„Santaka“ / Jono Jablonskio stebuklai

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Reikalingas (-a) pagalbinis darbininkas (-ė) ūkio darbams, mokantis (-i) karves melžti aparatu. Darbas netoli Gražiškių. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-11-29 08:57:12

Parduoda dalimis CITROEN BERLINGO (2002 m., dyzelis, 1,9 l, 51 kW), AUDI A4 (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW POLO (1997 m., 1,9 l, dyzelis, 47 kW), VW GOLF IV (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW SHARAN (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW). Tel. 8 699 28 707.
Galioja iki: 2018-11-29 10:25:14



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2011-01-05 07:38

Dalinkitės:  


Jonas Jablonskis Breste.

Jono Jablonskio stebuklai

Gruodžio 30-ąją minėjome Jono Jablonskio 150-ąsias gimimo metines. Ši sukaktis yra graži proga prisiminti, o nežinantiems – pasakyti, kad, pakylėtai kalbant, naujųjų laikų Lietuvos valstybė yra sukurta ant gimtosios lietuvių kalbos, ant jos gramatikos, ant istorijos pamatų ir sunešta ant knygnešių pečių. Visi Sūduvos ir Zanavykų žmonės gali dar sykį oriai papūsti krūtinę: ne Vilniaus, Kauno ar Šiaulių, o Griškabūdžio, Sintautų, Rygiškių ir jų kaimynų tarmė buvo paklota į bendrinės – valstybės teisėje, kultūroje, mokyklose, knygose, laikraščiuose ir kitose srityse vartojamos – kalbos pamatus.

Apskritai P. Kriaučiūno, J. Basanavičiaus, V. Kudirkos, J. Jablonskio – stipriausių mūsų gimtojo krašto vyrų ketverto – gyvenimas ir veikla yra gražiausias pilietinės pozicijos ir tiesioginio darbo, profesinės veiklos ir meilės savo valstybei pavyzdys.

Man visa tai yra spalvingi, neginčijami, net mitologiniai stebuklai, ataidintys iš XIX a. antrosios pusės, bet ne vieną tvirtinantys ir šiandien – akimirkos tironijos, greitos televizinės laimės ir prarandamų tradicijų laikais.

Viltį stiprina viena aplinkybė: J. Jablonskis yra tokia didelė figūra, kad jo asmenybė, jo išpažinti ir mums įdiegti idealai gyvuos tiek, kiek bus gyva lietuvių tauta.

„Ne vieną šimtmetį lenkai mus kaip ratlankius lenkė, bet lenkais nepavertė, rusai jobsėdami rusino, šaudė gaudė, į sibirus trėmė, bet nesurusino. Mūsų gimtoji kalba pasirodė tvirtesnė“, – yra rašęs K. Saja. Stiprūs žodžiai, bet liudijantys lietuvių tautos atgimimo stebuklą. Žiūrėkim: XIX a. antroji pusė – Lietuvos teritorijoje grumiasi rusų ir lenkų kultūros; žemaičių judėjimas, galingasis XIX a. žemaičių judėjimas, jau nuslopęs; draudžiama spauda lietuviškais (lotyniškais) rašmenimis – taip reiškiasi tiesiog unikali lingvistinė okupacija. Lietuvių kalba iš esmės likusi kaime, liaudies dainose, pasakose ir ant motinos kelių, miestas nelietuviškas. XIX a. pabaigoje Kaune – tik keli procentai lietuvių, Vilniuje – taip pat. Išsilavinusiems žmonėms reikia nelengvai rinktis tarp jau blėstančios Abiejų Tautų Respublikos šlovės su lenkų kalba ir naujųjų laikų tautinės lietuvių valstybės, rašto kalbos visai neturinčios. Reikia atvirai kalbėti ir apie Rusijos imperijos vykdytą planingą Lietuvos rusinimą ir pravoslavinimą, kai atsisakiusiems katalikybės mokėtos daug didesnes algos, keistos lietuviškos pavardės ir vietovardžiai, viešose vietose drausta lietuviškai kalbėti.

Ir vis dėlto XIX a. įvyksta didysis sprogimas – kyla tautinis atgimimas, iškeliantis kalbos ir istorijos vėliavas ir po jomis sutelkiantis orumą atgaunančią tautą. Tą tautinį orumą solidžiai paremia istorinė lyginamoji kalbotyra: žymiausi pasaulio mokslininkai pripažino lietuvių kalbai tokias prestižines teises, kokias Europos kultūroje turėjo lotynų ar graikų kalbos, o norinčius išgirsti, kaip kalbėję protėviai, kvietė važiuoti į mūsų kaimą ir paklausyti, kaip šneka lietuviai sodiečiai... XIX a. pabaigoje lietuvių tautinio atgimimo vyrai P. Kriaučiūnas, J. Basanavičius ir kiti, taip pat „Aušra“, „Varpas“ gražiai išnaudoja šitas kalbos, kilmingos istorijos ir kitas temas, o XX a. pradžioje jau visai solidžiai imama diskutuoti apie galimus kelius į Nepriklausomybę.

Iš to neapsakomai gražaus ir nelengvo laiko ateina ir Jonas Jablonskis. Jis apibendrino ir iki šviesaus idealo iškėlė apie savo valstybę svajojančios tautos tikslą: turėti elitinę, prestižinę, sukultūrintą, kiekvienai civilizuotai valstybei privalomą kalbą – aukštąjį jos stilių, vadinamą bendrine kalba. Ir štai koks Lietuvos unikalumas: visų didžiųjų tautų bendrinės kalbos kūrėsi aplink sostines esančių tarmių pagrindu, ten, kur buvo didžiausi turgūs, kur maišėsi tarmės, kur klestėjo tų tautų kultūros ir prestižinės mados. Paprastai kalbėdami turėsime sakyti, kad vokiečių bendrinė kalba yra susikūrusi Berlyno tarmių pamatu, Romos tarmės davė pamatą kultūrinei italų kalbai, Paryžius – prancūzų bendrinės kalbos kūrimosi centras ir t. t. Lietuvos unikalumą galėtume rašyti į visas kultūrinių įdomybių knygas: čia į Berlyno, Romos ar Paryžiaus gretą stoja mano minėtas Griškabūdis, Sintautai ar Rygiškiai, nes iš šitų apylinkių kilo prestižinė lietuvių kalba.

Aišku, didžiulę įtaką darė visai tapati Rytų Prūsijos lietuvių kalba už Šešupės, mūsų kultūros lopšys – tenai juk pirmą kartą lietuviškai išleistas Šv. Raštas, pirmoji lietuvių kalbos gramatika, ten kūrė K. Donelaitis, ėjo pirmieji lietuviški laikraščiai, lietuviškai leisti ir net kirčiuoti Prūsijos karaliaus įstatymai ir įsakymai. Bet J. Jablonskio intelektas, mokslininko pasirengimas ir pilietinis autoritetas lėmė neišmatuojamai daug. Jam pridedamas „kalbos tėvo“ titulas, žinoma, nėra objektyvi teisinė tiesa, bet – daug svarbiau! – tai pati didžiausia pilietinė, kultūrinė, romantinė kategorija. Tiesiog mūsų kultūros aksioma, kurios įrodyti visai nereikia.

Apie J. Jablonskį – kalbos mokslininką ir bendrinės kalbos normintoją – kalbama ir rašoma daugiausia. Gramatikos, vadovėliai, žodynai, vertimai, lietuvių kalbos pamokos, profesoriavimas Kauno Vytauto Didžiojo universitete, kalbos straipsniai, laikraščių, knygų redagavimo reikalai ir kt. Jo įtaka šiandien tiesiog sunkiai aprėpiama. Kur tik dursime pirštu – ten J. Jablonskio kūryba: matematikos terminai „dalinys“, „daliklis“, „dalmuo“ ir kt. – J. Jablonskio, gramatikos terminai – daug J. Jablonskio kūrybos, ir t. t. Sunku patikėti, kad net XX amžiaus pradžioje lietuvių kalba neturėjo pirmadienio, antradienio, trečiadienio ir kitų savaitės dienų, vartoti panedeliai, utarnikai, seredos, četvergai, pėtnyčios ir t. t. Visur J. Jablonskio širdis ir ranka pridėta. Bet kartu jo remtasi puikiu klasikinių kalbų išmanymu, ir nemokslinės kitų filologų pastangos taisyti tarptautinius žodžius (trigonometrija, geografija, istorija ir kt.) laikytos visiška nesąmone. Per kalbininko mokinius, per J. Balčikonį, paskui per K. Ulvydo veiklą ar A. Pupkio paskaitas J. Jablonskio nuostatos, norminimo šaltiniai ir principai yra svarbūs ir šių dienų mūsų kalbos politikams.

Gaila, plačiau bemaž neužsimenama, kad J. Jablonskis buvęs anaiptol ne vien kalbos žemės žmogus, bet pirmiausia labai atsakingas lietuvis inteligentas, Lietuvos valstybės kūrėjas ir susipratęs pilietis. Ir aistringas publicistas, švietėjas, aktyvus įvairių organizacijų narys. Štai koks gražus jo įsitikinimas iš XX a. pr., kad geriausia būsimą savo valstybę kurti ir ateityje ją valdyti remiantis parlamentinės demokratijos principais – per savo dorus atstovus, su atstovaujamąja demokratija sietas ir būsimasis mūsų žmonių pasiturimas gyvenimas! Jo žodžiais tariant, Rusijoje žmonių valdymo tvarka yra biurokratija – viską darą valdininkai. „Visose gi kitose Europos šalyse (kaip antai, Anglijoje, Francijoje, Vokietijoje…) valstybės reikalus ar šiaip, ar taip veda jau patys žmonės per savo rinktinius atstovus, t. y. per tam tikrus žmones, kurie valstybės valdyme atstoja savo rinkėjus. Per atstovus valdosi žmonės ir visose Amerikos valstybėse... Visos tos tautos gyvena geriau, padoriau ir turtingiau už mus, lietuvius, ir už visus Rusijos gyventojus. Tas labai suprantama: pati tauta, žinoma, geriau numano, kokie jai reikalingi įstatymai, kam kokie mokesčiai pakeliami, kam ir kaip tautos pinigai reikia suvartoti.“ Paprasčiau ir nepasakysi, populiariau nepaaiškinsi atstovaujamosios demokratijos teigiamybių. O štai dar viena J.Jablonskio citata, lyg iš rinkimų pradžiamokslio: „Bet tam reikalinga, kad žmonių atstovais patogūs žmonės taptų. Tokių žmonių, kurie norės atstovauti, arba vadinamųjų atstovų – kandidatų, bus, žinoma, daugybė. Bet atstovais reikia rinkti tik tokie žmones, kurie rūpįsis ne vien savo pačių nauda, ne vien savo gyvenamąja vieta arba savo luomu, bet visos žemės ir visos tautos gerove.“ Žodžiu, reikią sąžiningų, autoritetingų ir šviesios reputacijos žmonių.

Šiandien kiekvienas galime įvertinti, kiek mūsų dienų Lietuvoje yra realizuotas šis idealistinis, viltingasis J. Jablonskio žvilgsnis į būsimuosius tautos atstovus...

J. Jablonskio politinį, visuomeninį nusistatymą atskleidžia jo skelbtas šūkis „Žmonėms reikia duonos, šviesos ir laisvės“, taigi – pasiturimo gyvenimo, prieinamo mokslo ir demokratinio valstybės valdymo. Ir šis motyvas, ši nepriklausomos Lietuvos kūrimo programa eina per visus jos visuomeninius straipsnius.

J. Jablonskis buvo gana nuosaikus. Kai XIX a. pab. „Varpo“ redakcijoje susikirto dvi linijos ir S. Matulaitis bei kiti kvietė imtis radikalesnių veiksmų, imtis revoliucijų, griauti Rusijos imperiją, J. Jablonskis visą laiką sakė, kad pirmyn turime eiti šviesdami, mokydami, ne griaudami, bet kurdami ir tobulindami.

Vienu metu prieš Nepriklausomybę J. Jablonskio figūra buvo tapusi ypač svarbi, vienijanti ir reikšminga net strateginiams lietuvių politiniams siekimams. Lietuvoje, kaip žinote, veikė Lietuvos Taryba, kuri paskelbė Vasario 16-osios aktą ir vadovavo kuriant valstybę. Bet toks pat aktyvus politinis lietuvių gyvenimas vyko ir visoje Rusijos imperijoje, kur per I pasaulinį karą gyveno ir J. Jablonskis. Čia kūrėsi partijos, labdaros ir kitokios organizacijos, lietuviai rengėsi grįžti kurti savo Tėvynės. Ir štai 1917 m. pavasarį Petrapilyje vyksta Rusijos lietuvių suvažiavimas, delegatai ginčijasi, kokiu keliu siekti Nepriklausomybės. Įvyksta didžiulis partijų susikirtimas, kairieji ir Santaros partija iš to suvažiavimo pasitraukia, nes nebuvo priimta jų rezoliucija, dėl Nepriklausomybės siūlanti apsispręsti būsimajame Steigiamajame Seime. Balsuojant laimėjo dešinieji, krikščionys demokratai ir kiti, kurie kvietė paremti Nepriklausomybę iš karto, be išlygų... Situacija pažįstama: visi nori gero, bet įklimpsta į politinių ambicijų ir nesutarimų maišalynę...

Ir tada lietuviai karininkai pasiūlo ir įgyvendina tokį taikomąjį scenarijų: pakviečia tris garsias Rusijoje dirbančias asmenybes, kad susipykusius politikus ir kitus lietuvių veikėjus susodintų prie vieno stalo. Tos trys asmenybės buvo J. Jablonskis, P. Mašiotas ir K. Grinius. J. Jablonskis, mokytojas ir mokslininkas, apsisprendė nedvejodamas, nes „atsisakyti, nors esu silpnas, aš nė teisės neturiu.“ Ši autoritetingoji trijulė, vadinamoji Trijų taryba, yra pasirašiusi keletą dokumentų, kreipimųsi į partijas ir visuomenines organizacijas taikytis ir vienytis. Po kelių mėnesių Rusijos lietuvių veikėjai apie būsimą Nepriklausomybę jau kalbėjo vienu balsu...

J. Jablonskio 150-metis – graži proga pasakyti: šiandien mums tiesiog reikia daugiau J. Jablonskio. Daugiau kalbinio idealizmo, daugiau atsakomybės, daugiau pareigos, daugiau vienovės – žmogaus, savos valstybės ir motinos išmokytos gimtosios kalbos. Tautos ir valstybės, sugebančios taip gyventi, yra jaukios ir klestinčios, o jų piliečiai – orūs bei savimi pasitikintys.



Dr. Arvydas VIDŽIŪNAS






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Ar galima sakyti „prieinama kaina“?
ikrai galima, kadangi „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ nurodoma trečioji dalyvio prieinamas reikšmė – „nebrangus, įperkamas“.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas