„Santaka“ / Atodangos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda pilnai įrengtą, suremontuotą 1 kambario butą su rūsiu Pilviškių g., Vilkaviškyje (2/5 aukštas). Tel. 8 625 50 615.
Galioja iki: 2018-11-15 09:19:44

Vilkaviškyje remontuoja variklius, keičia dirželius, tikrina, šlifuoja variklių galvutes, atlieka lengvųjų automobilių kompiuterinę diagnostiką. Tel. 8 609 79 788.
Galioja iki: 2018-11-16 08:58:32

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2010-12-17 06:34

Dalinkitės:  


Atodangos

Savaitgalis



Savaitgalis užklupo staiga – kaip liga, kaip nelauktas vaikas, kurio nevalia nemylėti. Nori ar nenori – jis jau čia. Tai kas, kad tu tam dar nepasiruošęs. Kad nežinai, ką su tuo savaitgaliu veikti.

Ir žiema užklupo netikėtai – tavo langai liko atviri visiems vėjams. Kaip ir širdis – atlapa, nesaugi... Bet vis tiek savaitgalis stovi ant tavo slenksčio ir šaiposi iš tavo „pasimetimo“. O žmonės eina į svečius, į bažnyčią... Daug kur jiems reikia eiti. Eina ir eina. Tik ne visi sugrįžta.

O tu va sėdi prie lango ir žiopsai į nuogas medžių šakas, atsirėmusias į šaltą, pabalusį dangų. Tos gumbuotos senos obels šakos – tarsi tragiškai į viršų užlaužtos rankos – kažką ten aukštai grabinėja. O juk tenai nieko nėra, tik didžiulis geltonas saulės blynas, įstrigęs tarp medžio šakų. Ir visai ne geltonas, o beveik baltas. „Ant šalčio, – sakytų mano motušė. – Reikėjo langus gerai užkamšyti.“ Ji, kaip visada, būdavo teisi. Dėl langų... Bet kuo pridengti širdį?

Kambaryje jau prieblanda, savaitgalis ir tu. Ir laikrodis kaip pamišęs kala sekundes į tylą. „Laikas nelaukia“, – sako man Džeko Londono apsakymo herojus, kinkydamas savo šunis. Ir jis teisus. Visi teisūs. Visi turime savo tiesą, kuria šventai tikime, kuriai meldžiamės. Ir aš meldžiu tavęs: „Padovanok nors vieną šypseną...“ Bet tu negirdi. Tu laikai savo šypseną tarsi didžiausią lobį, užrakinusi savo jaunystės kraitinėje skrynioje. Sakau tau: „Pasirink danguje žvaigždę – ir ji bus tavo. Aš jai sugalvosiu vardą.“ „O kas man iš to?“ – nustembi tu. Tiesa – kas? Tu man sakai: „Kas tau iš to, kad žinai, kaip atsirado Roma arba Paryžius? Juk vis tiek juose nebuvai ir vargu ar bebūsi. Kam tau Biblijos enciklopedija, jeigu netiki Dievo visagalybe ir šventų raštų autorių neklystamumu? Koks tau skirtumas, kokios gentys klajoja Amazonės džiunglių gilumoje ar neprieinamuose Naujosios Gvinėjos kalnų slėniuose? Tu didžiuojiesi, kad žinai, kokius miestus prieš penkis tūkstančius metų statė šumerai, kokia kalba jie kalbėjo, koks buvo jų raštas. Ir kas tau iš to? Ar tu žinai, kaip numalšinti širdies skausmą, nerimą dėl vaikų ateities? Kaip įsigauti į jų sielą, jų mintis ir svajones?..“ Ne, nežinau. Ir jau nesužinosiu. Nes vaikai jau suaugę. Jie eina savo keliais vis tolyn ir tolyn...

Savaitgalis. Štai skuba gatve dvi moterėlės. Jos su galvomis sulindusios į savo šiltus paltus. Į savo rūpesčius. Jos tokios blausios, neišraiškingais veidais, tarsi užsidėjusios tragišką kaukę. Jų veidai neįskaitomi, o rankos ištampytos sunkių krepšių su pirkiniais. Tuose neišvaizdžiuose krepšiuose jos kiekvieną dieną neša savo šeimynoms gyvenimą. Ir ne tik duoną. Jų kasdieniai maršrutai užkoduoti genuose – kaip ligos, kaip gimdymas ir mirtis. Jos negali, kad ir labiausiai norėdamos, nukrypti nuo savo maršruto bėgių. Darbas, parduotuvė, namai, vyras ir vaikai. Toks mažas šitas pasaulis, kuriame blaškosi įkalinta žmogiška siela. Kaip sakė išmintingas romietis Lucijus Anėjas Seneka, „jų kūnas ne nesveikas, bet nepripratęs prie sveikatos“.

Diena eina į pabaigą. Baigiasi saulės kelias danguje. Tik neramios mintys nesibaigia. Jos visuomet su mumis. Kaip neišsipildžiusios svajonės, kaip savigrauža, nesuprastas kaltės jausmas... Sako, tokiu metu reikia melstis – padeda. Betgi vėl – o Dievas? Kur tavo Dievas? Žydams buvo gerai, juos pasirinko Dievas iš tūkstančių pasaulio tautų ir dovanojo jiems Pažadėtąją žemę. Mums nieko nedovanojo. Bet nedėkingi žydai prikalė savo Dievą prie kryžiaus, o mes jį įkėlėme į medį. Ir sėdi iki šiol mūsų Rūpintojėlis tolimiausiose kaimų kryžkelėse, medyje, visų vėjų pagairėje. Negi jis išgirs mano maldas? Aš juk ir melstis nemoku.

Savaitgalis. Toks keistas žodis. Keistas tarsi rudens oras. Tarsi staiga iš pasąmonės gelmių išplaukę netikėti norai. Tarkime, pavaikščioti po rudenėjančius Eliziejaus laukus Paryžiuje, įkvėpti kepamų kaštonų kvapo ir iškelti pagaliau iš medžio savo vargstantį Dievą. Bet aš nežinau savo Dievo vardo. Man, tarsi Eglės žalčių karalienės vaikams, užginta jį ištarti.

O laikas nelaukia. Metai lipa vienas po kito ant tavo galvos, lenkia ją prie žemės. Ir nelieka to tariamo išdidumo nė ženklo. Bet tu vis tiek užsispyręs sėdi prie lango ir žiopsai į savo rudens dangų. Ko lauki? Nušvitimo? Ženklo? O jo gali ir nebūti. Tad pasitenkink savaitgaliu.



Vytas DRUNIS






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vilkaviškyje kursis Prekybos, pramonės ir amatų rūmų atstovybė
* Trumpoje gatvėje – ilga nesutarimų gija
* Vis daugiau vilkaviškiečių atranda kalanetikos naudą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar rūpinatės savo įvaizdžiu socialiniuose tinkluose?
Informaciją skelbiu apgalvotai.
Dėl to visai nesuku galvos.
Neturiu socialinio tinklo paskyros.



Kalbos patarimai

Ar taisyklinga „priimti dėmesin (domėn)“?
Ne, nes tai yra nevartotinas vertinys. Ne priimti dėmesin (domėn), o atsižvelgti, turėti galvoje, omenyje.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas