„Santaka“ / Atsisveikinę su mokykla pedagogai mėgaujasi namų ramybe

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2010-12-02 01:26

Dalinkitės:  


Beveik penkis dešimtmečius mokytojavę Valtina ir Valentinas Piečiukaičiai, išėję į užtarnautą poilsį, daugiau laiko skirs anūkams.

Autorės nuotr.


Atsisveikinę su mokykla pedagogai mėgaujasi namų ramybe

Birutė NENĖNIENĖ

Ei­na pir­mo­sios die­nos, kai abiem pe­da­go­gams – Val­ti­nai ir Va­len­ti­nui Pie­čiu­kai­čiams – ry­tais ne­rei­kia sku­bė­ti į mo­kyk­lą. Al­vi­to pa­grin­di­nės mo­kyk­los di­rek­to­riui V. Pie­čiu­kai­čiui šis ant­ra­die­nis bu­vo pa­sku­ti­nė dar­bo die­na mo­kyk­lo­je. Ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­ja Val­ti­na Pie­čiu­kai­tie­nė, 44-erius me­tus iš­dir­bu­si vie­nin­te­lė­je sa­vo dar­bo­vie­tė­je – Vil­ka­viš­kio Sa­lo­mė­jos Nė­ries mo­kyk­lo­je, už­tar­nau­tai il­sė­tis nu­ta­rė dar šių me­tų pra­džio­je.


Pa­ties ap­si­spren­di­mas


Su Al­vi­to pa­grin­di­nės mo­kyk­los va­do­vu V. Pe­čiu­kai­čiu gra­žiai at­si­svei­ki­no ko­lek­ty­vas, mo­ki­niai. Vi­sa­da ge­ra nuo­tai­ka už­kre­čian­tis, hu­mo­ro jaus­mo ne­sto­ko­jan­tis pe­da­go­gas aiš­ki­no, jog tik­rai ne­si­jau­čian­tis kaip pa­kirs­ta me­džio ša­ka. Šis žings­nis yra pa­ties ap­si­spren­di­mas.

– Ko­dėl dar­bą mo­kyk­lo­je pa­lie­ka­te moks­lo me­tams ne­si­bai­gus? – klau­siau V. Pie­čiu­kai­čio.


– Ei­na 67-ie­ji ma­no gy­ve­ni­mo ir 47-ie­ji pe­da­go­gi­nio dar­bo me­tai. Pa­va­sa­rį man at­li­ko ke­lio są­na­rio ope­ra­ci­ją. Po li­gos pa­ju­tau, jog jau ge­riau ne­dirb­ti nei dirb­ti. Va­do­vau­ti mo­kyk­lai rei­kia daug ener­gi­jos. Nie­kas iš dar­bo ne­ve­ja, bet lai­kas vie­tą už­leis­ti jau­ni­mui.

– Kuo Jums bran­gus šis dar­bo ko­lek­ty­vas?


– Mo­ky­to­jai – me­niš­ki, kū­ry­biš­ki, nuo­sta­būs žmo­nės. La­bai stip­rus ko­lek­ty­vas. Svar­biau­sia, kad jie mo­ka vie­nas ki­tam pa­dė­ti. Su jais pra­lei­dau try­li­ka me­tų ir ke­tu­ris mė­ne­sius. Jei­gu su­skai­čiuo­tu­me mė­ne­sius, išei­tų 160, o kiek bū­tų die­nų! Ir kiek­vie­na vis ki­to­kia. Ši­tų žmo­nių la­bai pa­siilg­siu.

– Dau­ge­liui žmo­nių bu­vo­te mo­ky­to­jas, auk­lė­to­jas. Kas Jums pa­dė­jo su­si­for­muo­ti tas žmo­giš­ką­sias ver­ty­bes, su ku­rio­mis ei­na­te per gy­ve­ni­mą?


– Ma­žam „ne­svie­tiš­ką“ įta­ką tu­rė­jo ma­ma. Si­bi­re ji ma­ne lie­tu­vių kal­bos mo­ky­da­vo iš mal­dak­ny­gės ir aiš­kin­da­vo, kad vi­są lai­ką rei­kia bū­ti ge­ram, nie­ko ne­skriaus­ti, ne­pa­da­ry­ti gė­dos šei­mai. Ka­da suau­gau, di­džiu­lę at­sa­ko­my­bę pa­ju­tau už sa­vo vai­kus.

– At­gi­mi­mo lai­ku Jūs ak­ty­viai da­ly­va­vo­te ra­jo­no vi­suo­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me.


– Bu­vau Są­jū­džio na­rys, ga­vau įpa­rei­go­ji­mą su­kur­ti ra­jo­ne trem­ti­nių or­ga­ni­za­ci­ją. 1988 me­tais mes tri­se – K. Ja­nu­lai­tis, V. Mic­ke­vi­čius ir aš – iš­drį­so­me Są­jū­džio var­du pa­si­ra­šy­ti pra­šy­mą ra­jo­no vyk­do­ma­jam ko­mi­te­tui leis­ti Vil­ka­viš­ky­je su­reng­ti pir­mą­jį Są­jū­džio mitingą. Pa­ga­liau jis įvy­ko rugp­jū­čio mė­ne­sį mies­to sta­dio­ne. Te­ko bū­ti Lie­tu­vos Są­jū­džio pir­mo­jo su­va­žia­vi­mo de­le­ga­tu.

– Ra­jo­no Švie­ti­mo sky­riui va­do­va­vo­te pir­mai­siais at­kur­tos ne­prik­lau­so­my­bės me­tais. Kaip se­kė­si, ko­kia su­po ap­lin­ka, nuo­tai­ka?


– Vi­są lai­ką mo­ky­to­jus pul­da­vo, kad nė­ra jo­kio ug­dy­mo, auk­lė­ji­mo, per ma­žai pa­trio­tiz­mo. Aš at­sa­ky­da­vau, jog mo­ky­to­jų iš­kart pe­rauk­lė­ti neį­ma­no­ma. Bū­tų ne­są­mo­nė, jei jie iš­kart per­link­tų į ki­tą pu­sę. Sa­kiau, kad tam rei­kia lai­ko. Vi­sur lai­kiau­si po­zi­ci­jos, jog mo­ky­to­jas tu­ri bū­ti ap­gin­tas, o ne šiaip sau už­pul­tas, su­tryp­tas... Mes ge­ra­no­riš­kai tai­sy­da­vo­me klai­das, to­dėl per daug ne­si­pyk­da­vo­me.

– Ką ga­li­te pa­sa­ky­ti apie da­bar­ti­nius vai­kus, jau­ni­mą?


– Vi­sais lai­kais mo­kyk­lo­je bu­vo ir yra mo­ki­nių, ku­rie no­ri ir sten­gia­si sa­ve pa­ro­dy­ti, iš­mok­ti, pa­žin­ti. Esa­ma daug nuo­šir­džių vai­kų, pa­re­mian­čių vie­nas ki­tą. O kaip ir ko­kius juos ma­to­me, pri­klau­so ir nuo suau­gu­sių­jų po­žiū­rio, kal­bė­ji­mo, ver­ti­ni­mo.


Nie­ko ki­ta ne­no­rė­jo


Dau­ge­lį vil­ka­viš­kie­čių mo­kiu­sių mo­ky­to­jų Pie­čiu­kai­čių „pa­si­trau­ki­mas į atsargą“ pa­ska­ti­no juos ap­lan­ky­ti na­muo­se. Nors daž­nai su­tin­ka­mas žmo­gus at­ro­do pa­kan­ka­mai pa­žįs­ta­mas, ta­čiau tik tam tik­roms ap­lin­ky­bėms su­si­klos­čius su­pran­ti, jog jis – kaip neat­vers­ta nau­ja kny­ga.

Val­ti­na Pie­čiu­kai­tie­nė, pui­kiais pa­žy­miais bai­gu­si Ma­ri­jam­po­lės II vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, pa­si­rin­ko ma­te­ma­ti­kos-brai­žy­bos stu­di­jas tuo­me­ti­nia­me Vil­niaus pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te, mo­ky­da­ma­si dai­na­vo „Šviesos“ an­samb­ly­je. Sėk­min­gai bai­gu­sią aukš­tą­jį moks­lą ab­sol­ven­tę ban­dy­ta vi­lio­ti įvai­riais pa­siū­ly­mais, bet ji pa­si­rin­ko mo­ky­ti vai­kus to­je pa­čio­je mo­kyk­lo­je, ku­rio­je at­li­ko pra­kti­ką.

„Man pa­ti­ko šis dar­bas. Vi­sa­da bu­vau idea­lis­tė ir ne­si­gai­liu, nes mo­kyk­lai rei­kia to­kių žmo­nių. Jau­nys­tė­je kū­riau ei­lė­raš­čius, sek­da­vo­si ra­šy­ti te­mas, nes tu­rė­jau la­bai ge­rą lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ją. Ta­čiau ma­te­ma­ti­ką dės­ty­ti bu­vo ge­riau­sia, nes ne­rei­kė­jo „jo­kių po­li­ti­kų“. Į ma­te­ma­ti­ką pa­lin­kau sa­vo ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­jo V. Drė­gū­no dė­ka. Jis vė­liau dės­tė ins­ti­tu­te ir pas ma­ne į Sa­lo­mė­jos Nė­ries vi­du­ri­nę mo­kyk­lą siųs­da­vo sa­vo stu­den­tus at­lik­ti praktikos“, – pa­sa­ko­jo mo­ky­to­ja. Vil­ka­viš­kis jaunai specialistei pa­trauk­lus bu­vo ir tuo, kad čia gy­ve­no ne­ma­žai gi­mi­nių, o bro­lis daug me­tų dir­bo ge­le­žin­ke­lio sto­ties vir­ši­nin­ku.

„Su Va­liu­mi su­si­pa­ži­nau pir­mai­siais sa­vo dar­bo me­tais, ant­rai­siais – su­si­tuo­kė­me. Po pu­sant­rų me­tų gi­mė pir­mas sū­nus, dar po sep­ty­ne­rių – ant­ras. Švie­ti­mo sky­riaus ve­dė­jas J. Šač­kus bu­vo la­bai ge­ras žmo­gus, tad ne­tru­kus ga­vo­me bu­tą, vai­kui vie­tą darželyje“, – pri­si­mi­nė pir­muo­sius žings­nius V. Pie­čiu­kai­tie­nė.

Nuo 1982 me­tų Vil­ka­viš­kio Sa­lo­mė­jos Nė­ries mo­kyk­lo­je bu­vo pra­dė­tas dės­ty­ti su­stip­rin­tas ma­te­ma­ti­kos kur­sas. Per reik­lios mo­ky­to­jos V. Pie­čiu­kai­tie­nės ran­kas pe­rė­jo daug mo­ki­nių, dau­ge­lis ta­po olim­pia­dų nu­ga­lė­to­jais, pa­si­rin­ko mo­ky­to­jo ke­lią, užau­go do­rais, ger­bia­mais žmo­nė­mis. Pe­da­go­gė iš­lei­do ke­le­tą abi­tu­rien­tų lai­dų, bė­gant me­tams iš­tir­po am­žiaus skir­tu­mas ir su dau­ge­liu ta­po tie­siog drau­gais.


Si­bi­ro pa­mo­kos


Iš Ša­kių ra­jo­no ki­lu­si gau­si Pie­čiu­kai­čių šei­ma 1948 me­tų ge­gu­žę, per pa­tį so­dų žy­dė­ji­mą, bu­vo iš­trem­ta į Si­bi­rą. Va­len­ti­nui ta­da bu­vo ket­ve­ri me­tu­kai, o į Lie­tu­vą su ma­ma jis grį­žo tik po dvy­li­kos me­tų.

Vy­riš­kio žo­džiais ta­riant, ge­rai, kad pa­puo­lė į „ge­rą kompaniją“: kar­tu iš­trem­ta vy­res­nio­jo bro­lio žmo­na bu­vo mo­ky­to­ja, iš ku­rios jis ga­vo pir­mą­sias ži­nias apie pe­da­go­gi­ką, lie­tu­vių kal­bą.

„Si­bi­re mo­kiau­si ge­rai, bu­vau ak­ty­vus už­kla­si­nė­je veik­lo­je. Man bai­giant aš­tun­tą kla­sę, mo­kyk­los di­rek­to­rius ma­mos pra­šė ma­ne pa­lik­ti Si­bi­re – sa­kė iš­mo­ky­siąs ir aš ga­lė­siąs dirb­ti. Kai iš­gir­dau to­kį da­ly­ką, iš­si­gan­dau, ne­gi ma­ma ma­ne pa­liks“, – pri­si­me­na V. Pie­čiu­kai­tis.

Kar­tais mo­ki­nių pa­pra­šy­tas pa­pa­sa­ko­ti apie Si­bi­rą, Va­len­ti­nas sa­ko, jog ne­tu­ri kuo su­grau­din­ti, nes ma­žas vai­kas ša­lia ma­mos jau­tė­si sau­gus, gy­ve­no ne­rū­pes­tin­gą vai­kys­tės tarps­nį, kal­nuo­se prie Un­gu­to pri­si­žais­da­vo iki so­ties.


Pedagogo kelias


Še­šio­li­ka­me­tis vaikinas, su­grį­žęs iš Si­bi­ro, bai­gė Ki­du­lių vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, įsto­jo į nea­ki­vaiz­di­nes ma­te­ma­ti­kos stu­di­jas Vil­niaus pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te. Pra­dė­jo ieš­ko­ti dar­bo. Bro­lie­nei pa­ta­rus krei­pė­si į Vil­ka­viš­kio švie­ti­mo sky­riaus ve­dė­ją.

„Ko­kią tik vie­tą siū­lė, aš su­ti­kau ir sa­kiau, jog ga­liu mo­ky­ti bet ko, iš­sky­rus lie­tu­vių kal­bą. Man lei­do įsi­dar­bin­ti Klam­pu­čiuo­se ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­ju. Ten bu­vo la­bai šau­nus ko­lek­ty­vas, pui­ki di­rek­to­rė N. Orin­tie­nė. Aš ap­si­gy­ve­nau mo­ky­to­jų Le­go­tų šeimoje“, – šil­tai pir­mą­jį dar­bą ir pa­sto­gę pri­si­me­na V. Pie­čiu­kai­tis.

Tačiau jam, kaip jau­nam žmo­gui, no­rė­jo­si įsi­tai­sy­ti ar­čiau mies­to. At­si­ra­do vie­ta Gied­rių mo­kyk­lo­je, neil­gai tru­kus spe­cia­lis­tą per­kė­lė į Vil­ka­viš­kio pa­grin­di­nę mo­kyk­lą. „Kai at­si­da­rė Vil­ka­viš­ky­je ant­ra vi­du­ri­nė mo­kyk­la, įsi­dar­bi­nau ten ir dir­bau iki 1991 me­tų. Nuo 1991 iki 1997 m. va­do­va­vau ra­jo­no švie­ti­mo sky­riui, po to pe­rė­jau dirb­ti į Al­vi­tą. Pas­ku­ti­niuo­sius try­li­ka me­tų ir ke­tu­ris mė­ne­sius dir­bau čia“, – ra­miai pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vas.

Su Vil­ka­viš­ky­je mo­ky­tais vy­res­nių­jų kla­sių mo­ki­niais, auk­lė­ti­niais už­si­mez­gė stip­rus ry­šys. Di­de­lis bū­rys mo­ky­to­jo ug­dy­tų moks­lei­vių ta­po me­da­li­nin­kais, mo­kė­si res­pub­li­ki­nė­je nea­ki­vaiz­di­nė­je ma­te­ma­ti­kų mo­kyk­lo­je. Jie mo­ky­to­jo ne­pa­mirš­ta.

La­bai nu­ste­bi­no, kai jį ju­bi­lie­ji­nio gim­ta­die­nio pro­ga pa­svei­ki­no jau dir­ban­tį Al­vi­te.


Ne­dir­bo kar­tu


Mo­ky­to­jai Pie­čiu­kai­čiai nie­ka­da ne­no­rė­jo dirb­ti kar­tu vie­no­je mo­kyk­lo­je. Ta­čiau jiems, kaip pe­da­go­gams, vi­sa­da bu­vo ge­ra na­muo­se iš­si­kal­bė­ti, ap­tar­ti ug­dy­mo ir dės­to­mo da­ly­ko pro­ble­mas, pa­si­keis­ti nuo­mo­nė­mis. Da­bar tė­vus džiu­gi­na suau­gu­sių, moks­lus bai­gu­sių sū­nų Li­no ir Al­gir­do šei­mos, ke­tu­ri ga­būs ir įdo­mūs anū­kai.

Pak­laus­ti, ko la­biau­siai il­gė­sis, kuo už­siims lais­vu lai­ku, Pe­čiu­kai­čiai sa­ko, kad at­liks mo­čiu­tės bei se­ne­lio pa­rei­gas. Tai la­bai svar­bu, nes anū­kas Li­nas pa­mė­gęs krep­ši­nį, lan­ko spor­to mo­kyk­lą. Au­ri­mui še­šio­li­ka me­tų, jis mo­ko­si ant­ro­je gim­na­zi­jos kla­sė­je ir nuo vai­kys­tės dai­nuo­ja ber­niu­kų cho­re „Ąžuoliukas“.

Jau­nes­nio­jo sū­naus Al­gir­do mer­gai­tėms Ug­nei ir Rus­nei dar tik dve­ji ir ket­ve­ri me­tu­kai. Vi­siems rei­kės pa­dė­ti mo­ky­tis ma­te­ma­ti­kos, at­si­ras dau­giau lai­ko ir bend­riems po­mė­giams.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas