Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

---

Svečių knyga

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2005-01-11 08:43

---

Redos Zakarauskienės pano papuošė Gižų kultūros namus.

Romo ČĖPLOS nuotr.

Ne visi gyvenantys kaime augina javus, cukrinius runkelius, melžia karves... Kaimuose įsikūrę nemažai jaunų šeimų, kurios mėgina pragyvenimo šaltinį surasti ne tik laukuose ar fermose, bet imasi netradicinių verslų. Geriau sekasi tiems, kurie gyvenimo tėkmėje gali pritaikyti savo pomėgius, talentą. Tuomet ir dvasia nuskaidrėja, ir kasdienybė pašviesėja.

Pano piešė du mėnesius

Gižiečiai Reda ir Kęstutis Zakarauskai dar jauni. Ji – neseniai pasiekusi trisdešimtmetį, jis – keliais metais vyresnis. Šeima gyvena nuosavame name, augina trylikametę Edminą ir keturmetį Povilą.

– Gimiau ir augau Pilviškiuose. Kolūkius prisimenu, bet dirbti neteko. Mano tėvai buvo darbininkai, dirbo statybinių medžiagų gamybos susivienijime „Sūduva“. Tiesa, vieną vasarą prikalbinau mamą kolūkyje kaupti cukrinių runkelių normą – labai norėjau magnetofono. Tai ir buvo didžiausias mano sąlytis su kolūkiu ir žeme, – prisimena jauna moteris.

Redą Zakarauskienę užkalbinome neatsitiktinai. Ją galėtume vadinti Gižų dailininke. Ypač Reda pagarsėjo, kai restauruotuose kultūros namuose ant vienos sienos nupiešė didžiulį kaimo peizažą. Kūrinys ne drobėje, ne rėmuose, o ant išlyginto sienos tinko. Prie pano dailininkė dirbo ilgiau nei du mėnesius.



Teptuko į adatą neiškeitė

Pasak Redos, piešti ją traukė dar vaikystėje. Jau pradinėse mokyklos klasėse ji geriau nei kiti bendraamžiai išvingiuodavo gėles, žmones, medžius... „Sublizgėjo“ paskutiniais mokykliniais metais – tuomet jos talentas ir rankos pravertė piešant plakatus, skelbimus, puošiant mokyklą įvairioms šventėms.

Iš piešimo duonos valgyti Reda nesiruošė. Pradėjo mokytis siūti. Tačiau siuvėjos amatas jos nesuviliojo. „Per ilgai reikia sėdėti vienoje vietoje, aš tiek neištveriu“, – prisipažino moteris. Ėjo metai, keitėsi gyvenimai. Reda, augindama vaikus, vis dažniau į rankas paimdavo teptuką.

Gižų pagrindinėje mokykloje veikia mokytojos Virginijos Armanavičienės įsteigta dailės galerija. Čia savo kūrinius pristato pradedantys ir jau plačiau žinomi ne tik Gižų, bet ir visos Suvalkijos krašto dailininkai. Su savo peizažais į galeriją atėjo ir Reda. Iš Gižų galerijos dailininkų kūriniai nukeliauja į Vilkaviškyje, Marijampolėje, kituose miestuose organizuojamas parodas. Ne vienoje parodoje eksponuoti ir Redos piešiniai, už kelis yra gavusi padėkos raštų, kitokių paskatinimų.

– Man daug pataria, pamoko V.Armanavičienė. Gižų mokyklą galėtume vadinti pradedančių dailininkų pastoge. Visus, kurie turi jautresnę ranką ir mintį suburia ši mokytoja. Mano Edmina taip pat lanko dailės būrelį. Jaučiu, kad į jį pateks ir Povilas – jau dabar jo nupiešti žmogeliukai skiriasi nuo kitų bendraamžių piešinių, – džiaugėsi vaikais mama.



Išlaidos dažams sugrįžta

– Piešimas žadina sielą, o kaip su parama kišenei? – mėginau kreipti kalbą į apčiuopiamesnius dalykus.

– Pasitaiko, kad žmonės užsako nupiešti paveikslų, kuriais pasipuošia namus, dovanoja draugams, giminaičiams. Tačiau dažniausiai savo paveikslus aš pati išdovanoju kitiems.

Žmonės paprašo nupiešti nykstančias tėviškes, senas sodybas. Tai labai mieli ir prasmingi darbai.

Norėčiau drobėje įamžinti Gižų bažnyčią. Dabar remontuojame savo namą. Galvoju ir čia vieną kitą sieną paįvairinti pano. Gal patiks apsilankiusiam svečiui ir panorės taip pasipuošti savo namus... Suprantu, kad mūsų lygio dailininkams duoną užsidirbti sunku, bet išleistus pinigus dažams, teptukams gal ir susigrąžinu, – svarstė jauna kaimo menininkė.

Dar vienas Redos pomėgis – vairuoti automobilį. Neseniai rado šiai silpnybei tinkantį darbą – iš Gižų mokyklos virtuvės išvežioja pietus mokiniams į aplinkines mokyklas.

Reda papildomai mokėsi anglų kalbos. Sako, kad labai neskubėdama jau galėtų susikalbėti su užsieniečiu. Moteris mėgsta skaityti, sunkiai praeina pro naują knygą.



Ūkio darbai kūrybai netrukdo

– Tik nepagalvokit, jog vien tik piešiant eina mano dienos, – šypsosi menininkė. Zakarauskai turi gyvenvietėje nuosavą sodybą, prie jos gabalėlį žemės, dar hektarą toliau laukuose. Ten pasisėja miežių, užsiaugina bulvių, prie namų – daržovių, gėlių. Nusišeria porą bekonų, laiko paukščių. Reda džiaugiasi, kad turi auksinių rankų vyrą. Kęstas neišlaidauja, nerūko, jo rankos limpa prie visų darbų, ypač prie automobilių remonto.

– Nesam nei skurdžiai, nei turtuoliai. Pinigų tikriausiai niekam ir niekada ne per daug. Kai kada pagalvojam apie darbą užsienyje, bet pažiūrim į augančius vaikus, į jų mokslus, piešinius ir vėl pasiliekame Gižuose.

Gal ir tiesa, kad žmonės mano, jog ten gerai, kur jų nėra. Mes norėtume, kad būtų geriausiai ten, kur mes esame, – sako dailę ir Gižus pamėgusi pilviškietė.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---