„Santaka“ / Svetimiems neprisiekęs savanoris mena Sausio įvykius Vilniuje

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2011-01-12 06:54

Dalinkitės:  


Kęstutis ir Rasa Jasulevičiai mano, kad Lietuvos žmonės turėtų labiau branginti iškovotą laisvę.

Autorės nuotr.


Svetimiems neprisiekęs savanoris mena Sausio įvykius Vilniuje

Birutė NENĖNIENĖ

Susitikti su Kęstučiu Jasulevičiumi paskatino dvidešimties metų senumo rašinys „Nakvynė parlamento rūmuose“, išspausdintas 1991 metais tuometinės „Komjaunimo tiesos“ sausio mėnesio priede jaunimui „Mes“.



Tapo savanoriu

Atsiminimus apie šiurpiąją naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją Kęstutis parašė pasilikęs dar porą savaičių budėti Aukščiausiosios Tarybos pastate.

Dabar pasirodė šiek tiek simboliškas sutapimas, kad su individualia veikla užsiimančiu Kęstučiu ir jo žmona Rasa ta tema kalbėjomės spaudos kioske, stovinčiame Jono Basanavičiaus aikštėje. Tai vieta, kurioje daugiau kaip prieš dvidešimt metų gimė, brendo ir į erdvę kilo laisvės idėjos.

Kai 1990 metų kovo 11 dieną buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, dvidešimtmetis vaikinas Šakiuose pradėjo savanorio tarnybą Lietuvos krašto apsaugos sistemoje.

„Dar 1991 metų kruvinųjų sausio įvykių išvakarėse mums pasakė, jog reikės važiuoti į Vilnių. Šakiuose keli jauni vyrai priėmėme priesaiką ir dėl saugumo išvažiavome susėdę į greitosios pagalbos automobilį. Turėjome budėti Aukščiausiosios Tarybos pastato viduje, o ten žmonių, suvažiavusių iš visos Lietuvos, buvo tiršta tiršta“, – prisiminimais dalijosi Kęstutis.



Akistatoje su nežinia

Toliau leiskime atgimti prieš 20 metų užrašytiems Kęstučio įspūdžiams, pastebėjimams.

„Mums, krašto apsaugos savanoriams, teko prisiekti. Mums sakė: „Kas abejojate arba jaučiate, kad negalėsite apsiginti ir ginti Tėvynės, galite išeiti iš mūsų ir palikti Aukščiausiosios Tarybos rūmus.“ Daugelis vylėsi, kad armija neišdrįs šturmuoti televizijos bokšto, Spaudos ir Aukščiausiosios Tarybos rūmų <...>.

Iki Spaudos rūmų užgrobimo savanoriai nesiderino prie ištaigingos aplinkos bei kostiumuotų deputatų. Vėliau Aukščiausiosios Tarybos rūmai tapo panašūs į kareivines. Kontrastai išnyko, kai visi pradėjo vaikščioti su dujokaukėmis ant peties.

Pirma naktis. Atvykome po vidurnakčio. Aikštėje prie Aukščiausiosios Tarybos susirinko daug žmonių. Mus atpažįsta iš krašto apsaugos uniformų. Žiūri pagarbiai. Vienas žmogus sako: „Vyrai, į jus, jaunus, visos viltys.“ Kitas sako: „Laikykitės!“ Dar kiti iškelia ranką, šypsosi, merkia akį, išreikšdami solidarumą.

Miegojome Aukščiausiosios Tarybos posėdžių salėje. Ar galėjau kada pagalvoti, kad man ji taps miegamuoju? Sukritome ant grindų. Kai kas įsitaisė prie tribūnos, kiti – tarpuose tarp krėslų. Smalsesni viską apžiūrinėja, tikrina, kaip skamba gongas. Vienas pasiguodžia, kad nori gerti, o kitas jam siūlo paragauti mineralinio vandens nuo tribūnos. Alkanesni išsitraukia iš krepšio lašinių ir užkanda. Mėgina užmigti. Iš kelių vietų girdėti savanorių knarkimas.

Anksti rytą užleidžiame vietas deputatams <...>. Mes įsitaisome vestibiulyje ant fotelių. Stebiu praeinančius deputatus. Anksčiau juos matydavau tik televizijos ekrane, laikraščiuose ir tik kai kuriuos iš arti. Dabar gyvename po vienu stogu. Žmonės kaip žmonės. Visi juk esame iš to paties molio <...>. Laukiu eilėje kavos. Už manęs stovi deputatas, už jo ministras <...>. Savanorius valgydina nemokamai ir labai gerai. Kiek žinau, už mūsų valgį sumokėjo profsąjungos. Be to, žmonės atneša daug maisto, „Caritas“ padeda. Draugas pajuokauja, kad dabar mus atšers, o paskui skers <...>.

Vakaras prieš sausio 13-osios naktį lyg ir nieko blogo nežadėjo. Savanorių privažiavo daug. Net vietos neradau kur sėstis. Įsitaisiau ant grindų. Kai kas skaitė „Laisvą Lietuvą“, išėjusią kaip tik tą dieną, kai kas užkandžiavo. Kiti šiaip sau sėdėjo, šnekėjo ir juokavo.

Netrukus nuaidėjo įsakymas visiems savanoriams rikiuotis. Naujai atvažiavusieji prisiekė. Prieš tai visiems buvo duota laiko apsigalvoti, tačiau nė vienas neišėjo iš rikiuotės. Sudarė būrius, jiems skyrė po budėjimo postą. Buvo įsakyta, kad galima trauktis tik vadui paliepus, taip pat ir šauti tik vadui įsakius. Tiesa, iš mūsų, suvalkiečių, šautuvo neturėjo nė vienas, kaip, beje, ir daugelis savanorių.

Mūsų ginklai tą naktį buvo geležiniai strypai. Po rikiuotės, išklausę instrukcijas, nuėjome į savo stovyklas. Po kurio laiko pasigirdo komanda: „Rūmų gynėjai, užimkite savo vietas postuose!“ Mūsų būrys greitai susirikiavo prie lango. Užduotis: jeigu užpuolikai veršis pro jį, šokti juos mušti. Langus iš vidaus užbarikadavome baldais. Nerimas didėjo. Kažkas suriko. Atrodė, kad dūžta stiklas. Argi desantininkai? Po kelių sekundžių vienas vaikinas neatsargiai apsiėjo su gesintuvu. Vėl nuaidi garsas, šįkart panašus į sprogimą. Vėl visi krūpteli. Mano kūnu tarsi skruzdėlės bėgo. Tačiau labai greitai suprantame, kad nieko neatsitiko, išgąstis dingsta, net pradedame juoktis <...>.

Susipažįstu su Ričardu. Jis – skautas iš Alytaus, atvažiavo budėti prie Aukščiausiosios Tarybos. Paskui įsiprašė savanoriu į rūmų gynėjus, priėmė priesaiką ir jos nesulaužė, kaip ir skautų šūkio „Budėk!“ Ričardas tikrai vyriškai laikėsi visą tą baisią naktį, ko negalima pasakyti apie kai kuriuos suaugusiuosius. Jam tik penkiolika metų, bet sakytum, jog aštuoniolikmetis.

Po tos nakties man tu, Ričardai, kaip brolis. Veikiausiai visi mes tapome broliais. Budėdami rūmuose nematėme kraujo, tačiau būdavo akimirkų, kai rodėsi, jog mirtis vaikšto čia pat. Nuolat pasigirsdavo komanda: „Rikiuotis, artėja tankai!“ Būdavo baisu, bet kai apsipratome, reaguodavome ramiau. Pažiūrime, ar yra aikštėje žmonių. Ten jų daug ir nemažėja. Vadinasi, esame ne vieni. Sakėm, kad jiems, šitiems šąlantiems, bet kaip ąžuolams stovintiems žmonėms turime būti dėkingi.

Kulminacija prasidėjo nuaidėjus tankų šūviams. Mus nuramino, kad šaudo iš tuščių. Po kiek laiko išgirdome balsą, kuris visus sukrėtė. Šnekėjo nukentėjęs prie TV bokšto vaikinas. Berods, radijo žurnalistas. Jis susijaudinęs pasakojo, kad kareiviai žudo beginklius žmones. Televizijos bokštą užėmė okupantai. Yra nužudytų ir sužeistų. Pranešama, kad tankai artėja prie Aukščiausiosios Tarybos. Argi jau viskas? Maniau, kad jau išties viskas, bus galas. Kunigas R. Grigas kviečia mus atgailon ir išpažintin, kad būtume švarūs prieš Dievą. Pažiūriu į šventą paveiksliuką, dovanotą moters, nuolat budėjusios rūmuose. Kunigas mus palaimina. Kai kurie neišlaikę pabėgo. Dauguma pasiliko, nors suprato, kad su lazda sunku bus gintis nuo gerai ginkluotų desantininkų <...>.

Visų veiduose susijaudinimas. Rūkantieji traukia vieną cigaretę po kitos, nuorūkas meta kur papuola. Visi laukia kažko baisaus įvyksiant. Tikriausiai taip žmonės lauks pasaulio pabaigos. Vienas pajuokauja, kad testamentą jau surašė. Protas nelabai nori priimti žinią apie žudynes.“



Svetimiems neprisiekė

Pasak Kęstučio, dabar mažai kam įdomu klausytis tokių pasakojimų. Kas būta, išgyventa, patirta – nusėdo širdyje. Atrodė, darei tai, ką reikėjo daryti. Tada dvidešimtmetis jaunuolis jokių apdovanojimų nelaukė ir ne dėl jų ėjo savanoriauti. Savo pasirinkimo kelyje jis jautėsi laisvas, nes gyvenimas atrodė kaip jūra iki kelių. Dabar, jo manymu, didvyriškumas yra gyventi, auginti vaikus.

Kęstutis užaugo ir mokėsi Kudirkos Naumiestyje. Sako, jog patriotizmą jame subrandino aplinka ir aplinkybės. Gimtosios kalbos mokytoja dažnai kalbėdavo apie Lietuvos istoriją, miestelio centrinėje aikštėje ir tarybiniais laikais išstovėjo nepaliestas paminklas Vincui Kudirkai. Kai Kęstučiui buvo šešeri metai, mirė tėtis, vyriausiai seseriai buvo šešiolika. Su mama likę devyni vaikai išmoko globoti vieni kitus, paaugę laukdavo savo eilės paskaityti į namus prenumeruojamą tuo metu drąsiai laisvą mintį skleidusį savaitraštį „Gimtasis kraštas“. Prasidėjus Atgimimui, Kęstutis vykdavo į mitingus, susirinkimus.

Kiti manė, jog Kęstutis juokauja, kai sakydavo, jog pašauktas į tarybinę armiją priesaikos nepriims. Atėjus šaukiamajam amžiui, vaikinas pateko į dalinį, dislokuotą Latvijoje, Dobilės vietovėje. Pačioje pradžioje, politinės valandėlės metu, latviams, estams, kitų tautybių kariams buvo duota užduotis papasakoti apie savo šalį.

„Draugai stumtelėjo mane. Ne kažin koks aš istorikas, bet kalbėjau apie kryžiuočių laikus, apie tai, kad valstybė tęsėsi nuo Baltijos iki Juodosios jūros, kad 1918 metais buvo iškovota nepriklausomybė, ir pasakiau, jog 1940 metais rusų armija Lietuvą okupavo. To užteko, kad mane pradėtų siuntinėti vis pas vyresnius kariškius, o tie nežinojo, ką su manimi daryti. Patyriau didžiulį psichologinį spaudimą. Iš Latvijos nuvežė į Kaliningradą, vos nesutarėme, kad galėčiau tarnauti ir be priesaikos, bet aš pabėgau iš dalinio“, – pasakojo Kęstutis. Nors tuometiniai įtakingi pareigūnai bandė padėti, bet vaikinas buvo sugrąžintas į dalinį, lygtinai nuteistas ir tarnavo be priesaikos.

Kęstutis tarybinėje armijoje buvo atitarnavęs pusantrų metų, kai gavo atostogų, bet į dalinį daugiau negrįžo, slapstėsi, buvo ieškomas.



Su gėlėmis ir vėliavomis

Kęstutis su būsima žmona vilkaviškiete Rasa susipažino 1991 metų vasarą vienoje kelionėje. Po metų susituokė, augina tris vaikus.

Sausio įvykiai tada dar dvyliktokę Rasą sukrėtė, bet, pasak jos, labiausiai jų tragiškumą pajuto buvusieji Vilniuje. Mergina nebuvo tiek patriotiškai subrendusi kaip Kęstutis. Ir patiko jis ne todėl, kad buvo sausio 13-osios įvykių dalyvis. Vaikinas išsiskyrė ir žavėjo savo gyvenimo būdu: buvo vegetaras, visiškai nevartojo alkoholio, nevairavo automašinos, buvęs lengvaatletis.

„Jis yra toks – kovojantis už teisybę ir pasiaukojantis. Iš vyro gėlių gaunu ne Kovo 8-ąją, o Kovo 11-ąją. Kitiems tai nesuprantama, o mūsų šeimoje pastaroji yra didesnė šventė. Su didele meile Kęstutis per valstybines šventes prie namų iškelia Lietuvos vėliavą“, – apie vyrą kalbėjo žmona.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ką kilnojo – gyrą ar svarstį?
Didelis metalinis rutulys su rankena jėgai ugdyti vadintinas svarsčiu. Taigi stipruoliai varžosi kilnodami svarstį, bet ne gyrą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas