„Santaka“ / Iš lizdo iškritusiems gandrams išgyventi padėjo žmonės

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2005-10-07 18:05

Dalinkitės:  


Prašydami maisto gandriukai pritūpdavo ir išskėsdavo sparnus.
Nuotr. iš asmeninio albumo.

Iš lizdo iškritusiems gandrams išgyventi padėjo žmonės

Eglė MIČIULIENĖ

Vištyčio pašonėje, nuostabiame gamtos kampelyje, sodybą turintys Aretas ir Daiva Panitauskai bei jų dukros Greta ir Enrika džiaugiasi čia tvyrančia ramybe. Čia – jų pasaulis, jų kuriamas grožis, apie kurį plačiai girtis šeimininkai neskuba. Tačiau svečių sodyboje nuolat apsilanko, mat kalbos apie įdomius Panitauskų augintinius netrunka pasklisti.



Nukrito lizdas

Trijų neįprastų augintinių, apie kuriuos kalbėjomės su Panitauskų šeimyna, sodyboje jau nebėra. Jie neseniai išskrido.

Gandrai, užauginti šios šeimos, čia pateko dar nemokėdami skraidyti. Vieną dieną Panitauskai važiavo į mišką šerti žvėrių. Grįždami pamatė, kaip prie pamiškės stulpo kažkas subaltavo. Kilstelėjęs galvą į viršų A.Panitauskas pastebėjo, kad toje vietoje, kur visuomet matydavo gandralizdį – tuščia. Perbridę dilgėles ir nuėję prie stulpo, žmonės rado nukritusį lizdą ir tris jau apsiplunksnavusius gandriukus. Jie buvo leisgyviai iš bado, vienas, atrodė, neatsigaus. Dar keturi gulėjo negyvi. Senas, daug metų stovėjęs gandralizdis, matyt, neatlaikė gausios šeimynos ir nukrito žemyn. Jauniklių tėvų aplink nesimatė – gandrai ant žemės vaikų nešeria.



Mokė paukščius skraidyti

Panitauskai sparnuočius parsivežė namo.

Kol atsistojo ant kojų, kelias dienas gandriukai gyveno aptverti sietu. Po to aptvarą šeimininkai nukėlė, ir gandrai po kiemą ėmė vaikštinėti laisvai, kaip kitame kieme – vištos. „Į buvusio aptvaro vietą jie sugrįždavo „pasėdėti“ kaip į lizdą. Toje vietoje ir nakvodavo“, – pasakojo Greta.

Tiktai išmokę skraidyti gandrai persikėlė nakvoti ant stogų. Skraidyti paukščius pradėjo mokyti Greta. Mergaitė, mosuodama rankomis, užvydavo sparnuočius ant rūsio, ir šie, pučiant vėjui, šokčiodavo bei mojuodavo sparnais. Pirmas pradėjęs skristi vyriausias garnys pradėjo mokyti ir kitus.

Sunkiausiai sekėsi mažiausiam trečiajam, nes krisdamas iš lizdo jis buvo išsinarinęs sparną. Žmonėms jį sutvarsčius, kiti gandriukai pritūpę broliui tvarstį nulupdavo.



Mėgo varles ir žuvis

Gandrus Panitauskai šėrė varlėmis. Pagrindinis varlinėjimo rūpestis, žinoma, teko mergaitėms. „Naktį eidavom su prožektoriais ir ieškodavom“, – prisiminusi kvatojo Greta.

„Iš pradžių gandriukai varlių neėmė, – šypsojosi Enrika, – tai kišdavom jas giliai į snapą ir pasitraukę laukdavom, kol nurys. Paskui priprato, užtekdavo padėti kibirą su varlėmis – patys puldavo“. Varles, tiesa, su pirštine, prisivertė rinkti netgi mama, nors iki tol šį šaltakraujį gyvį ji vengdavo net paliesti.

Tvenkiniuose prie sodybos mergaitės gandrams gaudydavo būriais plaukiojančias saulažuves. Dažniausiai į vandenį su senos užuolaidos gabalu brisdavo Enrika. Supratę, kokio gero mergaitės jiems parneša nuo tvenkinio, gandrai po kiek laiko jau kūprindavo paskui ir krante sutūpę laukdavo, kol jų maitintoja iš vandens išlips su pilnu „tinklu“ žuvyčių.

Kartą A.Panitauskas kieme darinėjo žuvis. Tik spėjo užsisukti, priėjęs iš už nugaros garnys čiupo nemažą žuvį ir akimirksniu susikratė į snapą. Panašiai tiesiai iš lėkštės buvo „nušvilptas“ gabalas jau sumarinuotos žuvies, kurią D.Panitauskienė ruošėsi kepti lauke.



Parlėkdavo su draugais

Kai augintiniai išmoko skraidyti, tereikėdavo sesutėms juos pašaukti: „Garniukai, garniukai“, ir šie atlėkdavo.

Pradėję skraidyti gandrai kartais į kiemą parsivesdavo... draugų. „Kartą iš kažkur parvažiavom, tai apie namus su jais skraidė gal kokia dvylika garnių, – pasakojo D.Panitauskienė. – Mums pasirodžius kiti tebeskraidydavo, o mūsiškiai imdavo vienas po kito leistis. Ir vis karkdavo kažką savo kalba.“

Rudeniop gandrai ėmė dairytis į dangų. Iš pradžių dienai, paskui dviem išskrisdavo stipriausiasis, bet vis parlėkdavo – tarsi kalbindamas drauge brolius. Vieną dieną jis nebegrįžo. Panašiai ėmė elgtis ir antras gandras, o galiausiai „išsikalbino“ ir paskutinį, mažiausią.



Ant rankų nelipa

Šį pavasarį „Santakoje“ rašėme apie Panitauskų užaugintą šernę. Ji, šeimininkų švelniai vadinama Saulyte, vasarą atsivedė septynis dryžuotus mažylius. Vienas iš jų teišgyveno porą mėnesių, tačiau kiti šerniukai sodyboje iki šiol jaučiasi puikiai. O ėda – tik paduok – ir kukurūzus, ir kviečius, ir šeimininko nupirktus žindukliams paršeliams skirtus priedus. „Užsiprašiau toną kviečių – gal užteks žiemai, o gal ir ne“, – sakė A.Panitauskas. Lietuvoje yra ir daugiau šernus auginančių žmonių, tačiau daugelis jų jau atsisako būtent dėl didelio ėdrumo.

Augdama Saulytė buvo tikra rankinukė, labai drąsi ir draugiška, nuolat lakstydavo paskui Enriką ir Gretą. Ji buvo seserų numylėtinė, nors pridirbdavo visokių eibių. Iki šiol mergaitės juokiasi prisiminę, kaip iš pradžių kambary auginta Saulytė „iškniso“ sofos sagas.

Ir užaugusi šernė išliko labai jauki. Vos atsivedusi mažylių tą pačią dieną prie jų prileido šeimininką, nors dažnai net naminiai gyvūnai agresyviai gina savo ką tik gimusius jauniklius.

Tačiau mažieji šerniukai jau nėra tokie „naminiai“. Įėjus į aptvarą juos galima paglostyti, bet ant rankų paimami niekaip nesileidžia.

Nors visi klausinėja, ką Panitauskai su savo auginamais šernais darys, jie sako dar neapsisprendę. „Va, vienas žmogus prašo į sodą – gal kokį ir parduosim“, – juokėsi A.Panitauskas.



Siūlė šikšnosparnį

Žinodamas apie A.Panitausko sodyboje vis apsigyvenančius laukinius gyvius, kartą jam paskambino vienas draugas. Jis pasiūlė Aretui auginti... šikšnosparnį. Vyras aiškino, jog medžioklėje, sėdint pasaloje, šis šleptelėjo jam tiesiai ant kepurės. „Įsidėjau į saulėgrąžų pakelį ir tupi. Gal norėtum?“ – įkalbinėjo jis A.Panitauską.

Tačiau šikšnosparnio į namus Panitauskai nepriėmė. „Turim savo – kai temsta, skraido apie namus vakarais“, – juokėsi visa šeima.




Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas