštės nemato, vaikšto paniurę, nes neįvertina laisvės. Nėra ko jų kaltinti, nes tokia būsena yra penkiasdešimt metų valdžiusios ideologijos palikimas.“






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Remonto darbai miesto centre greitai nesibaigs
* Vištytyje viešėjo užsienio šalių diplomatai
* Būsima dizainerė įkvėpimo semiasi Islandijoje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip vertinate naujuosius Vilkaviškio riboženklius?
Profesionalus darbas.
Vaizdas nuvylė.
Dar nemačiau.
Senieji buvo geresni.



Kalbos patarimai

Nei rinkiminė kampanija, nei priešrinkiminiai pažadai
Iš abstraktų nereikėtų daryti vedinių su priesaga -inis. Taigi turėtų būti ne rinkiminė, o rinkimų apygarda, apylinkė, kampanija, komisija, kova, laida, programa, o priešrinkiminius debatus ar pažadus reikia keisti į debatus prieš rinkimus; pažadus, duotus prieš rinkimus.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas