|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2005-10-13 08:41
S.Penkaitienė rodo dėžutę su vaistais, kuriuos jai reikia gerti kasdien. Kas mėnesį moteriai reikia suvartoti apie 3 tūkst. litų kainuojančių medikamentų.Autorės nuotr.
Giedriuose gyvenanti Stasė Penkaitienė sako, kad ir pati anksčiau nesuprato, koks svarbus žmogaus gyvenime gali būti kito geranoriškumas. 59 metų moteris dar tik pusmetis kaip gyvena su persodintu inkstu, kurio ji laukė ketverius metus. Per tą laiką buvo visko – nemigo naktų, nerimo, nežinios ir begalinės vilties minučių... Kad kažkas negerai jos organizme, S.Penkaitienė pajuto prieš 15 metų. Smarkiai pakildavo spaudimas, vakare pasidarydavo visai blogai. Ilgą laiką ji vadavosi vaistais nuo hipertonijos. Mat inkstų niekada neskaudėjo, na, gal kartais. Kaip sakė S.Penkaitienė, visada buvo darbų, namo statybos atėmė daug laiko, tai į įvairius skausmelius nekreipdavo dėmesio. Sveikata rimtai pašlijo prieš ketverius metus – po pietų užeidavo toks šleikštulys, kad moteris neturėdavo kur dingti. Tada vilkaviškietė važiavo pasikonsultuoti pas gydytojus į Kauną. Išvados trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus – reikia dializės, nes neveikia abu inkstai. Ligonei nedelsiant buvo įvesta fistulė, sujungianti veną su arterija. Grįžusi porą kartų per savaitę S.Penkaitienė važiuodavo dializuotis į Marijampolę. – Nesiskundžiu, dializes pakėliau labai gerai, – pasakojo Giedrių gyventoja. Po metų prireikė ir trijų kartų per savaitę. Procedūros nevargino, tik kelionė kas antrą dieną nedžiugino. Laimei, prieš du metus hemodializės kabinetas ėmė veikti ir Vilkaviškyje. – Atrodė, kad tai tęsis amžinybę, – dalijosi įspūdžiais moteris. Ji priprato riboti skysčius, kas antrą dieną po keletą valandų gulėti prijungta prie hemodializės aparato ir jau beveik nesitikėjo, kad kas nors pasikeis. Ir vyras prasitarė, kad tokio amžiaus moteriai kažin ar atsiras donoras, juk pagalbos laukia daug jaunesni žmonės... Per visus ketverius metus, kaip ir liepė gydytojai, Penkaičiai buvo pasiruošę viskam. Dieną ir naktį laukė skambučio ir visą tą laiką laikė sukrautą lagaminą su būtiniausiais daiktais. Pirmas skambutis prižadino naktį. Tada gydytojai liepė skubiai atvykti į Kauną, mat atsirado donoras. Medikai dar nebuvo garantuoti, kad žuvusio avarijoje žmogaus inkstai tiks persodinti, bet tokia jau nefrologinių ligonių dalia – laukti ir tikėtis. Tuokart inkstų persodinimas neįvyko. Stasė Penkaitienė grįžo namo ir vėl gyveno kaip anksčiau. Antrasis skambutis iš miego glėbio išplėšė kovo 31 dienos vidurnaktį. Tada nuvykus į Kauną vėl viskas prasidėjo iš naujo – begalės tyrimų, kraujo mėginiai ir laukimas, kam iš šešių atvykusių pretendentų tiks transplantuoti paruošti inkstai. – Ir vėl galvoje kirbėjo mintis – dar ne laikas, dar ne man, – pasakojo S.Penkaitienė. Moteris net nustebo, kai operacijai pasiliko ją ir jauną vyriškį. – Nespėjau ir išsigąsti, o jau gulėjau palatoje su persodintu inkstu, – atsimena vilkaviškietė. Ne taip, kaip antrajam pacientui – jai donoro organas tiko puikiai. Net medikai stebėjosi, kad inkstas dirba kaip savas. Kasdien eidama pasisverti į likimo draugo palatą S.Penkaitienė sakė buvusi jo net užgauliojama. Mat jo organizmas svetimkūnį priėmė sunkiai, tad pyktį vyriškis išliejo ant vilkaviškietės. Moteris sakė radusi svarstykles kitame skyriaus gale ir į to vyriškio palatą daugiau neužėjusi... Štai jau visas pusmetis, kai Stasei Penkaitienei nereikia dializių. Jai negalima sunkiai kelti ir dirbti didelių darbų, kasdien privaloma vartoti nemažai įvairių vaistų. Tačiau moteris gyvenimu nesiskundžia. Ji tvirtino, kad džiaugiasi kiekviena diena – bendrauja su dviem jau iš gimtųjų namų išėjusiais sūnumis, mėgsta draugų susibūrimus, groja akordeonu ir kasdien puoselėja jaukią namų aplinką. Apie jai suteikusį antrą gyvenimą žmogų S.Penkaitienė sakė nieko nežinanti. Medikai, nors ir buvo prašomi, nieko jai nesakė. Rytoj, spalio 14 dieną, bus švenčiama pirmoji Pasaulinė ir septintoji Europos organų donorystės ir transplantacijos diena. Norėdami padėti žmonėms, kuriems transplantacija vėl padėtų patirti gyvenimo džiaugsmą, Nacionalinis organų transplantacijos biuras ir nefrologinių pacientų asociacijos rengia įvairias akcijas. Vilkaviškietis Vitas Jablonskis Marijampolės apskrityje vadovaujantis nefrologinių ligonių asociacijai „Gyvastis“, kviečia visus rajono gyventojus šeštadienį prisijungti prie akcijos, kuri vyks dr. Jono Basanavičiaus aikštėje, nuo 10 valandos. Praeitais metais mūsų rajono gyventojai, pasirašydami organų donorų sutikimus, „nušluostė“ nosį marijampoliečiams. Rajone atsirado 71 savanoris, Marijampolėje – 56 žmonės, sutinkantys kritiniu gyvenimo atveju paaukoti savo organus. Iki šių metų rugsėjo net penkiems Vilkaviškio rajono gyventojams persodinti inkstai. Tuo tarpu visoje Lietuvoje donorų inkstus gavo 71 gyventojas. Šalyje šiais metais įvykdytos 6 širdies, 22 ragenų, 3 kepenų ir 30 kaulų čiulpų persodinimo operacijos. Dar dviem žmonėms reikalinga plaučių, dvidešimt septyniems – širdies, šešiems – plaučių ir širdies komplekso, dešimčiai – kepenų, dviem šimtams trisdešimčiai – inkstų ir trims šimtams penkiasdešimt trims – ragenų transplantacija. Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ Publikuota: 2005-10-13 08:41:47 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas * NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo * Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|