„Santaka“ / Lietuvos karininko dukra išsaugojo tėvo medalius ir ordinus

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2010-11-22 07:22

Dalinkitės:  


Birutė Tamaševičienė savo tėvelio – Lietuvos kariuomenės pulkininko Vinco Jasulaičio apdovanojimus buvo paslėpusi darželyje.

Autorės nuotr.


Lietuvos karininko dukra išsaugojo tėvo medalius ir ordinus

Birutė NENĖNIENĖ

Ke­lios gi­mi­nės kar­tos

Ne­to­li Vil­ka­viš­kio, Ma­jo­riš­kių kai­me, ply­ti di­de­lis vien­ti­sas lau­kas. Kai pro ru­dens ūka­nas sau­lės spin­du­lių gi­jos nu­si­lei­džia ant juo­dų ari­mų va­gų, at­ro­do, že­mė švie­čia. Tik ji ne­by­liai sau­go dau­ge­lio šio­je te­ri­to­ri­jo­je gy­ve­nu­sių žmo­nių at­mi­ni­mą.

Daž­nai į Vil­ka­viš­kį pas gi­mi­nes at­va­žiuo­jan­ti Kau­ne ge­rai ži­no­ma il­ga­me­tė odon­to­lo­gi­jos spe­cia­lis­tė Bi­ru­tė Ta­ma­še­vi­čie­nė nu­žvel­gia šiuos lau­kus. Tai – jos tė­ve­lio, Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės ar­ti­le­ri­jos pul­ki­nin­ko Vin­co Ja­su­lai­čio tė­viš­kės že­mė, ku­ria vaikš­čio­jo ir gra­žų gy­ve­ni­mą kū­rė be­ne pen­kios Ja­su­lai­čių kar­tos.

„No­ri­si, kad ir atei­ty­je ši vie­ta iš­lik­tų ži­no­ma Ja­su­lai­ty­nės var­du, kad ją bran­gin­tų mū­sų anū­kai ir proa­nū­kiai“, – sa­kė Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės sa­va­no­rio duk­ra. Ji dar neap­sisp­ren­dė, ku­riam mu­zie­jui per­duos tė­vo ap­do­va­no­ji­mus, ku­riuos per ste­buk­lą iš­sau­go­jo nu­nio­ko­tos Ja­su­lai­čių so­dy­bos že­mė.


Už­ka­sė dar­že­ly­je


1944 me­tų va­sa­rą prie Vil­ka­viš­kio ar­tė­jant fron­tui Lie­tu­vos ka­ri­nin­ko žmo­na Ele­na Ja­su­lai­tie­nė su ke­tu­riais vai­kais sku­bė­jo pa­si­trauk­ti iš Ma­jo­riš­kių. Ma­ma da­lį daik­tų už­ka­sė, da­lį su­kro­vė į ve­ži­mą, pa­siė­mė mais­to, pri­si­ri­šo ke­tu­rias kar­ves, pa­si­kin­kė ke­tu­ris ark­lius ir su­so­di­nu­si ke­tu­ris vai­kus pa­trau­kė pas gi­mi­nes, o iš tik­rų­jų – į ne­ži­nią. Pri­si­min­da­ma šį kraus­ty­mo­si mo­men­tą Bi­ru­tė sa­ko, jog jai, tų me­tų pa­va­sa­rį bai­gu­siai Vil­ka­viš­kio „Ži­bu­rio“ gim­na­zi­ją, vi­di­nis bal­sas kuž­dė­jo slėp­ti tė­vo or­di­nus ir me­da­lius. Juos už­ka­sė ties dar­že­lio tvo­ra, prie bi­jū­no.

Ja­su­lai­čių šei­ma į šiuos na­mus gy­ven­ti nie­ka­da ne­grį­žo. Po­ka­rio me­tais nu­nio­ko­to­je, sve­ti­mų žmo­nių nu­gy­ven­to­je so­dy­bo­je tė­vo re­lik­vi­jas Bi­ru­tė at­si­ka­sė gal po dvi­de­šim­ties me­tų. Vė­liau, po me­lio­ra­ci­jos va­jaus, so­dy­bos ne­li­ko nė ženk­lo. 1956 me­tų va­sa­rą iš trem­ties grį­žu­siam Lie­tu­vos ka­ri­nin­kui Vin­cui Ja­su­lai­čiui bu­vo per skau­du pa­ma­ty­ti su­nie­kin­tą sa­vo tė­vų ir pro­tė­vių so­dy­bą. Jis, gy­ven­da­mas Kau­ne (mi­rė 1988 m.), iš šird­gė­los ne­tu­rė­jo jė­gų ap­lan­ky­ti šių vie­tų.

Mi­nint Vin­co Ja­su­lai­čio gi­mi­mo 100-ąsias me­ti­nes, jo sū­nus Vy­tau­tas Ja­su­lai­tis iš­lei­do kny­gą „Vin­cas Ja­su­lai­tis. Žmo­gus ir ka­rys“, ta­pu­sią bib­liog­ra­fi­ne re­te­ny­be.


Auk­lė – Vin­co Ku­dir­kos šei­mi­nin­kė


Duk­rai Bi­ru­tei pir­mie­ji žings­niai šio­je so­dy­bo­je su­sie­ti su kū­di­kys­tės pri­si­mi­ni­mais. Ji gi­mė 1927 me­tais Pran­cū­zi­jo­je, Fon­tai­neb­leau mies­te, kur tė­vas Vin­cas Ja­su­lai­tis mo­kė­si ka­ro aka­de­mi­jo­je. Jau­na ka­ri­nin­ko šei­ma, su­grį­žu­si į Lie­tu­vą, pir­miau­sia ap­lan­kė tė­vo tė­viš­kę Ma­jo­riš­kiuo­se.

„Tė­tė pa­sta­tė ma­ne ant sta­lo ir pa­reiš­kė: čia ma­no mer­giš­čia. Ma­ni­mi džiau­gė­si ne tik se­ne­liai, bet ir tė­tės auk­lė Pet­ro­nė­lė Tup­čiaus­kai­tė. Ma­no tė­tė gi­mė tais pa­čiais metais, kai mi­rė Vin­cas Ku­dir­ka, o Pet­ro­nė­lė bu­vo dak­ta­ro šei­mi­nin­kė. Tai bu­vo gu­vi, ap­si­skai­čiu­si, tau­to­sa­ką rin­ku­si mo­te­ris. Ją tė­tei pri­žiū­rė­ti į Ma­jo­riš­kius at­ve­žė dak­ta­rą V. Ku­dir­ką pa­lai­do­jęs gi­mi­nai­tis ku­ni­gas A. Ei­du­ke­vi­čius. Taip Pet­ro­nė­lė šiuo­se na­muo­se ir pa­si­li­ko”, – pa­sa­ko­jo Bi­ru­tė.


Sa­va­no­rio ke­lias


Vin­cas Ja­su­lai­tis mo­kė­si Vil­ka­viš­kio gim­na­zi­jo­je, pra­si­dė­jus Pir­ma­jam pa­sau­li­niam ka­rui – Vo­ro­ne­že. Baig­da­mas Ma­ri­jam­po­lės gim­na­zi­ją 1919 me­tais įsto­jo sa­va­no­riu į Lie­tu­vos ka­riuo­me­nę, bai­gė pir­mą ka­ro mo­kyk­los lai­dą.

Kaip pa­si­žy­mė­jęs lais­vės ko­vo­se kariūnas, jis ap­do­va­no­tas Vy­čio kry­žiu­mi, už ne­prie­kaiš­tin­gą tar­ny­bą – Lie­tu­vos Di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio Ge­di­mi­no or­di­nu, ke­lias ki­tais aukš­tais įver­ti­ni­mais.

Pa­vel­dė­jęs ūkį Ma­jo­riš­kiuo­se, Vin­cas Ja­su­lai­tis juo la­bai rū­pi­no­si ir šią vie­tą my­lė­jo, o per ato­sto­gas poil­sį pa­jū­ry­je iš­keis­da­vo į kai­mą, kur mo­kė­jo dirb­ti vi­sus dar­bus.


Gy­ve­ni­mas ap­si­ver­tė


So­vie­ti­nės val­džios 1940 me­tais pra­dė­ta Lie­tu­vos oku­pa­ci­ja vir­to Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės tra­ge­di­ja. Pul­ki­nin­kas Vin­cas Ja­su­lai­tis kar­tu su ki­tais Lie­tu­vos, Lat­vi­jos, Es­ti­jos ka­riuo­me­nių ar­ti­le­ri­jos ka­ri­nin­kais 1941 me­tų bir­že­lio 13 die­ną bu­vo iš­vež­tas į Mask­vos F. Dzer­žins­kio ar­ti­le­ri­jos po­li­go­ną. Bir­že­lio 24 die­ną – suim­tas, tar­do­mas ir įka­lin­tas NKVD No­rils­ko la­ge­riuo­se. Vy­ras nuo žmo­nos ir ke­tu­rių vai­kų bu­vo at­skir­tas 16 me­tų. Per tą lai­ką vai­kai bai­gė moks­lus, su­kū­rė šei­mas, vie­na Ja­su­lai­čių duk­ra bai­gu­si mo­kyk­lą mi­rė nuo ūmaus me­nin­gi­to.

Šei­mą pir­mo­ji tė­vo ži­nu­tė, iš­siųs­ta iš Mor­do­vi­jos la­ge­rio 1944 me­tų rug­sė­jo 23 die­ną, pa­sie­kė per uoš­viams ad­re­suo­tą laiš­ką. Nei jis apie šei­mą, nei šei­ma apie jį nie­ko ne­ži­no­jo nuo 1941 me­tų bir­že­lio mė­ne­sio. Laiš­kų iš­siun­ti­mas iš la­ge­rių bu­vo griež­tai ri­bo­tas. Ka­li­niai ga­lė­jo siųs­ti tik at­vir­laiš­kius, ra­šy­tus pa­pras­tu pieš­tu­ku ru­sų kal­ba. Ja­su­lai­čių šei­ma iš­sau­go­jo di­de­lę da­lį laiš­kų, ku­rie pa­de­da su­si­da­ry­ti vaiz­dą, kaip oku­pa­ci­nis re­ži­mas el­gė­si su ko­vo­ju­sia už lais­vę in­te­li­gen­ti­ja, ko­kioms dva­si­nėms bei fi­zi­nėms kan­čioms jis pa­smer­kė tūks­tan­čius žmo­nių ir kaip pa­smerk­tie­ji su­ge­bė­jo iš­gy­ven­ti bei iš­lik­ti žmo­nė­mis.

Aukš­tą po­stą Nep­rik­lau­so­mo­je Lie­tu­vo­je užė­męs ka­ri­nin­kas džiaug­da­vo­si, kad sa­vie­ji į la­ge­rį at­siun­čia laik­raš­čių, vo­kų, ženk­lų, po­pie­riaus, pieš­tu­kų, siū­lų, ada­tų, šil­tų ko­ji­nių, no­si­nių, net me­džia­gos su­ply­šu­siems rū­bams lo­py­ti. Di­džiau­sia ver­ty­bė bu­vo kad ir ri­bo­ti mais­to pro­duk­tų siun­ti­niai.


Laiš­kai kal­ba


Daž­na­me laiš­ke V. Ja­su­lai­tis pa­si­džiau­gia tuo, jog žmo­nos Ele­nos ir duk­ros Bi­ru­tės laiš­kai jį la­bai pa­lai­ko, dė­ko­ja už siun­ti­nius. Nuo 1946 me­tų Lie­tu­vos ka­ri­nin­kas pra­de­da sva­jo­ti apie ga­li­my­bę at­gau­ti lais­vę, jis ieš­ko ke­lių, kaip su­si­siek­ti su Mask­va.

Dar ka­lin­tį Mor­do­vi­jos la­ge­ry­je V. Ja­su­lai­tį 1950 me­tais pa­sie­kė skaus­min­gos ži­nios apie duk­ros abi­tu­rien­tės Sil­vi­jos, ki­tų ar­ti­mų­jų mir­tis.

1951 me­tų bir­že­lį, jau ve­ža­mas į trem­tį, jis iš­siun­tė pir­mą at­vir­laiš­kį lie­tu­viš­kai.

Iš tų pa­čių me­tų lie­pos 12 die­nos laiš­ke­lio žmo­nai: „Mie­la Ele­nu­te! Pra­dė­jau nau­ją gy­ve­ni­mo eta­pą. Šiuo me­tu esu to­liau nuo Ta­vęs ir vai­kų, bet jau­čiu lyg esąs ar­čiau. Svar­biau­sia, ga­lė­siu pla­čiau ir ka­da no­rė­siu Tau pa­ra­šy­ti.“

Iš 1951 me­tų lie­pos 22 die­nos laiš­ko: „Gy­ve­nu lau­ko sto­vyk­lo­je, ap­deng­to­je šie­nu bū­do­je, apie 6 km nuo ko­lū­kio. Čia dirb­siu iki už­snigs, ta­da grį­ši­me į kai­mą gy­ven­ti. Da­bar – šie­no va­ly­mas, vė­liau – ja­vų. Šie­no va­ly­mas ne­bū­tų per sun­kus dar­bas, tik dir­ba­me nuo tam­sos iki tam­sos <...>. Mie­go­ti be­veik nė­ra ka­da. Poil­sio die­nų čia ne­bū­na. Mai­ti­nuo­si be­veik išim­ti­nai pie­nu. Ko­lū­kis už­dar­bio są­skai­ton duo­da į die­ną vie­ną lit­rą pie­no, skai­ty­da­mi po 80 ka­pei­kų už lit­rą < ...>, tuo tar­pu ko­lū­kis duo­da avan­su kiek duo­nos. Už­tat čia oras gry­nas ir jo pa­kan­ka. Dar­bo nor­mos neiš­pil­do­mos. Net men­kam pra­mi­ti­mui aš neuž­si­dirb­siu mais­tui ir lik­siu nuo­lat sko­lin­gas ko­lū­kiui. Ap­si­renk kaip pa­ts iš­ma­nai. Va­sa­ros me­tu šiaip taip ap­si­ren­gęs, bet kai at­šals, bū­siu be­veik nuo­gas. Rei­ka­lin­ga ir ant­klo­dė.“

Iš 1951 me­tų rug­sė­jo 5 die­nos laiš­ko: „Da­bar dėl ma­no ju­ri­di­nės pa­dė­ties. At­li­kęs nu­skir­tą ter­mi­ną sto­vyk­lo­je, bu­vau iš­trem­tas į No­vo­si­birs­ko sri­tį, į Ven­ge­ro­vo ra­jo­ną, Čar­ga­ri kai­mą be tei­sės iš­vyk­ti iš kai­mo be lei­di­mo. Esu No­vo­si­birs­ko sri­ties MGB ži­nio­je.“

Iš 1951 me­tų gruo­džio 17 die­nos laiš­ko: „Pas mus nuo X.31 žie­ma. Lapk­ri­čio vi­du­ry­je po­rą die­nų bu­vo po 40 laips­nių šal­čio. Bet da­bar vi­sai žmo­niš­kas oras, nors daž­nai pu­čia vė­jai ir pus­to. Blo­giau su ko­jo­mis, ypač kai bu­vo di­de­li šal­čiai. Dėl vel­ti­nių ko­lū­kio pir­mi­nin­kas pa­me­la­vo – pa­ža­dė­jo, bet ne­te­sė­jo. Bet ap­si­pra­tau ir apie vel­ti­nius vi­sai ne­gal­vo­ju. Jie bran­gūs (ne ma­žiau 200 rub­lių) ir šią žie­mą kaip nors ap­siei­siu.

Lau­kiu Ka­lė­dų. Tai bus jau net vie­nuo­lik­tos Ka­lė­dos be Ta­vęs ir vai­kų. Dar kar­tą pa­tvir­ti­nu, kad Kū­čių va­ka­rą dau­giau­sia apie Ta­ve ir vai­kus pa­mąs­ty­siu.

Šiaip ma­no ūpas pri­slėg­tas. Esu vi­sai vie­nas ir jo­kių prie­te­lių ne­tu­riu. Šiuo at­žvil­giu Mor­do­vi­jo­je bu­vo vi­sai ki­taip.“

Iš 1951 gruo­džio 30 die­nos laiš­ko: „Dirbu die­ną po 13 va­lan­dų su vie­nos va­lan­dos per­trau­ka pus­ry­čiams ir vie­na va­lan­da pie­tums. Va­ka­re pa­rei­nu pu­sę sep­ty­nių, iš­si­ver­du va­ka­rie­nę, pa­va­ka­rie­niau­ju, spė­ju vie­ną va­lan­dą už­snūs­ti ir 9 va­lan­dą va­ka­ro ei­nu bu­dė­ti. Kas 1,5–2 val. rei­kia pe­rei­ti per avi­des, kai ka­da tai už­trun­ka pu­sant­ros va­lan­dos, bet daž­niau­siai 45 mi­nu­tes. Svar­biau­sia rei­kia žiū­rė­ti avių ap­si­ė-r­ia­vi­mą, ėriu­kus su avi­mi rei­kia at­skir­ti nuo avių. Nak­tį vi­du­ti­niš­kai ten­ka 2 va­lan­das pa­snaus­ti. Pu­sę še­šių ry­to atei­na ma­no bend­ra­dar­bis <...> Dar­bas die­ną yra toks. Rei­kia ro­gė­mis at­vež­ti ir iš­da­ly­ti iš pa­ša­ri­nės pa­ša­rą avims, po dve­jas ro­ges tris kar­tus į die­ną. Rei­kia iš­vež­ti išė­das, avis gir­dy­ti, avių gar­dą ir pa­čias ave­les iš­va­ly­ti. Dar­bo yra pa­kan­ka­mai. Tik blo­giau­sia, kad ma­no bend­ra­dar­bis yra la­bai šiurkš­tus ir žiau­rus se­nis, ko­kių re­ta kur ras­ti. Į jo nuo­la­ti­nius keiks­mus aš ne­ga­liu at­sa­ky­ti keiks­mais.“

Iš 1952 m. ge­gu­žės 21 d. laiš­ko: „Dir­bu vi­sai ki­tą dar­bą. Pa­si­da­riau net vir­ši­nin­kas, nors ma­te­ria­liai jo­kių pir­me­ny­bių ne­tu­riu, gal net nuo­sto­lių, nes dar­bo die­nų tu­rė­siu žy­miai ma­žiau. Tik ne­teks tiek fi­zi­niai dirb­ti. Da­bar ten­ka ma­žai mie­go­ti, ner­vin­tis dėl ne­draus­mės, ne­tvar­kin­gu­mo ir at­sa­ko­my­bės. Ypač dėl ne­draus­mės ir ap­si­lei­di­mo iš man pa­ves­tų dar­bi­nin­kų. Kai ku­rios dar­bi­nin­kės, kai ką pa­liep­si, tuoj pra­de­da ne­žmo­niš­kai rėk­ti ir keik­tis. Bet jau pra­de­du prie to pri­pras­ti. Čia ka­riš­ką draus­mę neį­ve­si <...>.“

Iš 1954 m. lapk­ri­čio 20 d. laiš­ko: „Ma­no sa­vi­jau­ta vi­sai ki­to­kia ne­gu anks­čiau. Šiuo me­tu jau ne­su toks ap­sku­ręs: nea­pip­ly­šęs ir ap­si­ren­gęs pa­ly­gin­ti šil­tai. Net vel­ti­nius su­tai­siau ir ma­nau, kad dar šią žie­mą avė­siu. Ne­su ir al­ka­nas <...>. Ma­ne daž­nai kan­ki­na min­tis, kad ne­ga­liu Tau pa­dė­ti. Da­bar tu­riu pra­šy­mą. Kaip ži­nai, ar­ti­na­si Ka­lė­dos. Kaip sių­si man laiš­ką, tai įdėk ga­ba­liu­ką plot­ke­lės, tai man bus ge­riau­sias ka­lė­di­nis siun­ti­nys: tą plot­ke­lę kū­čių va­ka­rą val­gy­da­mas ir lau­žy­da­mas aš šir­dy­je bū­siu ar­ti Ta­vęs ir vai­kų.“






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas