„Santaka“ / Tamsiaodės anūkės pakeitė vilkaviškietės įsitikinimus

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2011-01-28 11:24

Dalinkitės:  


Gražina Tranevičienė nuolat pavarto žurnalus, kuriuose puikuojasi jos anūkių, dirbusių fotomodeliais, nuotraukos.

Romo ČĖPLOS nuotr.


Tamsiaodės anūkės pakeitė vilkaviškietės įsitikinimus

Eglė KVIESULAITIENĖ

Dabar išgirdusi, kaip kai kurios mamos netgi svajoja apie žentus iš tolimų kraštų, vilkaviškietė visuomet prisimena savo istoriją. Prieš beveik tris dešimtmečius susiklosčiusi situacija jai atrodė didžiausia gyvenimo tragedija.



Lemtingi burtai

Vilkaviškietė Gražina Tranevičienė niekada nemanė, kad Kijeve (Ukrainoje) atlikta studentiška praktika apvers jos dukters Raimondos gyvenimą. Dukrai mokantis paskutiniame tuometinio Kauno politechnikos instituto kurse, dviem studentams pasitaikė galimybė praktiką atlikti Kijeve. Tačiau norinčiųjų buvo labai daug, tad nutarta traukti burtus.

Raimonda tiesiog spindėjo, kai burtai lėmė, kad į Ukrainą vyks ji ir dar viena bendrakursė. Tuo metu nuojautos nekamuojama G. Tranevičienė džiaugėsi kartu su savo vienturte. Moteris tikrai nesitikėjo, kad jos gražuolė dukra, kuriai nei vidurinėje mokykloje, nei institute niekada netrūko vaikinų dėmesio, savo išrinktąjį sutiks svetimame krašte.

Gražina gerai prisimena, kai duktė pasakodavo apie praktiką tarptautiniame institute, kur mokosi daug užsieniečių ne tik iš kaimyninių (tuomet vadinamų socialistinių) šalių, bet ir iš Afrikos valstybių, minėdavo, kad turi daug juodaodžių draugų. Tačiau mamai net į galvą nešovė, kad Raimonda gali pamilti afrikietį. O žinodama mamos įsitikinimus, apie artimą draugystę su Alfonso, studentu iš Pusiaujo Gvinėjos, Raimonda net nedrįso prasitarti.



Žento gėdijosi

Duktė apie savo išrinktąjį mamai pasakė tik tuomet, kai jau ketino susituokti. Tokia žinia vilkaviškietei Gražinai trenkė lyg perkūnas iš giedro dangaus. Iki tol su juodaodžiais nebendravusi vilkaviškietė bijojo net kam papasakoti apie dukters pasirinkimą, nes jautė baisią gėdą. Jai atrodė, kad žmonės užjuoks.

Kai reikėjo vykti į dukters vestuves Kijeve, Gražina per ašaras nematė kelio. Ji jautėsi tokia sukrėsta, kad nenorėjo nei dalyvauti iškilmėse, nei matyti būsimo žento. Bet prigėrusi raminamųjų moteris vis dėlto nuvyko į Kijevą.

– Kai dabar pagalvoju, atrodo – viskas labai paprasta, nes visi esame žmonės, kad ir kokios odos spalvos ar kultūros būtume. Tačiau tada aš jaučiausi tokia pažeminta, jog negalėjau atleisti dukrai, kuri man pridarė tiek „gėdos“, – atsivėrė G. Tranevičienė.

Vilkaviškietės žentas, su kuriuo Raimonda išgyveno septynerius metus, niekada taip ir neatvyko į žmonos gimtąjį miestą. Priimti Alfonso provincijoje, kur į juodaodį susmigtų visų pažįstamų smalsūs žvilgsniai, G. Tranevičienė taip ir nesiryžo. Nors žentas ne kartą buvo atvykęs į Lietuvą, su uošve ir kitais žmonos artimaisiais susitikdavo Vilniuje.



Augo Vilkaviškyje

– Alfonso puikiai mokėjo rusiškai, todėl man nekilo tokių problemų, kaip dabartinėms užsieniečių uošvėms, kurios net negali susikalbėti su žentais ar anūkais, – pasakojo G. Tranevičienė. – Mano žentas buvo išsilavinęs žmogus, baigęs medicinos universitetą, tačiau didžiausias jo trūkumas man buvo odos spalva.

Vilkaviškietės požiūris į kitos spalvos odos žmones pasikeitė tuomet, kai pasaulį išvydo jos mylimos anūkės Anita ir Kristina. Mulatės mergaitės buvo tokios gražios ir mielos, kad privertė močiutę susimąstyti ir pakeisti nusistatymą.

Kadangi jauna šeima labai daug važinėjo po užsienio šalis, abi anūkės nuolat būdavo pas močiutę, netgi lankė Vilkaviškyje vaikų darželį. O jaunesnioji Kristina būdama pas močiutę baigė pirmą mokyklos klasę.

Nors mažos egzotiškos mergaitės traukė vilkaviškiečių žvilgsnius ir jas besivedžiojanti močiutė jau buvo įpratusi prie aplinkinių dėmesio, piktų žodžių ar komentarų provincijoje niekada nesulaukė. Gal net atvirkščiai: lietuviškai puikiai kalbančios mulatukės Vilkaviškyje turėjo aibes draugų, su kuriais ir dabar palaiko ryšius. Tiesa, paauglystėje, kai iš vaikų išgirsdavo žodį „negrės“, jos aršiai už save kovodavo ir įžeidinėjamos nesileisdavo.



Odos spalva netrukdė

Taip jau susiklostė, kad po kelerių metų Raimondos ir juodaodžio Alfonso santuoka iširo. Pasibaigus sutarčiai, gydytojas iš Gvinėjos nebegalėjo likti tuometinėje Sovietų Sąjungoje ir turėjo grįžti į gimtinę. Gyventi kitos kultūros ir civilizacijos gerokai mažiau paliestoje Afrikos šalyje Raimonda nenorėjo, todėl Alfonso išvyko vienas. Tačiau į Lietuvą jauna moteris taip pat negrįžo. Netrukus ji ištekėjo už ukrainiečio ir liko gyventi Kijeve. Į gimtąjį Vilkaviškį Raimonda grįžta tik retkarčiais.

Tačiau tamsiaodes Anitą ir Kristiną Vilkaviškyje sutikti galima gana dažnai. Jos nuolat lanko močiutę ir pasiilgsta savo vaikystės miesto. Jaunesnioji Kristina vos prieš keletą savaičių čia šventė Kalėdas ir išvažiavo tik po Naujųjų metų.

Dabar G. Tranevičienė pasvarsto, kad jos anūkėms egzotiška išvaizda ir odos spalva gyvenime ne tik nekliudė, bet netgi padėjo. Gražios merginos dirbo modelių agentūrose, reklamos srityje, o jaunesnioji Kristina ir dabar sukasi pramogų pasaulyje.

– Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi savo anūkėmis, – kalbėjo G. Tranevičienė. – Abi baigė aukštuosius mokslus: vyresnioji – Kultūros ir meno institutą, jaunesnioji Kijevo universitete krimto ekonomikos mokslus. Anita puikiai susitvarkė, mat Kijeve turi savo verslą. 27-erių mergina organizuoja pobūvius ir turi nuosavą konditerijos cechą. Kristina su šokių kolektyvu koncertuoja įvairiuose Vakarų Europos klubuose. Šeimos nei Anita, nei dvejais metais jaunesnė Kristina dar nesukūrė. Gražios merginos neskuba tekėti ir dairosi į baltaodžius vaikinus.



Pasirinkimo nesigaili

Į Pusiaujo Gvinėją sugrįžęs buvęs vilkaviškietės žentas Alfonso taip pat sukūrė šeimą. Gydytojo-ginekologo diplomą turintis vyras šiuo metu dirba savo šalies Sveikatos apsaugos ministerijoje. Tūkstančiai kilometrų gvinėjiečiui netrukdo bendrauti su dukromis. Gerą gyvenimą savo šalyje susikūręs juodaodis rėmė dukras finansiškai, mokėjo už jų mokslus.

Dabar merginos pačios nuskrenda į Afriką aplankyti tėčio ir giminaičių, tačiau savo ateities su Gvinėja nesieja. Anitai puikiai sekasi verslas Kijeve, o Kristinai labai patinka Lietuva, ypač Vilnius, ir Lietuvos žmonės, todėl ji vis pasvajoja gyventi sugrįžti į motinos gimtinę.

G. Tranevičienė per 27 metus jau įprato gyventi toli nuo savo vienturtės dukters ir jos šeimos. Tik Dievui vis dėkoja, kad bėgant metams dar nesušlubavo sveikata, kad gali ne tik pati savimi pasirūpinti, bet ir šokti „Rudenėlio“ šokių kolektyve, dainuoti etnografiniame ansamblyje, bendrauti su žmonėmis.

Tačiau moteris dažnai pamąsto, jog nutikus bėdai savųjų greitai prisišaukti negalėtų – juk skiria tūkstantis kilometrų. Pasvarstydama, kaip gyventų, jei Raimonda nebūtų tąkart išvykusi į Kijevą, moteris visuomet pasiguodžia mintimi, kad dukrai gerai sekasi, ji laiminga ir niekada nesigailėjo savo žingsnio.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas