„Santaka“ / Atodangos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda naujus klausos aparatus, kraujospūdžio matuoklius (40 Eur). Tel. 8 670 99 923.
Galioja iki: 2018-09-20 09:59:47



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2010-12-03 07:20

Dalinkitės:  


Atodangos

Sku­ba gy­ven­ti...



„Karstas. Ir žmonės kuždasi: „Vaikas...“ Šešiolikmečiai baigia išnykti.“

(Just. Marcinkevičius „Šešiolikmečiai“ )




Lie­tu­vių tau­ta – sa­vi­žu­džių tau­ta. Iš­mirš­tan­ti tau­ta. Kas pa­sa­kė šiuos ne­gai­les­tin­gus žo­džius? Tar­si nuo­spren­dį mums vi­siems. Kas už mus nu­spren­džia, kam gy­ven­ti, o kam mir­ti? Se­nat­vė, li­gos ir jas ly­din­ti dep­re­si­ja? Bet kaip su­pras­ti, ko­kiais žo­džiais įvar­dy­ti tas be­pras­mes mir­tis (ar iš­vis mir­tis tu­ri pra­smę?), kai mirš­ta jau­ni ir svei­ki, jau­nat­viš­ka ener­gi­ja trykš­tan­tys žmo­nės?..

Ka­pai – še­šio­lik­me­čių, aš­tuo­nio­lik­me­čių že­mė. Kaž­koks ab­sur­das. Taip ne­tu­rė­tų bū­ti. Jau­niems – tik gy­ven­ti ir gy­ven­ti. Sva­jo­ti, kur­ti atei­ties pla­nus ir šei­mas, my­lė­ti ir bū­ti my­li­miems. O jie skrie­ja ga­lin­go­mis ma­ši­no­mis į nak­ties tam­są pa­si­tik­ti sa­vo li­ki­mo. Bet kuo čia dė­tas li­ki­mas? Ne­gi mums jau nuo se­no­vės nie­kas ne­sa­kė, kad kiek­vie­nas mes esa­me sa­vo lai­mės kal­vis? Ir ko­kią lai­mę „ka­la“ nak­ti­mis ener­gi­ja trykš­tan­tis mū­sų jau­ni­mas?

„Mū­sų die­nos, mū­sų nak­tys...“ – tvir­ti­na jau­nie­ji, at­sa­ky­da­mi į suau­gu­sių­jų mo­ra­lus. Iš­ties taip. Ir die­nos, ir nak­tys – jū­sų. Nie­kas to ne­nu­gin­čys. Bet ko­dėl tos nak­tys to­kios klai­kios, o die­nos – be­pras­mės ir pil­kos? Ko­dėl mo­ti­nų šir­dys dre­ba per nak­tį, be­lauk­da­mos te­le­fo­no skam­bu­čio? Ži­no­ma, iš gy­vo ir svei­ko sū­naus ar duk­re­lės, o ne iš po­li­ci­jos ar li­go­ni­nės. Ar pa­gal­vo­ja apie tai nors ka­da mū­sų vai­kai? Ar su­si­mąs­to? Juk vi­si tu­ri tą šven­tą Die­vo do­va­ną – ty­rą sie­lą. Ar ne vi­si?

Kai at­si­tin­ka bai­siau­sia ir mir­tis pa­si­glem­žia tai, kas mums bran­giau­sia, ap­lin­ki­niai žmo­nės su­trin­ka. Vie­ni nuo­šir­džiai už­jau­čia ne­tek­ties pri­slėg­tus ar­ti­muo­sius, ki­ti – tik prie­kaiš­tin­gai lin­guo­ja gal­vas: „Rei­kė­jo anks­čiau žiū­rė­ti... Kaž­ką pra­lei­do.“ Kur žiū­rė­ti? Vi­sų vai­kų akys at­ro­do ty­ros, ne­kal­tos. Kiek­vie­nai mo­ti­nai sa­vas vai­kas ge­riau­sias, bran­giau­sias. Toks jos pa­šau­ki­mas – my­lė­ti sa­vo vai­ką. Ne­gi ją už tai rei­kia smerk­ti? Sa­ko­ma, kad ta per­dė­ta, be­sai­kė mo­ti­nos mei­lė yra ak­la ir ga­di­na jau­ną, be­si­for­muo­jan­čią as­me­ny­bę. Bet pa­sa­ky­ki­te tai bet ku­riai mo­ti­nai! Ji ne­sup­ras, kaip nuo­šir­di mei­lė ga­li ga­din­ti jos vai­ką.

Te­gul sa­ko ką no­ri pa­tys gar­siau­si psi­cho­lo­gai ar so­cio­lo­gai – vai­ko sie­la tik­rai nė­ra at­vers­ta kny­ga, iš ku­rios tė­vai ga­lė­tų vis­ką apie jį su­ži­no­ti. Ir ne tuš­čias po­pie­riaus la­pas, į ku­rį ga­li ką tik no­ri ra­šy­ti. Jau gim­da­mas vai­kas at­si­ne­ša su sa­vi­mi ne­ma­to­mą „krai­tį“. Jo ge­nuo­se tar­si kom­piu­te­rio kie­ta­ja­me dis­ke už­prog­ra­muo­tos ne tik vi­sos jo tė­vų, se­ne­lių ir pro­se­ne­lių li­gos, bet ir ga­bu­mai, cha­rak­te­rio bruo­žai... Išt­rin­ti, per­ra­šy­ti tą „pro­gra­mą“ var­giai ar kam pa­vyks­ta. Bet tė­vai vi­suo­met lie­ka kal­ti. Ir ta kal­tė, daž­nai ne­pel­ny­ta, grau­žia juos vi­są gy­ve­ni­mą.

Ka­ras ne­pas­kelb­tas, bet jis kas­dien vyks­ta: ke­liuo­se ir gat­vė­se, mo­kyk­lo­se ir šei­mo­se... Kiek­vie­no iš mū­sų vi­du­je. Tai kas, kad ka­ras ne­tik­ras, – mir­tys tai tik­ros. Nes su mir­ti­mi tai­kos ne­pa­si­ra­šy­si, ne­su­si­tar­si. Tad su kuo pa­si­ra­šy­ti tai­kos su­tar­tį? Su sa­vo vai­kais ar su pa­čiu sa­vi­mi?



Vy­tas DRU­NIS






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Remonto darbai miesto centre greitai nesibaigs
* Vištytyje viešėjo užsienio šalių diplomatai
* Būsima dizainerė įkvėpimo semiasi Islandijoje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip vertinate naujuosius Vilkaviškio riboženklius?
Profesionalus darbas.
Vaizdas nuvylė.
Dar nemačiau.
Senieji buvo geresni.



Kalbos patarimai

Nei rinkiminė kampanija, nei priešrinkiminiai pažadai
Iš abstraktų nereikėtų daryti vedinių su priesaga -inis. Taigi turėtų būti ne rinkiminė, o rinkimų apygarda, apylinkė, kampanija, komisija, kova, laida, programa, o priešrinkiminius debatus ar pažadus reikia keisti į debatus prieš rinkimus; pažadus, duotus prieš rinkimus.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas