„Santaka“ / Atsisveikinę su mokykla pedagogai mėgaujasi namų ramybe

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda medų. Gali pristatyti į namus. Tel. 8 620 85 872.
Galioja iki: 2019-01-28 10:50:32

Parduoda OPEL ASTRA CARAVAN (1999 m., 1,7 l, dyzelis, 50 kW, TA iki 2019 m. sausio 31 d., 550 Eur). Tel. 8 653 81 967.
Galioja iki: 2019-01-28 11:12:51

Parduoda VW POLO (2003 m., 1,9 l, dyzelis, TA iki 2020 m. lapkričio mėn.). Tel. 8 694 95 488.
Galioja iki: 2019-01-28 11:14:48

Parduoda prikabinamą namelį-kemperį su baldais, paaugintus įvairaus amžiaus veršelius (telyčaites), mobilųjį telefoną CAT S40, padangas M+S 185 | 65R15 (4 vnt.), rusišką ritininį presą PR-1,6. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2019-01-28 13:09:35



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2010-12-02 01:26

Dalinkitės:  


Beveik penkis dešimtmečius mokytojavę Valtina ir Valentinas Piečiukaičiai, išėję į užtarnautą poilsį, daugiau laiko skirs anūkams.

Autorės nuotr.


Atsisveikinę su mokykla pedagogai mėgaujasi namų ramybe

Birutė NENĖNIENĖ

Ei­na pir­mo­sios die­nos, kai abiem pe­da­go­gams – Val­ti­nai ir Va­len­ti­nui Pie­čiu­kai­čiams – ry­tais ne­rei­kia sku­bė­ti į mo­kyk­lą. Al­vi­to pa­grin­di­nės mo­kyk­los di­rek­to­riui V. Pie­čiu­kai­čiui šis ant­ra­die­nis bu­vo pa­sku­ti­nė dar­bo die­na mo­kyk­lo­je. Ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­ja Val­ti­na Pie­čiu­kai­tie­nė, 44-erius me­tus iš­dir­bu­si vie­nin­te­lė­je sa­vo dar­bo­vie­tė­je – Vil­ka­viš­kio Sa­lo­mė­jos Nė­ries mo­kyk­lo­je, už­tar­nau­tai il­sė­tis nu­ta­rė dar šių me­tų pra­džio­je.


Pa­ties ap­si­spren­di­mas


Su Al­vi­to pa­grin­di­nės mo­kyk­los va­do­vu V. Pe­čiu­kai­čiu gra­žiai at­si­svei­ki­no ko­lek­ty­vas, mo­ki­niai. Vi­sa­da ge­ra nuo­tai­ka už­kre­čian­tis, hu­mo­ro jaus­mo ne­sto­ko­jan­tis pe­da­go­gas aiš­ki­no, jog tik­rai ne­si­jau­čian­tis kaip pa­kirs­ta me­džio ša­ka. Šis žings­nis yra pa­ties ap­si­spren­di­mas.

– Ko­dėl dar­bą mo­kyk­lo­je pa­lie­ka­te moks­lo me­tams ne­si­bai­gus? – klau­siau V. Pie­čiu­kai­čio.


– Ei­na 67-ie­ji ma­no gy­ve­ni­mo ir 47-ie­ji pe­da­go­gi­nio dar­bo me­tai. Pa­va­sa­rį man at­li­ko ke­lio są­na­rio ope­ra­ci­ją. Po li­gos pa­ju­tau, jog jau ge­riau ne­dirb­ti nei dirb­ti. Va­do­vau­ti mo­kyk­lai rei­kia daug ener­gi­jos. Nie­kas iš dar­bo ne­ve­ja, bet lai­kas vie­tą už­leis­ti jau­ni­mui.

– Kuo Jums bran­gus šis dar­bo ko­lek­ty­vas?


– Mo­ky­to­jai – me­niš­ki, kū­ry­biš­ki, nuo­sta­būs žmo­nės. La­bai stip­rus ko­lek­ty­vas. Svar­biau­sia, kad jie mo­ka vie­nas ki­tam pa­dė­ti. Su jais pra­lei­dau try­li­ka me­tų ir ke­tu­ris mė­ne­sius. Jei­gu su­skai­čiuo­tu­me mė­ne­sius, išei­tų 160, o kiek bū­tų die­nų! Ir kiek­vie­na vis ki­to­kia. Ši­tų žmo­nių la­bai pa­siilg­siu.

– Dau­ge­liui žmo­nių bu­vo­te mo­ky­to­jas, auk­lė­to­jas. Kas Jums pa­dė­jo su­si­for­muo­ti tas žmo­giš­ką­sias ver­ty­bes, su ku­rio­mis ei­na­te per gy­ve­ni­mą?


– Ma­žam „ne­svie­tiš­ką“ įta­ką tu­rė­jo ma­ma. Si­bi­re ji ma­ne lie­tu­vių kal­bos mo­ky­da­vo iš mal­dak­ny­gės ir aiš­kin­da­vo, kad vi­są lai­ką rei­kia bū­ti ge­ram, nie­ko ne­skriaus­ti, ne­pa­da­ry­ti gė­dos šei­mai. Ka­da suau­gau, di­džiu­lę at­sa­ko­my­bę pa­ju­tau už sa­vo vai­kus.

– At­gi­mi­mo lai­ku Jūs ak­ty­viai da­ly­va­vo­te ra­jo­no vi­suo­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me.


– Bu­vau Są­jū­džio na­rys, ga­vau įpa­rei­go­ji­mą su­kur­ti ra­jo­ne trem­ti­nių or­ga­ni­za­ci­ją. 1988 me­tais mes tri­se – K. Ja­nu­lai­tis, V. Mic­ke­vi­čius ir aš – iš­drį­so­me Są­jū­džio var­du pa­si­ra­šy­ti pra­šy­mą ra­jo­no vyk­do­ma­jam ko­mi­te­tui leis­ti Vil­ka­viš­ky­je su­reng­ti pir­mą­jį Są­jū­džio mitingą. Pa­ga­liau jis įvy­ko rugp­jū­čio mė­ne­sį mies­to sta­dio­ne. Te­ko bū­ti Lie­tu­vos Są­jū­džio pir­mo­jo su­va­žia­vi­mo de­le­ga­tu.

– Ra­jo­no Švie­ti­mo sky­riui va­do­va­vo­te pir­mai­siais at­kur­tos ne­prik­lau­so­my­bės me­tais. Kaip se­kė­si, ko­kia su­po ap­lin­ka, nuo­tai­ka?


– Vi­są lai­ką mo­ky­to­jus pul­da­vo, kad nė­ra jo­kio ug­dy­mo, auk­lė­ji­mo, per ma­žai pa­trio­tiz­mo. Aš at­sa­ky­da­vau, jog mo­ky­to­jų iš­kart pe­rauk­lė­ti neį­ma­no­ma. Bū­tų ne­są­mo­nė, jei jie iš­kart per­link­tų į ki­tą pu­sę. Sa­kiau, kad tam rei­kia lai­ko. Vi­sur lai­kiau­si po­zi­ci­jos, jog mo­ky­to­jas tu­ri bū­ti ap­gin­tas, o ne šiaip sau už­pul­tas, su­tryp­tas... Mes ge­ra­no­riš­kai tai­sy­da­vo­me klai­das, to­dėl per daug ne­si­pyk­da­vo­me.

– Ką ga­li­te pa­sa­ky­ti apie da­bar­ti­nius vai­kus, jau­ni­mą?


– Vi­sais lai­kais mo­kyk­lo­je bu­vo ir yra mo­ki­nių, ku­rie no­ri ir sten­gia­si sa­ve pa­ro­dy­ti, iš­mok­ti, pa­žin­ti. Esa­ma daug nuo­šir­džių vai­kų, pa­re­mian­čių vie­nas ki­tą. O kaip ir ko­kius juos ma­to­me, pri­klau­so ir nuo suau­gu­sių­jų po­žiū­rio, kal­bė­ji­mo, ver­ti­ni­mo.


Nie­ko ki­ta ne­no­rė­jo


Dau­ge­lį vil­ka­viš­kie­čių mo­kiu­sių mo­ky­to­jų Pie­čiu­kai­čių „pa­si­trau­ki­mas į atsargą“ pa­ska­ti­no juos ap­lan­ky­ti na­muo­se. Nors daž­nai su­tin­ka­mas žmo­gus at­ro­do pa­kan­ka­mai pa­žįs­ta­mas, ta­čiau tik tam tik­roms ap­lin­ky­bėms su­si­klos­čius su­pran­ti, jog jis – kaip neat­vers­ta nau­ja kny­ga.

Val­ti­na Pie­čiu­kai­tie­nė, pui­kiais pa­žy­miais bai­gu­si Ma­ri­jam­po­lės II vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, pa­si­rin­ko ma­te­ma­ti­kos-brai­žy­bos stu­di­jas tuo­me­ti­nia­me Vil­niaus pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te, mo­ky­da­ma­si dai­na­vo „Šviesos“ an­samb­ly­je. Sėk­min­gai bai­gu­sią aukš­tą­jį moks­lą ab­sol­ven­tę ban­dy­ta vi­lio­ti įvai­riais pa­siū­ly­mais, bet ji pa­si­rin­ko mo­ky­ti vai­kus to­je pa­čio­je mo­kyk­lo­je, ku­rio­je at­li­ko pra­kti­ką.

„Man pa­ti­ko šis dar­bas. Vi­sa­da bu­vau idea­lis­tė ir ne­si­gai­liu, nes mo­kyk­lai rei­kia to­kių žmo­nių. Jau­nys­tė­je kū­riau ei­lė­raš­čius, sek­da­vo­si ra­šy­ti te­mas, nes tu­rė­jau la­bai ge­rą lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ją. Ta­čiau ma­te­ma­ti­ką dės­ty­ti bu­vo ge­riau­sia, nes ne­rei­kė­jo „jo­kių po­li­ti­kų“. Į ma­te­ma­ti­ką pa­lin­kau sa­vo ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­jo V. Drė­gū­no dė­ka. Jis vė­liau dės­tė ins­ti­tu­te ir pas ma­ne į Sa­lo­mė­jos Nė­ries vi­du­ri­nę mo­kyk­lą siųs­da­vo sa­vo stu­den­tus at­lik­ti praktikos“, – pa­sa­ko­jo mo­ky­to­ja. Vil­ka­viš­kis jaunai specialistei pa­trauk­lus bu­vo ir tuo, kad čia gy­ve­no ne­ma­žai gi­mi­nių, o bro­lis daug me­tų dir­bo ge­le­žin­ke­lio sto­ties vir­ši­nin­ku.

„Su Va­liu­mi su­si­pa­ži­nau pir­mai­siais sa­vo dar­bo me­tais, ant­rai­siais – su­si­tuo­kė­me. Po pu­sant­rų me­tų gi­mė pir­mas sū­nus, dar po sep­ty­ne­rių – ant­ras. Švie­ti­mo sky­riaus ve­dė­jas J. Šač­kus bu­vo la­bai ge­ras žmo­gus, tad ne­tru­kus ga­vo­me bu­tą, vai­kui vie­tą darželyje“, – pri­si­mi­nė pir­muo­sius žings­nius V. Pie­čiu­kai­tie­nė.

Nuo 1982 me­tų Vil­ka­viš­kio Sa­lo­mė­jos Nė­ries mo­kyk­lo­je bu­vo pra­dė­tas dės­ty­ti su­stip­rin­tas ma­te­ma­ti­kos kur­sas. Per reik­lios mo­ky­to­jos V. Pie­čiu­kai­tie­nės ran­kas pe­rė­jo daug mo­ki­nių, dau­ge­lis ta­po olim­pia­dų nu­ga­lė­to­jais, pa­si­rin­ko mo­ky­to­jo ke­lią, užau­go do­rais, ger­bia­mais žmo­nė­mis. Pe­da­go­gė iš­lei­do ke­le­tą abi­tu­rien­tų lai­dų, bė­gant me­tams iš­tir­po am­žiaus skir­tu­mas ir su dau­ge­liu ta­po tie­siog drau­gais.


Si­bi­ro pa­mo­kos


Iš Ša­kių ra­jo­no ki­lu­si gau­si Pie­čiu­kai­čių šei­ma 1948 me­tų ge­gu­žę, per pa­tį so­dų žy­dė­ji­mą, bu­vo iš­trem­ta į Si­bi­rą. Va­len­ti­nui ta­da bu­vo ket­ve­ri me­tu­kai, o į Lie­tu­vą su ma­ma jis grį­žo tik po dvy­li­kos me­tų.

Vy­riš­kio žo­džiais ta­riant, ge­rai, kad pa­puo­lė į „ge­rą kompaniją“: kar­tu iš­trem­ta vy­res­nio­jo bro­lio žmo­na bu­vo mo­ky­to­ja, iš ku­rios jis ga­vo pir­mą­sias ži­nias apie pe­da­go­gi­ką, lie­tu­vių kal­bą.

„Si­bi­re mo­kiau­si ge­rai, bu­vau ak­ty­vus už­kla­si­nė­je veik­lo­je. Man bai­giant aš­tun­tą kla­sę, mo­kyk­los di­rek­to­rius ma­mos pra­šė ma­ne pa­lik­ti Si­bi­re – sa­kė iš­mo­ky­siąs ir aš ga­lė­siąs dirb­ti. Kai iš­gir­dau to­kį da­ly­ką, iš­si­gan­dau, ne­gi ma­ma ma­ne pa­liks“, – pri­si­me­na V. Pie­čiu­kai­tis.

Kar­tais mo­ki­nių pa­pra­šy­tas pa­pa­sa­ko­ti apie Si­bi­rą, Va­len­ti­nas sa­ko, jog ne­tu­ri kuo su­grau­din­ti, nes ma­žas vai­kas ša­lia ma­mos jau­tė­si sau­gus, gy­ve­no ne­rū­pes­tin­gą vai­kys­tės tarps­nį, kal­nuo­se prie Un­gu­to pri­si­žais­da­vo iki so­ties.


Pedagogo kelias


Še­šio­li­ka­me­tis vaikinas, su­grį­žęs iš Si­bi­ro, bai­gė Ki­du­lių vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, įsto­jo į nea­ki­vaiz­di­nes ma­te­ma­ti­kos stu­di­jas Vil­niaus pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te. Pra­dė­jo ieš­ko­ti dar­bo. Bro­lie­nei pa­ta­rus krei­pė­si į Vil­ka­viš­kio švie­ti­mo sky­riaus ve­dė­ją.

„Ko­kią tik vie­tą siū­lė, aš su­ti­kau ir sa­kiau, jog ga­liu mo­ky­ti bet ko, iš­sky­rus lie­tu­vių kal­bą. Man lei­do įsi­dar­bin­ti Klam­pu­čiuo­se ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­ju. Ten bu­vo la­bai šau­nus ko­lek­ty­vas, pui­ki di­rek­to­rė N. Orin­tie­nė. Aš ap­si­gy­ve­nau mo­ky­to­jų Le­go­tų šeimoje“, – šil­tai pir­mą­jį dar­bą ir pa­sto­gę pri­si­me­na V. Pie­čiu­kai­tis.

Tačiau jam, kaip jau­nam žmo­gui, no­rė­jo­si įsi­tai­sy­ti ar­čiau mies­to. At­si­ra­do vie­ta Gied­rių mo­kyk­lo­je, neil­gai tru­kus spe­cia­lis­tą per­kė­lė į Vil­ka­viš­kio pa­grin­di­nę mo­kyk­lą. „Kai at­si­da­rė Vil­ka­viš­ky­je ant­ra vi­du­ri­nė mo­kyk­la, įsi­dar­bi­nau ten ir dir­bau iki 1991 me­tų. Nuo 1991 iki 1997 m. va­do­va­vau ra­jo­no švie­ti­mo sky­riui, po to pe­rė­jau dirb­ti į Al­vi­tą. Pas­ku­ti­niuo­sius try­li­ka me­tų ir ke­tu­ris mė­ne­sius dir­bau čia“, – ra­miai pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vas.

Su Vil­ka­viš­ky­je mo­ky­tais vy­res­nių­jų kla­sių mo­ki­niais, auk­lė­ti­niais už­si­mez­gė stip­rus ry­šys. Di­de­lis bū­rys mo­ky­to­jo ug­dy­tų moks­lei­vių ta­po me­da­li­nin­kais, mo­kė­si res­pub­li­ki­nė­je nea­ki­vaiz­di­nė­je ma­te­ma­ti­kų mo­kyk­lo­je. Jie mo­ky­to­jo ne­pa­mirš­ta.

La­bai nu­ste­bi­no, kai jį ju­bi­lie­ji­nio gim­ta­die­nio pro­ga pa­svei­ki­no jau dir­ban­tį Al­vi­te.


Ne­dir­bo kar­tu


Mo­ky­to­jai Pie­čiu­kai­čiai nie­ka­da ne­no­rė­jo dirb­ti kar­tu vie­no­je mo­kyk­lo­je. Ta­čiau jiems, kaip pe­da­go­gams, vi­sa­da bu­vo ge­ra na­muo­se iš­si­kal­bė­ti, ap­tar­ti ug­dy­mo ir dės­to­mo da­ly­ko pro­ble­mas, pa­si­keis­ti nuo­mo­nė­mis. Da­bar tė­vus džiu­gi­na suau­gu­sių, moks­lus bai­gu­sių sū­nų Li­no ir Al­gir­do šei­mos, ke­tu­ri ga­būs ir įdo­mūs anū­kai.

Pak­laus­ti, ko la­biau­siai il­gė­sis, kuo už­siims lais­vu lai­ku, Pe­čiu­kai­čiai sa­ko, kad at­liks mo­čiu­tės bei se­ne­lio pa­rei­gas. Tai la­bai svar­bu, nes anū­kas Li­nas pa­mė­gęs krep­ši­nį, lan­ko spor­to mo­kyk­lą. Au­ri­mui še­šio­li­ka me­tų, jis mo­ko­si ant­ro­je gim­na­zi­jos kla­sė­je ir nuo vai­kys­tės dai­nuo­ja ber­niu­kų cho­re „Ąžuoliukas“.

Jau­nes­nio­jo sū­naus Al­gir­do mer­gai­tėms Ug­nei ir Rus­nei dar tik dve­ji ir ket­ve­ri me­tu­kai. Vi­siems rei­kės pa­dė­ti mo­ky­tis ma­te­ma­ti­kos, at­si­ras dau­giau lai­ko ir bend­riems po­mė­giams.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Ilgai lauktas mamografas jau pradėjo dirbti
* Pirmine teisine pagalba naudojasi vis daugiau žmonių
* Būsimose miesto poilsio zonose ketinama palikti sveikus ir gražius medžius
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar pažįstate emigrantų, svarstančių grįžti gyventi į Lietuvą?
Taip, ir ne vieną.
Tokių svarstymų negirdėjau.
Aš svarstau galimybę grįžti.
Pažįstu jau ir grįžusiųjų.



Kalbos patarimai

„Karilionas“ ar „kariljonas“?
Nė vienas rašybos variantas nelaikytinas klaida.
„Tarptautinių žodžių žodyne“ šis žodis rašomas be j karilionas (pranc. carillon ): 1. tarpusavyje suderintų įv. dydžio varpų komplektas, turintis automatinį skambinimo mechanizmą; kai kurių karilionų varpai mušami rankomis plaktukais; 2. varpų muzika.
Tačiau Kalbos komisijos posėdyje apsvarsčius nutarta, kad tais atvejais, kai originalo formoje i eina po priebalsės ir tariamas jotas, gali būti rašoma raidė j: kariljonas (kaip šampinjonas, paviljonas ).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2019 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas