„Santaka“ / Atodangos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2011-01-28 11:33

Dalinkitės:  


Atodangos

Kiek partijų mums reikia?



Skaičiuojama, kad Lietuvoje dabar yra daugiau kaip trisdešimt veikiančių ar „popierinių“ politinių partijų. Ir kasmet jų daugėja. Kartais kyla šventvagiška mintis: o kam išvis tos partijos reikalingos?

Kažkada Rusijos bolševikai, griaudami carinės imperijos valdžią, išdidžiai deklaravo: yra tokia partija, kuri gina darbo liaudį nuo kapitalistų išnaudojimo. Na, ir apgynė. Ir kas gero iš to išėjo? Nuo ko dabar mus gina įvairaus atspalvio partijos? Sako, nuo skurdo. Bet prasta ta gynyba. Nors partijų daugėja – skurdo nemažėja.

Protingi žmonės mums aiškina, kad partijos visada buvo: ir prieš Kristaus gimimą, ir po to. Kitaip negalima – valstybė sugrius. Dirstelėjau į „Biblijos enciklopediją“ – tikra tiesa. Kristaus gyvenimo metu Jeruzalėje veikė apie penkios skirtingos partijos ir sektos. Gausiausia buvo liaudinė, fariziejų, konservatorių partija. Mažesnės, bet įtakingesnės buvo chasidų ir sadukiejų sektos. Jie buvo turtingesni, mokytesni... Bet patys konservatyviausi, tikri nacionalistai buvo zelotai ir esėjai. Kaip matome, senovės žydai taip pat mėgo organizuotis, jungtis į įvairiausias grupes ir judėjimus, bet savo valstybės neišgelbėjo: dviem tūkstančiams metų Izraelio valstybė dingo iš politinio pasaulio žemėlapio.

Dar penkis šimtus metų anksčiau nei Jeruzalėje klasikinės Graikijos Atėnuose aršiai tarpusavyje kovojo aristokratai ir demokratai. Žinoma, kad ta kova tik kenkė valstybei bei jos žmonėms, nes vyko tokiais pat metodais, kaip ir dabar: demagogija, papirkimais, šmeižtu.

Ir po tūkstančių metų mes kartojame tuos pačius žaidimus. Kai nesenai buvo papildytas rinkimų į savivaldybių tarybas įstatymas, leidžiantis nepartiniams išsikelti save kandidatais, politikos senbuviai sukruto. Jiems visai nereikalinga niekam nepriklausančiųjų konkurencija.

Partijų veikėjai demagogiškai tvirtina, kad tie, išrinkti nepartiniai, bus nepatikimi, nes niekam neatsakingi. Tarsi valdžioje esančios partijos mums atsiskaito. Atkreipia į liaudį dėmesį, kai valdžios rūmų langų stiklai ima byrėti.

Partijų funkcionieriai susirūpino, kaip pakelti tarsi kelnes be diržo smunkančius savo reitingus. Išeitį rado – ėmė į savo gretas vilioti žinomus žmones: garsius sportininkus, populiarius dainininkus, kitus meno žmones.

Kaip žurnalistams atvirai pasakojo viena žinoma dainininkė, jai net kelios partijos siūlė aukštą vietą savo kandidatų sąrašuose ir kaip premiją ar kompensaciją už vargą – ne keletą, o keliasdešimt tūkstančių litų.

Artėjant rinkimų į savivaldybių tarybas dienai, vis garsiau reiškiasi ir „nuskriaustieji“ politikai, kažkada jau buvę valdžios viršūnėse, bet neišsilaikę. R. Paksas, V. Uspaskichas, A. Zuokas ir dar būrys pretendentų į Vilniaus mero kėdę ragina savo gerbėjus, kuria naujus piliečių judėjimus, kad jais prisidengę kaip nors praslystų pro tankų rinkimų rėtį. Visiems verkiant reikalingi mūsų balsai. O ką gausime mes? Krūvas pažadų? Ir vėl keiksime, raginsime vieni kitus mitinguoti, daužyti valdžios rūmų langus. Vėl aimanuosime, kad blogai pasirinkome, kad jau kelintą kartą lipame ant to paties grėblio.

Bet dar turime laiko pagalvoti. Juk niekas mūsų neprievartauja. Nežiūrėkime išsižioję, kaip saldžiai čiulba partijų kandidatai, kaip jie maloniai šypsosi. Juk sklandi kalba, skambus balsas ir gražūs dantys – dar ne didžiausias žmogaus nuopelnas. Geriausia pasižiūrėti, ką tas „čiulbuonėlis“ iki šiol gero padarė savo miestui, žmonėms. Protingų, darbščių ir dorų žmonių tikrai yra nemažai, bet bėda, kad jie – santūrūs, kultūringi ir visai neturi noro veržtis į valdžią.

Kilnių idealistų laikai pasibaigė, o partijos, nesvarbu, ką jos deklaruoja, nori ne tarnauti žmonėms, o juos valdyti, kad šie netrukdytų susikurti sau patogų gyvenimą. Tad ko mums labiau reikia – tarnautojų ar valdininkų? Rinksimės patys.



Vytas DRUNIS






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas