Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2005-10-19 19:20

---

Krentančiais lapais nukloti kapai rudenį kaip niekada žadina mintis apie du pasaulius – gyvųjų ir mirusiųjų.

Autorės nuotr.

Nors kiekvienam aišku, kad gyvenimas žemėje anksčiau ar vėliau baigsis mirtimi, tačiau šia tema vengiama kalbėtis, mintis apie ją dažnai genama į šalį. Gal kiek ilgėliau susimąstoma per laidotuves ar atėjus mirusiųjų pagerbimo dienai.

Nepaisant to, žmonės miršta kasdien. Netektis, ypač netikėta, artimuosius sugniuždo, užplūdus jausmams baiminamasi sulaužyti vietos – kaimo, miestelio, giminės – nusistovėjusias tradicijas.

Nemažai kalbama apie tai, jog pribrendęs laikas laidotuvėse, pagerbiant mirusius kai ką keisti, visų pirma – mąstyseną. Tačiau kad tai virstų gyvenimo norma, turi praeiti nemažai laiko.



Nori šarvoti po Katedra

Skirtingose rajono vietovėse pastaraisiais metais naujai įrengiama salių, kurios naudojamos ir mirusiems pašarvoti. Jau beveik visuotinai pripažinta, jog šarvoti visuomeninėse patalpose yra patogiau nei namuose.

Labai paklausios pasidarė šįmet po Katedra pradėjusios veikti dvi šarvojimo salės (50 ir 120 kv. m ploto).

Vilkaviškio dekanas, prelatas Vytautas Gustaitis paaiškino, jog šios patalpos yra įrengtos specialiai laidotuvių reikmėms parapijos lėšomis, kad nebūtų įsipareigojimų konkretiems rėmėjams ar dalininkams. Todėl šiose salėse gali būti šarvojamas kiekvienas pakrikštytas mirusysis, jei jis viešai nepasisakė prieš Bažnyčią. Dėl patalpų nuomos susitaria su dekanu mirusiojo artimieji. Jokių protekcijų ar paslaugų teikėjų tarpininkavimų čia negali būti. Sale naudojasi tas, kuris anksčiau užsiprašė.

Dekanas nesidomi, kuri firma velionį atveža ar suteikia kitas paslaugas. Mat parapija nesudarė ir neketina sudaryti sutarties dėl naudojimosi šarvojimo salėmis nė su viena laidojimo paslaugų teikimo įmone.

Tačiau vienas laidotuvių paslaugų teikėjas („Netektis“) kai kuriuose leidiniuose reklamuojasi, jog šarvoja po Katedra, Katedroje. Prelatas Vytautas Gustaitis sakė, jog tai – klaidinanti informacija, nes su šia įmone nėra jokio išskirtinio susitarimo. Po Katedra veikiančių dviejų salių dabar pakanka. Net neplanuojama šarvoti Katedroje. Jei kada reikės – bus leidžiama pašarvoti, kaip ir anksčiau, mažojoje bažnyčioje.



Daro išankstines sutartis palaidoti mirusįjį

Kapinėse jau seniai nestebina paminklai, kuriuose įrašyta gyvų žmonių vardai, gimimo metai ir tik už brūkšnelio palikta vieta paskutinei – mirimo – datai. Tačiau neseniai UAB „Šarvonė“ skelbimuose apie paslaugas sudomino nauja eilutė: „Daro išankstines sutartis palaidoti mirusįjį“. Direktorė D.Kurtinaitienė paaiškino, jog tai nėra naujiena. Prieš 20 metų, kai atsirado laidojimo paslaugų biurai, tuometinės buitinio gyventojų aptarnavimo ministerijos įsakymu buvo įrašyta tokia paslauga. Tarybiniais laikais išankstines sutartis palaidoti buvo sudarę ir buitininkų rūpesčiu palaidoti per dešimt rajono gyventojų. Nepriklausomybės atgavimo pradžioje šia paslauga niekas nesidomėjo.

Pastaraisiais metais atsirado keletas žmonių, su kuriais buvo sudarytos sutartys juos mirusius palaidoti. Pasak ilgametės laidojimo paslaugų darbuotojos, sutartis buvo sudarę senyvo amžiaus žmonės, kurie nenorėjo savo laidotuvių rūpesčių užkrauti atskirai gyvenusiems vaikams. Aptarė viską – nuo karsto iki vainikų, kuriuos prašė užrašyti nuo sūnaus ir dukters. „Šarvonė“ tai įvykdė ir praėjus net ir dviem metams po sutarties sudarymo.

Laidojimo paslaugų įmonė ir klientas laidojimo sutartį sudaro pagal jo nurodomą pinigų sumą. Ji paprastai priklauso nuo valstybės laidotuvių pašalpos ir tuo metu galiojančių kainų. Laidotuvių dieną jos gali būti pakitusios. „Tuomet žiūrime, koreguojame, kažką keičiame, būna, kad vaikai ar artimieji dar ko nors pageidauja ir prideda pinigų“, – pasakojo D.Kurtinaitienė.

Nors ši paslauga dar nėra populiari, bet ja domisi ne vienas, ypač vieniši žmones. Sutartyje išsakyti jų norai panašūs į testamentą. Pasak pašnekovės, kuri į mirtį žvelgia kaip į kasdienio gyvenimo dalį, toks planavimas labai natūralus dalykas, juk ir seniau mūsų močiutės pačios susiruošdavo ir pasidėdavo įkapes.



Gėlės žiedas ir litas?

Viena užkalbinta moteris sakė, jog pastaruoju metu darosi negražu ir nesmagu eiti į laidotuves be gėlių krepšelio. Pagaliau tuščiomis rankomis eiti nejauku – ką žmonės pagalvos. Be to, jai labai gražu, kada velionio karstas skęsta gėlių kilime. Kita prieštaravo: į laidotuves einame norėdami pagerbti mirusį ir užjausti jo artimą, todėl ne dėl kitų akių turime stengtis. Užtektų nunešti vieną žiedą, tiktų palikti auką ir žvakę. Juk puikiai suprantame, kokios išlaidos reikalingos laidojant žmogų. O jei netektis netikėta, po ligos ar šeimoje dar daugiau bėdų? Be to, ne vienose laidotuvėse teko pastebėti, jog artimieji nori patys karstą papuošti saikingai ir atneštus gėlių krepšelius stato pašaliuose.

Didžioji sumaištis prasideda, kai išlydint velionį reikia nešti vainikus ir krepšelius – daugelis šio laikino įpareigojimo purtosi. Be to, ant naujo kapo sukrauti žiedai netrukus praranda grožį, o po kelių dienų kapavietę sutvarkyti tenka vieniems velionio šeimos nariams.

Dauguma žmonių siūlo į laidotuves nešti kuo mažiau gėlių, o netektį išgyvenančius paremti pinigais. Mano kalbinti pašnekovai svarstė, kur, kaip ir kam reikėtų paduoti pinigus, jei patalpoje nepadėta dėžutė aukoms.

„Šarvonės“ direktorė D.Kurtinaitienė sakė, jog jų šarvojimo salėje aukų dėželė yra nuo pat įsikūrimo. Šarvojantiems saviesiems įduodamas raktas, tačiau pasitaikė, jog vieni aukų atėjo ieškoti praėjus dviem savaitėms po velionio išlydėjimo. Nemažai klientų nenori, kad aukų dėžė matytųsi, todėl ją uždeda gėlėmis. Viena pedagogė sakė, jog atėjus į šermenis, paprastai nebūna aišku, kas rūpinasi laidotuvėmis, tačiau pritarė, jog kiekvienu atveju praverstų matomoje vietoje pastatyta dėžutė. Joje laidotuvių dalyviai paliktų tiek, kiek gali: 5, 10 ar daugiau litų.

Pasak prelato V.Gustaičio, atjausti ir padėti kitam žmogui nelaimėje – nekintanti tradicija, kurią palaiko visas krikščioniškas pasaulis. Deja, tas supratimas prigyja nedrąsiai. Kai kurie šarvojantys po Katedra jau pageidauja aukų dėžutės, tačiau V.Gustaičio nuomone, jam asmeniškai maloniau būtų, jei žmonės, mokydamiesi dalytis, prie aukos vokelyje paliktų ir užuojautos žodžius.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---