„Santaka“ / Tarnaudamas sovietų armijai lakūnas padėjo saviesiems

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2011-02-16 23:33

Dalinkitės:  


Buvęs karo lakūnas, Slabadų kaimo bendruomenės pirmininkas Antanas Eidukaitis pasidalijo prisiminimais apie tarnybą sovietinėje kariuomenėje neramiu laikotarpiu prieš paskelbiant Lietuvai nepriklausomybę.

Autorės nuotr.


Tarnaudamas sovietų armijai lakūnas padėjo saviesiems

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Neramiu šaliai metu, 1989 m. pabaigoje – 1990 m. pradžioje, karo lakūnas Antanas Eidukaitis tebetarnavo sovietinėje kariuomenėje. Tada, kai pradėta siekti Lietuvos Nepriklausomybės, šis žmogus daug padėjo lietuvaičiams, pašauktiems tarnauti byrančiai didžiulei imperijai, kuri galėjo lengvai sužaloti mažos, maištingos šalies kareivėlių likimus.



Dirbo netoli Lietuvos

– Tuo metu, baigęs skraidymus Vokietijoje, ruošiausi išeiti į atsargą ir ieškojau vietos kuo arčiau Lietuvos, – pasakojo buvęs sovietų kariuomenės lakūnas A. Eidukaitis. – Man buvo paskirta vieta Černiachovsko jaunųjų aviacijos specialistų mokykloje. Buvau tos mokyklos viršininko pavaduotoju – politinio skyriaus viršininku, turėjau savo pavaldinius ir mano įtaka šios mokymo įstaigos gyvenime buvo tikrai reikšminga. Nors Maskvoje buvo žinoma apie bruzdėjimus Lietuvoje, tačiau jie man tą vietą vis dėlto skyrė.

Dirbdamas Černiachovske A. Eidukaitis kiekvieną savaitgalį važiuodavo į Kybartus, kur statėsi namą. Mat pagal tuomet galiojančius įstatymus jis galėjo pasirinkti bet kurį miestą Tarybų Sąjungoje, kur nori gyventi, ir kariškiui turėjo būti paskirtas butas. A. Eidukaitis norėjo namų Lietuvoje, gimtajame rajone. Tad ėmėsi savo sumanymą įgyvendinti, juolab kad Gynybos ministerija trumpam buvo išleidusi įsakymą, jog norintiesiems įsigyti savo namus valstybė suteikia 20 tūkst. rublių paskolą, kurios grąžinti reikia tik pusę. Tai buvo tikrai didelė suma.



Globojo vaikinus

Nors A. Eidukaitis kas savaitę grįždavo į Kybartus, vis dėlto su artimaisiais dažnai bendraudavo telefonu, skambindavo jiems iš Černiachovsko. Su vyresniąja seseria atvirai aptarinėdavo įvykius, vykstančius Lietuvoje. Kuo arčiau buvo 1989 m. pabaiga, tuo dažniau aptariant paskutines naujienas nutrūkdavo ryšys. Vieną dieną, bandydamas dar kartą susisiekti su seseria, jis rinkdamas numerį išgirdo įspėjimą, kad pokalbių yra klausomasi. Nuo tada A. Eidukaitis tapo atsargesnis. Tik atsargumas ir šaltas protas jam padėjo atlikti tai, ką jis padarė dėl lietuvaičių, tarnaujančių sovietinėje armijoje.

Tuo metu vyko aršus raginimas vaikinams vengti sovietinės kariuomenės. Tačiau, pasak pašnekovo, tai nieko gero nedavė. Lietuvaičiai buvo gaudomi, vežami prievarta ir patyrė daug nemalonumų. Kadangi A. Eidukaitis nebuvo eilinis žmogus savo darbovietėje, atsiųstus pasimokyti vaikinus jis stengėsi globoti. Baigusius mokslus kareivius viršininko pavaduotojas stengėsi pasilikti tarnauti mokykloje. Keli vaikinai buvo paskirti vairuotojais, kiti taip pat palikti „mokyklos reikmėms“.

Žodžiu, mokymo įstaigoje buvo sudaryta nuomonė, kad žmonės iš Pabaltijo šalių yra labai tvarkingi, protingi ir visur tinkami. Tad į dalinius Rusijos gilumoje jie nebuvo siunčiami.



Lietuvį sekė

Visa tai A. Eidukaičiui padėjo vykdyti tie patys taip nekenčiami rusai, su kuriais jis dirbo. Akibrokšto sulaukta iš savų: karininkas sužinojo, kad vienas iš jo globojamų lietuvių kareivių yra užverbuotas KGB ir jį šnipinėja, perduoda žinias apie jo veiksmus. Kolegą įspėjęs rusas net nebuvo artimas draugas, tačiau principingą lietuvį labai gerbė.

Iki tol artimai bendravęs su lietuvių kareivių šeimomis, kalbėdavęs lietuviškai su pasiliktais pavaldiniais ir tarpininkaudavęs, jog neišsiųstų jų į sovietines platumas, A. Eidukaitis tapo daug atsargesnis. Juolab kad KGB jį sekė ir ieškojo priekabių nuo tada, kai šis tarnavo Vokietijoje. Tačiau, negalėdami prikibti prie gerai atliekamo tiesioginio darbo, negalėjo jo sužlugdyti. Pasak A. Eidukaičio, buvo net bandymų sugriauti šeimą, paskleistos kalbos apie neva turimą meilužę. Tačiau žmona pasirodė esanti protinga moteris ir greitai atsirinko, kur tiesa, o kur melas.



Vadovavosi šaltu protu

Negalėdamas visų siunčiamų kareivių pasilikti prie savęs, A. Eidukaitis tarpininkaudavo, kad jų neišsiųstų labai toli. Vieną vaikinuką jis buvo „įtaisęs“ Lydoje, malūnsparnių dalinyje. Prasidėjus neramumams teko kartu su tėvais važiuoti į dalinį ir pasistengti, kad jo neišsiųstų kur nors toliau. Taip pat teko ieškoti kareivėlio, kuris sugalvojo negrįžti po jam suteiktų atostogų. Vaikinui grėsė daug nemalonumų, nes surastas jis tikrai būtų išsiųstas į tolimiausią Tarybų Sąjungos tašką, kaip tada buvo sakoma, „pas baltas meškas“. A. Eidukaitis kareivį parvežė į dalinį ir susitarė su jo viršininku, kad apie „pravaikštą“ niekas nesužinotų. Vaikinukas po pusmečio ramiai baigė tarnybą.

A. Eidukaitis nepritarė lietuvių vykdomai agitacijai priešintis ėmimui į sovietinę kariuomenę. Jis net buvo užsukęs į tuometinę Aukščiausiąją Tarybą pasikalbėti šia tema, bet niekas vyriškio neklausė. Karininkas buvo įsitikinęs, kad priešinimasis tik pakenkė lietuviams vaikinams, kurie vis tiek buvo sugauti ir išsiųsti tarnauti labai sunkiomis sąlygomis. Viską buvo galima padaryti protingai, nesukeliant sunkių pasekmių šiems jaunuoliams. Tiesa, vieną šaukiamojo amžiaus giminaitį A. Eidukaitis slėpė savo name Kybartuose. Ten vaikinas sėkmingai praleido laiką, kol praėjo pavojus. Kas patyrė tarybinės sistemos kietą ranką ir atsimena, kaip prapuldavo „nepatogūs“ žmonės, žino, kad taip daryti buvo labai pavojinga, tačiau pas karininką jaunuolio niekas nesusiprotėjo ieškoti.



Tapo „netinkamas“ tarnybai

– Būdavo tokių lietuvių, kurie net tarpusavyje kalbėdavosi rusiškai, – prisiminė A. Eidukaitis. – Tiek giliai buvo įsišaknijusi propaganda, o gal baimės jausmas... Mane tai visuomet piktindavo. Puikiai pažinojau tuomet vyr. leitenantu tarnavusį Algį Vaičeliūną, su kuriuo artimai bendravau ir mes dažnai pasikalbėdavome. Jis vieną dieną sutikęs mane išdėstė savo norą pasitraukti iš sovietinės armijos, kurioje tuo metu vyko reforma. Aš jam padėjau parašyti prašymą, tinkamai išdėstyti pasitraukimo aplinkybes ir priežastis. Prašymas buvo patenkintas ir neturėjo jokių neigiamų pasekmių. Vėliau A. Vaičeliūnas tapo Prezidento V. Adamkaus patarėju. Jis – lietuvių karininkas (brigados generolas), karybos pedagogas, buvęs Baltijos gynybos koledžo komendantas, dabar – Lietuvos kariuomenės Jungtinio štabo viršininkas.

Pats A. Eidukaitis iš tarnybos taip pat pasitraukė nenukentėjęs. Mat jis pradėjo dažnai „sirgti“, kad būtų pripažintas netinkamu tarnauti. Taigi, 1990 m. lietuvis jau buvo laisvas nuo įsipareigojimų sovietams.



Įvykiai klostėsi sparčiai

Tuomet, 1990 m. vasario pabaigoje – kovo pradžioje, dviem turais vykusiuose Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos rinkimuose daugiau kaip 80 procentų vietų gavo Sąjūdžio iškelti kandidatai, likusias – atsiskyrusios nuo TSKP Lietuvos komunistų partijos ir lenkų tautinės mažumos atstovai. Vėliau, susirinkusi į savo pirmąjį posėdį, naujai išrinkta Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba sprendė procedūrinius klausimus. Kovo 11-ąją Aukščiausioji Taryba išrinko savo pirmininku Sąjūdžio lyderį Vytautą Landsbergį ir 22 val. 30 min. priėmė aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Buvo skubama, nes kovo 12 d. Maskvoje turėjo prasidėti TSRS liaudies deputatų suvažiavimas, kuris galėjo priimti nutarimus, apsunkinančius atsiskyrimą.

Po 1991 m. sausio 13-osios įvykių, kuriuos stebėjo per televizorių, A. Eidukaitis nuvažiavo į Černiachovską ir įteikė pareiškimą išeiti iš komunistų partijos. Jame išdėstytas pasitraukimo motyvas – nenoras būti nariu partijos, kuri susitepusi krauju.



„Kareiviškais reikalais“ neužsiima

Jau gyvendamas savo name Kybartuose A. Eidukaitis ėmėsi ieškotis darbo, nesusijusio su karyba. Veikiai jis įsidarbino AB „Vibrantas“ ir tapo jos generaliniu direktoriumi. Nors buvo kviečiamas dirbti Lietuvos karo akademijoje, tačiau atsisakė. A. Eidukaičio nuomone, nors pats nesijautė esąs kaltas, kad tarnavo sovietinėje armijoje ir buvo pasiekęs ten aukštą įvertinimą, vis dėlto nenorėjęs, jog iš paskos jam vilktųsi „raudonas“ šleifas. Vyriškis buvo pasiruošęs dirbti su jaunais šalies kareiviais be jokio atlygio, tačiau tokių paslaugų niekam neprireikė.

Dabar, gyvendamas ramioje Slabadų gyvenvietėje, vaizdingame Šešupės vingyje, A. Eidukaitis mano, kad jo sprendimas buvo toliaregiškas, ir nesigaili nė vieno savo žengto žingsnio.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas