„Santaka“ / Atodangos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2010-11-26 11:48

Dalinkitės:  


Atodangos

Ar Lie­tu­va ap­gins Do­ne­lai­tį?

Vi­si laik­raš­čiai jau ra­šė, kad Ru­si­jos sta­čia­ti­kių baž­ny­čia (ne be aukš­čiau­sių struk­tū­rų pa­lai­ky­mo) pe­ri­ma iš vie­ti­nės Ka­li­ning­ra­do val­džios sa­vo nuo­sa­vy­bėn vi­sus bu­vu­sius liu­te­ro­nų ir ka­ta­li­kų mal­dos na­mus, esan­čius Ka­li­ning­ra­do mies­te ir sri­ty­je.

Šie spau­dos pra­ne­ši­mai pri­ver­tė su­ne­rim­ti Lie­tu­vos in­te­li­gen­ti­ją, kul­tū­ros ir moks­lo at­sto­vus. Juk ta­me sta­čia­ti­kių baž­ny­čiai per­duo­da­mų bu­vu­sių mal­dos na­mų są­ra­še yra ir mū­sų li­te­ra­tū­ros kla­si­ko K. Do­ne­lai­čio me­mo­ria­li­nis mu­zie­jus Tol­min­kie­my­je – baž­ny­tė­lė, ku­rio­je poe­tas pa­lai­do­tas. Kiek­vie­nam lie­tu­viui bran­gus K. Do­ne­lai­čio var­das, ži­no­mas nuo mo­kyk­los lai­kų, ir ta že­mė, ku­ria jis vaikš­čio­jo. Yra iš­li­kę au­ten­tiš­ki, pa­ties Poe­to ran­ka ra­šy­ti žo­džiai įpė­di­niams: „Pri­si­mink ma­no žo­džius, kai aš jau po že­me mie­go­siu, ir lan­kyk ta­da ma­no ka­pą.“

Mums tu­rė­tų bū­ti gė­da, kad dau­ge­lį me­tų jo ka­pas bu­vo už­mirš­tas. Tik 1967 m. ge­gu­žės 3 d. su­da­ry­ta spe­cia­li ko­mi­si­ja ar­cheo­lo­gi­niams ty­ri­nė­ji­mams at­lik­ti Tol­min­kie­mio baž­ny­čios griu­vė­siuo­se, kur ieš­ko­ta K. Do­ne­lai­čio ka­po. Tie ty­ri­nė­ji­mai ir moks­li­nin­kų gin­čai už­tru­ko iki 1988 m., kol pa­ga­liau bu­vo nu­sta­ty­ta tiks­li Poe­to ka­pa­vie­tė. Vė­liau at­sta­ty­tą baž­ny­tė­lę ir mū­sų li­te­ra­tū­ros pra­di­nin­ko mu­zie­jų gau­siai lan­kė ne tik Lie­tu­vos žmo­nės, bet ir Ru­si­jos, Vo­kie­ti­jos pi­lie­čiai, be­si­do­min­tys kul­tū­ros is­to­ri­ja. Da­bar, ki­lus pa­vo­jui ne­tek­ti to pir­mo­jo lie­tu­vy­bės šal­ti­nio, iš­tryš­ku­sio Prū­sų Lie­tu­vos že­mė­je prieš 300 me­tų, mes iš nau­jo pri­si­me­na­me K. Do­ne­lai­tį ir jo svar­bą lie­tu­vių kal­bai, mū­sų vi­sų tau­ti­niam są­mo­nin­gu­mui.

Pri­si­me­na­me Poe­to gim­tą­jį Laz­dy­nė­lių kai­mą Gum­bi­nės pa­ra­pi­jo­je, kur 1714 m. sau­sio 1 d. gi­mė bū­si­ma­sis mū­sų li­te­ra­tū­ros kla­si­kas, lie­tu­vy­bės puo­se­lė­to­jas ir gy­nė­jas. Pri­si­me­na­me jo gau­sią šei­mą: anks­ti mi­rus tė­vui, mo­ti­nai vie­nai te­ko rū­pin­tis 7 vai­kais. Vi­si jie pa­si­ro­dė esą ga­būs ama­tams. Kris­ti­jo­no bro­lis Prič­kus Ka­ra­liau­čiu­je dir­bo auk­sa­ka­liu ir mu­zi­kos inst­ru­men­tų meist­ru, My­ko­las – taip pat bu­vo auk­sa­ka­lys, o Ado­mas – kal­vis. Trys se­se­rys ūki­nin­ka­vo. Pats bū­si­ma­sis poe­tas, mi­rus tė­vui, gy­ve­no pas bro­lį Ka­ra­liau­čiu­je, mo­kė­si Alb­rech­to ko­le­gi­jo­je, stu­di­ja­vo Ka­ra­liau­čiaus uni­ver­si­te­te, kur 1743 m. spa­lio 14 d. iš­lai­kė pa­sto­riaus eg­za­mi­nus ir bu­vo įšven­tin­tas į ku­ni­gus.

Ra­šant apie K. Do­ne­lai­čio moks­lus Ka­ra­liau­čiu­je, ne­ga­li­ma ne­pa­mi­nė­ti tuo­me­čio Ka­ra­liau­čiaus uni­ver­si­te­to vien dėl to, jog tai bu­vo tik­ras lie­tu­vy­bės lop­šys. Daug ką sa­ko ir tas fak­tas, kad šio uni­ver­si­te­to įkū­rė­jas bu­vo Lie­tu­vos di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio Ka­zi­mie­ro duk­ters sū­nus, pir­ma­sis Prū­si­jos ku­ni­gaikš­tis Alb­rech­tas. Jo pa­dė­jė­jas – Ab­rao­mas Kul­vie­tis, o uni­ver­si­te­to ka­ted­ros ve­dė­jas ir kal­bų pro­fe­so­rius – Sta­nis­lo­vas Ra­po­lio­nis. Pas­ta­rą­jį la­bai ger­bė pa­ts ku­ni­gaikš­tis Alb­rech­tas ir S. Ra­po­lio­niui mi­rus įsa­kė pro­fe­so­rių pa­lai­do­ti gre­ta sa­vo bū­si­mo ka­po, o ant pa­mink­lo už­ra­šy­ti epi­ta­fi­ją: „Čia pa­lai­do­tas di­dis vy­ras, lie­tu­vių tau­tos gar­bė.“

Dirb­da­mas pa­sto­riu­mi Tol­min­kie­my­je, K. Do­ne­lai­tis neuž­si­da­rė tarp baž­ny­čios sie­nų. Jis mė­go, kaip ir jo bro­liai, meist­rau­ti, bend­rau­ti su ap­lin­ki­nių kai­mų „viež­ly­bais“ ir ne­nau­dė­liais bū­rais. Vie­tos lie­tuv­nin­kų gy­ve­ni­mą bei dar­bus pa­vaiz­da­vo jį iš­gar­si­nu­sio­je poe­mo­je „Me­tai“, ku­rią L. Rė­za iš­lei­do 1818 m.

Poe­tas, gin­da­mas vals­tie­čius nuo vie­ti­nių vo­kie­čių po­nų, ne­bi­jo­da­vo ir ašt­res­nį žo­dį pa­sa­ky­ti: „Per daug jū­sų čia yra, ir lie­tuv­nin­kams sun­ku jus iš­pe­nė­ti. Ir už tai, kad lie­tuv­nin­kai jus pe­ni bei po­nais lai­ko, tai jūs dar no­ri­te iš jų kal­bą atim­ti.“

Jau vė­liau K. Do­ne­lai­tis tuos pa­čius vals­tie­čius lie­tuv­nin­kus gy­nė ir nuo ca­ri­nės Ru­si­jos val­džios at­sto­vų sa­vi­va­lės. Ca­ro ge­ne­ro­lui, gra­si­nu­siam mir­ti­mi už A. Nevs­kio ne­pa­ger­bi­mą, at­rė­žė: „Aš ma­niau, kad tik vo­kie­čiai, bet ir jūs, ru­sai, lie­tuv­nin­kus lai­ko­te be­ver­čiais su­tvė­ri­mais. Ap­si­rin­ka­te, taip gal­vo­da­mi. Mes esa­me ne blo­ges­ni žmo­nės, kaip ir jūs.“

Vi­sa tai, ką mes ži­no­me apie K. Do­ne­lai­tį bei jo kū­ry­bą ir gy­ve­ni­mą, įpa­rei­go­ja mus rei­ka­lau­ti, kad Lie­tu­vos val­džia ap­gin­tų Poe­to ka­pą, jo mu­zie­jų, jo at­mi­ni­mą. Kad ir mū­sų vai­kai bei anū­kai, ir anū­kų vai­kai ga­lė­tų po dau­ge­lio me­tų pa­kar­to­ti K. Do­ne­lai­čio kū­ry­bos ty­ri­nė­to­jo Liud­vi­go Pa­sar­gės žo­džius: „Dar ir da­bar, šil­tą va­sa­ros nak­tį, kle­bo­ni­jos so­do aly­vo­se suo­kia lakš­tin­ga­los, ir jų dai­nos jaus­min­gai skam­ba virš poe­to, Lie­tu­vos Teok­ri­to am­ži­no­jo poil­sio vie­tos.“



Vy­tas DRU­NIS






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ką kilnojo – gyrą ar svarstį?
Didelis metalinis rutulys su rankena jėgai ugdyti vadintinas svarsčiu. Taigi stipruoliai varžosi kilnodami svarstį, bet ne gyrą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas