„Santaka“ / Didžiausias gyvenimo turtas – šeima

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Reikalingas (-a) pagalbinis darbininkas (-ė) ūkio darbams, mokantis (-i) karves melžti aparatu. Darbas netoli Gražiškių. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-11-29 08:57:12

Parduoda dalimis CITROEN BERLINGO (2002 m., dyzelis, 1,9 l, 51 kW), AUDI A4 (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW POLO (1997 m., 1,9 l, dyzelis, 47 kW), VW GOLF IV (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW SHARAN (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW). Tel. 8 699 28 707.
Galioja iki: 2018-11-29 10:25:14



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2011-02-18 06:55

Dalinkitės:  


Uršulė Alavočienė į gyvenimą išleido penkias dukras ir keturis sūnus.

Didžiausias gyvenimo turtas – šeima

Bardauskų kaime gyvenanti aštuoniasdešimtmetė senolė per savo ilgą gyvenimą matė ir šilto, ir šalto, tačiau šeima jai visada buvo svarbiausia atrama. Uršulė Alavočienė gali pasigirti, jog į gyvenimą išleido 9 vaikus. Šiandien ją aplanko ne tik vaikai, bet ir 20 anūkų bei 13 proanūkių.



Tuoktis – pėsčiomis

U. Alavočienė gimė, augo ir ilgai gyveno Gražiškių seniūnijoje esančiame Karpiejų kaime. Ten ji susipažino su savo vyru Vitaliumi, su kuriuo susilaukė 5 dukterų ir 4 sūnų. Nors savo būsimą vyrą moteris pažinojo nuo vaikystės, tačiau meilė juos užklupo gerokai vėliau.

„Prisimenu, kai nusprendėme tuoktis, iškilo dilema, kaip nukakti į Kybartus, kuriuose, vienintelėje vietoje rajone, buvo metrikacijos skyrius. Tuomet jis dirbdavo tik vieną dieną per savaitę – sekmadienį. Kadangi niekas iš aplinkinių neturėjo jokio transporto, o arkliais taip pat negalėjo pavėžėti, tuoktis teko keliauti pėsčiomis“, – šyptelėjo senolė. Ji prisiminė, jog su vyru į Kybartus iškeliavo iš vakaro, o tikslą pasiekė tik kitą dieną.

„Grįždami Virbalyje užsukome pas gimines pernakvoti, o jau pirmadienį tęsėme kelionę namo pėsčiomis. Einant visą kelią kaukė sirenos, įvairios mašinos – laidojo Staliną“, – prisiminė U. Alavočienė.



Vaikai – didžiausias turtas

Susituokus netrukus gimė pirmoji duktė. Vėliau – beveik kasmet – kiti vaikai. Moteris prisipažino, kad šeimai auginti būrį vaikų tikrai nebuvo lengva, tačiau kartu tai – džiugiausios akimirkos jos gyvenime. „Labai padėdavo mano mama, kuri gyveno su mumis. Sunkiausia buvo tai, jog dirbdamas valstybei beveik nieko negalėjai uždirbti sau. Vyras gaudavo vos kelis centnerius grūdų, iš kurių turėjo išmaitinti gausią šeimą“, – prisiminimais dalijosi senolė.

Augant vaikams, gyvenimas pamažu lengvėjo. Didesnieji prižiūrėjo mažesniuosius, o ir namų ūkyje tapo neįkainojamais pagalbininkais. „Mokytojai net klausinėdavo, kaip vaikai suspėja ir namie darbus atlikti, ir mokyklą lankyti. O jiems visa tai būdavo įprasta: po pamokų reikdavo ir žolę pjauti, ir šieną grėbti, ir daržus ravėti. Vaikai niekuomet neatsisakydavo padėti ir kitiems, džiaugdavosi galį vieną kitą rublį užsidirbti“, – su entuziazmu pasakojo U. Alavočienė. Moteris prisipažino, kad dukros ir sūnūs yra jos didžiausias turtas.

Net ir suaugę bei sukūrę savo šeimas, vaikai ir šiandieną jaučia didžiulę pagarbą savo mamai, klauso jos patarimų. O patarti bei papasakoti ji tikrai turi ką. Pirmiausia, ko senolė moko savo vaikus, – džiaugtis gyvenimu, mažiau dejuoti ir į viską žvelgti su optimizmu.



Lanko beveik kasdien

Prieš 28 metus dėl melioracijos vajaus šeimai iš Karpiejų kaimo teko kraustytis į Bardauskus. U. Alavočienė sunkiai apsiprato naujoje gyvenvietėje, tačiau dabar teigia, jog džiaugiasi pakeitusi gyvenamąją vietą. Gimtinės senolė taip pat neužmiršta: ji kasmet su šeima vyksta į Gražiškiuose birželio mėnesį vykstančius Šv. Vincento atlaidus, o po jų lankosi toje vietoje, kur stovėjo namai.

Prieš 12 metų mirus vyrui, U. Alavočienė liko gyventi viena. Nepaisant to, ji nesijaučia vieniša. „Labai padėjo vaikai, kurie kone kasdien mane lanko“, – džiaugėsi pašnekovė.

Dabar jau tapo tradicija, kad visa šeima ne itin dideliuose močiutės namuose susirenka per didžiąsias šventes: Kalėdas, Velykas, gimtadienius. Tada suvažiuoja vaikai, anūkai ir proanūkiai – trijų kambarių name nesunkiai telpa per 50 žmonių. „Akimirkos, kai esame visi kartu, yra pačios brangiausios, nekeisčiau jų į nieką kitą“, – atviravo U. Alavočienė.



Per karą teko bėgti

Vienu iš baisiausių savo gyvenimo periodų senolė įvardija Antrojo pasaulinio karo metus. Kai Lietuvoje prasidėjo neramumai, jai buvo vos dešimt metų. „Prisimenu, iš vakaro priėjau prie Pirmos Komunijos ir pasimeldusi atsiguliau miegoti, o ryte prižadino kažkoks griaustinis. Mamos riksmas, jog prasidėjo karas, kaip reikiant įbaugino. Išėjusi į lauką tamsiame danguje pamačiau dešimtis lėktuvų ir supratau, kad atsitiko kažkas blogo. Parkritau ant žemės ir verkiau...“ – su ašaromis akyse kalbėjo U. Alavočienė.

Įsibėgėjant karo veiksmams, kaimo vyrai prievarta buvo renkami įvairiems darbams. Kad nepaimtų tėčio, šeimai teko bėgti iš savo namų ir slapstytis krūmynuose, Lenkijos pasienyje. Alavočius, kurį laiką pragyvenusius be pastogės, priglaudė senolės dėdė savo mažoje „bakūžėje“.

Pasibaigus karui šeima grįžo atgal į Karpiejų kaimą ir rado išdraskytus bei suniokotus namus. „Artėjo žiema, o visas pastatas buvo išgriautas, išlaužytas. Tėvas važiuodavo į bunkerius ieškoti lentgalių, kuriais galėtų užlopyti namo skyles. Taip minimaliai susiremontavę trobą pragyvenome šaltą žiemą, tačiau džiaugėmės, kad esame gyvi ir turime pastogę“, – pasakojo U. Alavočienė.

Moteris prisipažino per karą patyrusi didžiulį siaubą, regėjusi ne vieno giminaičio ir pažįstamo žūtį. Dar ir šiandien nupurto šiurpas, kai pamatanti kareivį.



Padėjo partizanams

Pasibaigus karui neramumai U. Alavočienės namuose nesibaigė. Daugiau nei penkerius metus moteris tarpininkavo partizanams. Iš pradžių ji pernešinėjo partizanų vienų kitiems rašytus laiškus ar siuntinius, vėliau kovotojus priglausdavo savo namuose. „Labai bijodavau, kai jie ateidavo slėptis mūsų namuose, tačiau atsisakyti padėti žmonėms negalėjau“, – tvirtino pašnekovė. Ji pasakojo, jog vasarą partizanus glausdavusi tvarte arba kluone, o žiemą įsileisdavusi ir į namus. U. Alavočienė jiems skalbdavusi drabužius, megzdavusi pirštines.

„Buvo 1950-ieji metai. Vieną vakarą į namus įsiveržė būrys rusų kareivių. Nieko nesakę, jie pas mus apsistojo ir pernakvojo. Atėjus rytui, niekur neketino kraustytis. Tik vakare, jau sutemus, jie išdrįso išeiti laukan. Kitą naktį kareiviai vėl nakvojo pas mus ir tik ryte išėjo visam laikui“, – prisiminė močiutė. Kaip vėliau paaiškėjo, būtent tąkart kareiviai laukė atvykstančių partizanų, tačiau šiems apie pasalą jau buvo pranešta ir jie nepasirodė.

„Po to karto partizanai dar ilgai nesilankė mūsų namuose. Jei tąsyk jie būtų užėję, ne tik patys galėjo būti sušaudyti, bet ir mus būtų ištikęs toks pat likimas, o namai greičiausiai sudeginti“, – su siaubu pavojingą metą mena pašnekovė.



Elgtųsi taip pat

Nors su partizanais U. Alavočienė sutardavo gerai, tačiau, anot jos, ne visi jie buvo dori žmonės. Ypač pirmieji partizanai išsiskyrė savo nepagarba ir žiauriu elgesiu su gyventojais. „Būdavo, ateina į kieno nors namus ir neklausia, ar gali čia pernakvoti, bet įsakmiai nurodinėja, ką reikia daryti, kad tik jiems būtų geriau. Pasak tų partizanų, jie gynė valstybę, tad visi kiti turėjo jiems tarnauti“, – pasakojo senolė.

„Kita partizanų karta jau buvo visiškai kitokia. Jie ir elgėsi gražiai bei mandagiai, ir tikslas jų buvo visai kitoks. Šie partizanai suprato, kad pasipriešinti okupantams beveik neturi šansų, todėl tik slapstėsi ir bėgo nuo jų laukdami, kol kas nors kitas išlaisvins Lietuvą iš Sovietų Sąjungos gniaužtų. Deja, dauguma jų nesulaukė tos akimirkos, nes anksčiau ar vėliau buvo rasti sušaudyti“, – mintimis dalijosi U. Alavočienė.

Senolė tikina, kad ir dabar elgtųsi lygiai taip pat, jei tik reikėtų padėti partizanams. Pasak jos, dauguma jų buvo geri žmonės ir tikėjo, jog sulauks tos dienos, kai šalis taps laisva. Tokie žmonės nusipelnė didelės pagarbos.

Šiandien, jau būdama garbaus amžiaus, U. Alavočienė nesistengia užsisklęsti savo namuose, kaip tai daro dauguma vyresnės kartos žmonių. Senolė dažnai bendrauja su greta gyvenančiomis kaimynėmis, kartu su jomis švenčia įvairias šventes. Visiems, pažįstantiems šią moterį, ji – tikras šviesulys, iš kurio galima pasimokyti meilės ir atsidavimo gyvenimui, žmonėms, šeimai, valstybei.



Andrius GRYGELAITIS






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Jubiliejų švenčiantis gydytojas savęs be medicinos neįsivaizduoja
* Naujų nesutarimų fone prisimintos senos nuoskaudos
* Vilkaviškio mieste siaučia vandalai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Ar galima sakyti „prieinama kaina“?
ikrai galima, kadangi „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ nurodoma trečioji dalyvio prieinamas reikšmė – „nebrangus, įperkamas“.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas