„Santaka“ / Susitikimai

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2005-10-14 19:16

Dalinkitės:  


Tai Urzulos paskutinė nuotrauka su teta Marta. Paskui karas jas išskyrė visam laikui, ir vokiečių mergaitė pradėjo savo „golgotą“ Lietuvoje.

Susitikimai

Birutė NENĖNIENĖ

Moteris niekada nepamiršo savo vardo ir laukė stebuklo



Antrajam pasauliniam karui baigiantis į Rytprūsius įsiveržusi sovietinė armija žiauriai elgėsi su nespėjusiais evakuotis vietos gyventojais. Be to, juos užklupo badas, šaltis. Šiame chaose motinos pasimetė su vaikais arba pačios išvarė juos elgetauti į Lietuvą.

Vyresniosios kartos žmonių prisiminimuose kartais iškyla vaizdų, kaip pokario metais alkani, apdriskę vokietukai maldaudavo duonos kąsnio. Įvairiai susiklostė šių našlaičių, vėliau pavadintų „vilko vaikais“, likimai. Laimingiausi tie, kuriems iš karto atsirado vietos lietuvių šeimose. Tačiau daug metų jie vengė kalbėti apie savo kilmę. Nuo Atgimimo metų tokius žmones vienija draugija „Edelveisas“. Kai kam pagelbstima iš sudaužytų gyvenimų šukių sudėlioti laimingos vaikystės panoramą, kai kam – patirti ir netikėtų susitikimų džiaugsmą.



Sugrįžta į prisiminimus

„Į Rytprūsius atėjus rusams slapstėmės vengdami kūno kankinimų, tačiau širdis visam gyvenimui liko sužalota dvasios kančių. Jauna norėjau greičiau sukurti šeimą, auginti vaikus, atiduoti kažkam savo meilę, kad nesijausčiau vieniša“, – savo išgyvenimų istoriją pasakojo Slabadų kaimo gyventoja Danutė Petkevičienė.

Devyneri metai našlaujanti moteris sakė visada gerai jautėsi nuošaliame Lietuvos kaime, keturiasdešimt metų darniai gyveno su vyru Jonu. Dvi užaugintos dukros turi savo gyvenimus, todėl pačiai lieka laiko vis dažniau sugrįžti į prisiminimus.

Moters namuose pirmiausia akys užkliūva už didelės nuotraukos, kurioje laimingomis šypsenomis spindi dvi pagyvenusios moterys. „Mudvi su seserimi Mariana. Po penkiasde- šimties metų išsiskyrimo pirmąkart susitikome Švedijoje. Prilėkė žurnalistų, fotografavo, filmavo, rašė laikraščiuose“, – moteris prisiminė dešimties metų senumo įvykį, pakeitusį jos gyvenimą.



Pamestinukių dalia

„Kol Lietuva neatgavo nepriklausomybės, tol ir vyras nežinojo, jog turiu seserį“, – sakė moteris.

Prieš daug metų Petkevičiams įsikūrus Slabaduose, kaimiečiai dar įtarinėjo Petkevičienę esant žydaite, o paskui niekam nebuvo įdomi jos kilmė.

Ir ji pati, tik praėjus 50 metų po karo, kai ką naujo išgirdo apie save. Nors visada žinojo savo tikrąjį vardą – Urzula Wenig.

Urzulai buvo dveji, o jos sesutei Marianai – dvi savaitės, kai jas paliko ir nežinia kur dingo motina.

Gimtoji vieta – Nordenburgas, pustrečio tūkstančio gyventojų turėjęs miestas netoli Karaliaučiaus.

Pamestinukės buvo apgyvendintos vaikų prieglaudoje. Netrukus Marianą priglaudė vietinio batsiuvio Marovkos šeima. Urzulą ėmėsi globoti vyresnio amžiaus našlė Marta Pawlitzki, turėjusi du suaugusius sūnus. Sesutės augo gretimose gatvėse. Globėjai leido joms bendrauti. Karui baigiantis Urzula jau buvo lankiusi vieną mokyklos klasę.

Išgirdę apie artėjantį rusų frontą ir evakuaciją, Marovkai su Mariana spėjo įsėsti į traukinį, vežusį į Vakarus. Danutė gerai atsimena, kaip juos išlydėjo ir pasiliko su Marta, kuri sakė nebijanti rusų.



Slapstėsi miške

Martos vienas sūnus buvo žuvęs fronte, kitas, Kurtas – vokiečių karininkas. Rytprūsius užėmę rusų kareiviai pradėjo ją tardyti, žiauriausiai kankinti. Marta su Urzula ir dar viena vokiete bei jos vaiku pasitraukė į mišką, įsikūrė medžiotojo trobelėje, tikėjosi išsigelbėti. Tačiau į akis pažvelgė niūrus ruduo ir badas. Leisgyvė Marta mergaitę bandė pamaitinti žolėmis, medžių žieve.

„Vieną kartą atsigaivalėjusi pamačiau, jog guliu šalia mirusių Martos ir tos kitos moters bei jos vaiko. Nepajėgiau atsikelti, į žemę rėmiausi tik keturiomis“, – savo vaikystės siaubą prisiminė Danutė. Ją tokią surado malkauti užklydusi rusė. Išgelbėtą mergaitę įkurdino Karaliaučiaus vaikų namuose.



Iššoko Kybartuose

Danutė neatsimena tikslios datos, tačiau tai turėję būti po metų ar daugiau. Viena jos numylėta auklėtoja pasakė, jog juos, vokiečių vaikus, išveš į Sibirą. Mielaširdinga rusė pasikvietė kažkodėl septynis, matyt, jai patikusius vokietukus, paaiškino, kas gresia ir primokė, jog jie iššoktų iš traukinio, kai privažiuos Kybartus. Sakė, jog Lietuvoje geri žmonės priglaus, ir jie nepražus.

Ešelonas prie Kybartų priartėjo naktį. Mergaitė šokdama stipriai susimušė koją, vėliau gangrenavo ir grėsė amputacija, tačiau išgelbėjo tada Zypliuose dirbęs, tik prieš keletą metų miręs chirurgas Jonas Stanaitis. Danutė tik pastaraisiais metais sužinojo, jog jis – iš Slabadų kilusios šviesuolių Stanaičių giminės atstovas. „Jei būčiau anksčiau žinojusi, būčiau gėlių nunešusi, kojas išbučiavusi. Dabar galiu tik pasimelsti už jį“, – sakė moteris.

Danutė iki šių dienų nėra girdėjusi apie su ja iš traukinio iššokusių vaikų likimus. Pasakodama šią istoriją vylėsi, gal kad jie atsišauks.



Priglaudė geri žmonės

Išaušus rytui su kita mergaite sušalusios, išalkusios nuslinko į Kybartų turgų. Pirmoji pažintis su Lietuva buvo skaudus botago kirtis per ištiestą delniuką, kai vokiškai paprašė duonos ją pardavinėjusio dėdulės. Draugė išsigandusi pabėgo, mergaitė liko viena. Urzulos laimei, ją vokiškai pašnekino moteris nuo Slavikų, atėjusi aplankyti Kybartų kalėjime uždaryto savo vyro. Ji ir parsivedė į savo namus prižiūrėti vaikų, ėmė vadinti Danute. Netrukus Urzula jau kalbėjo lietuviškai.

Gimtosios, vokiečių, kalbos jai vėl prireikė po 50 metų, kai susitiko su seserimi. Į pirmą susitikimą vežėsi vertėją, o kai Mariana aplankė ją Slabaduose, vokiški žodžiai veržėsi sklandžiai.



Nors mokslo neragavo

Danutė, kaip vėliau suprato, pas šiuos, o vėliau – ir pas kitus žmones tarnavo už maistą neregistruota, niekam nerūpėjo jos mokslai. Tačiau moteris sakė ypač Dievui dėkoja už septynerius metus, kuriuos jai buvo lemta praleisti mokytojų Baltrušaičių šeimoje. Čia išmoko kultūros, šeimininkavimo, bendravimo. Išėjusi savarankiškai gyventi dirbo paprasčiausius darbus melioracijoje, statybose.



Ieškojo ir sesuo

Kai atėjo laikas gauti pasą, mergina pasirinko Paulinskaitės pavardę – sulietuvino vokietės Martos. Šešiolikmetė susitaikė su mintimi, jog niekada ir niekas neieškos ir nesuras jos, Urzulos Wenig.

Tačiau ruseno slapta viltis ką nors atkasti iš savo praeities. Ir tik tada, kai sovietų armija pasitraukė iš Lietuvos, Danutė Baltrušaičių dukrai, vokiečių kalbos specialistei Giedrei, papasakojo savo ilgesį. Ši surašė laišką ir perdavė jį Vokietijos atstovui, Lietuvoje ieškojusiam „vilko vaikų“.

Danutei viskas atrodė kaip sapnas – 50 metų svajojusi apie seserį po dviejų savaičių gavo žinią, jog Mariana gyvena Švedijoje. Pasirodo, ji keliolika metų anksčiau buvo pradėjusi ieškoti Urzulos. Atėjo momentas, kai kompiuteriuose užregistruoti duomenys sutapo.

Sesuo, baigusi du aukštuosius mokslus, kiek Danutė suprato, gerbiama teismo tarnautoja – dabar jau pensininkė. Po pirmojo susitikimo ji tris kartus Danutę aplankė Slabaduose. Tačiau tai – per maža laiko išsikalbėti apie širdžių skaudulius. Dabar jos ryšį palaiko laiškais.



Pamatė ir motiną

Danutė brangina ir saugo savo dokumentus, laiškus, laikraščius, nuotraukas. Iš Marianos ji gavo ir niekada nematytos savo mamos nuotrauką.

Praėjus gerokai metų po karo, motina per Vokietijos paieškų tarnybą Marianą susirado Švedijoje. Danutė įsitikinusi, kad jei ją būtų aplankiusi tokia laimė, savo motinos nebūtų atstūmusi, kaip kad pasielgė sesuo. Ir dabar ji, žvelgdama į jaunos moters nuotrauką, bando ją suprasti ir neteisti dėl to, kad jas, dvi mažas mergaites, paliko skursti.

Per „Edelveiso“ draugiją Danutei pavyko sužinoti apie Martos sūnaus Kurto šeimos likimą, net gavo nuotrauką, kurioje jos su Marta nufotografuotos per Kurto vestuves. Danutė sakė, jog Lietuvoje ji nesijautė nelaiminga, niekada nesiveržė į gimtinę, nes akyse išliko sugriauto krašto vaizdas. „Bet Dievas mane išklausė, nes visą laiką meldžiau, kad padovanotų man susitikimą su sesute, kad sužinočiau apie mamą“, – kalbėjo moteris.




Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas