„Santaka“ / Lietuvos karininko dukra išsaugojo tėvo medalius ir ordinus

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda medų. Gali pristatyti į namus. Tel. 8 620 85 872.
Galioja iki: 2019-01-28 10:50:32

Parduoda OPEL ASTRA CARAVAN (1999 m., 1,7 l, dyzelis, 50 kW, TA iki 2019 m. sausio 31 d., 550 Eur). Tel. 8 653 81 967.
Galioja iki: 2019-01-28 11:12:51

Parduoda VW POLO (2003 m., 1,9 l, dyzelis, TA iki 2020 m. lapkričio mėn.). Tel. 8 694 95 488.
Galioja iki: 2019-01-28 11:14:48

Parduoda prikabinamą namelį-kemperį su baldais, paaugintus įvairaus amžiaus veršelius (telyčaites), mobilųjį telefoną CAT S40, padangas M+S 185 | 65R15 (4 vnt.), rusišką ritininį presą PR-1,6. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2019-01-28 13:09:35

Pirktų nedidelį (nuo kelių iki keliolikos arų) žemės ūkio paskirties sklypą netoli Kybartų. Siūlyti įvairius variantus. Tel. 8 699 37 846.
Galioja iki: 2019-02-03 14:12:19

Parduoda arba išnuomoja komercinės paskirties patalpas Kybartuose. Tel. 8 650 28 933.
Galioja iki: 2019-02-03 14:13:18



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2010-11-22 07:22

Dalinkitės:  


Birutė Tamaševičienė savo tėvelio – Lietuvos kariuomenės pulkininko Vinco Jasulaičio apdovanojimus buvo paslėpusi darželyje.

Autorės nuotr.


Lietuvos karininko dukra išsaugojo tėvo medalius ir ordinus

Birutė NENĖNIENĖ

Ke­lios gi­mi­nės kar­tos

Ne­to­li Vil­ka­viš­kio, Ma­jo­riš­kių kai­me, ply­ti di­de­lis vien­ti­sas lau­kas. Kai pro ru­dens ūka­nas sau­lės spin­du­lių gi­jos nu­si­lei­džia ant juo­dų ari­mų va­gų, at­ro­do, že­mė švie­čia. Tik ji ne­by­liai sau­go dau­ge­lio šio­je te­ri­to­ri­jo­je gy­ve­nu­sių žmo­nių at­mi­ni­mą.

Daž­nai į Vil­ka­viš­kį pas gi­mi­nes at­va­žiuo­jan­ti Kau­ne ge­rai ži­no­ma il­ga­me­tė odon­to­lo­gi­jos spe­cia­lis­tė Bi­ru­tė Ta­ma­še­vi­čie­nė nu­žvel­gia šiuos lau­kus. Tai – jos tė­ve­lio, Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės ar­ti­le­ri­jos pul­ki­nin­ko Vin­co Ja­su­lai­čio tė­viš­kės že­mė, ku­ria vaikš­čio­jo ir gra­žų gy­ve­ni­mą kū­rė be­ne pen­kios Ja­su­lai­čių kar­tos.

„No­ri­si, kad ir atei­ty­je ši vie­ta iš­lik­tų ži­no­ma Ja­su­lai­ty­nės var­du, kad ją bran­gin­tų mū­sų anū­kai ir proa­nū­kiai“, – sa­kė Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės sa­va­no­rio duk­ra. Ji dar neap­sisp­ren­dė, ku­riam mu­zie­jui per­duos tė­vo ap­do­va­no­ji­mus, ku­riuos per ste­buk­lą iš­sau­go­jo nu­nio­ko­tos Ja­su­lai­čių so­dy­bos že­mė.


Už­ka­sė dar­že­ly­je


1944 me­tų va­sa­rą prie Vil­ka­viš­kio ar­tė­jant fron­tui Lie­tu­vos ka­ri­nin­ko žmo­na Ele­na Ja­su­lai­tie­nė su ke­tu­riais vai­kais sku­bė­jo pa­si­trauk­ti iš Ma­jo­riš­kių. Ma­ma da­lį daik­tų už­ka­sė, da­lį su­kro­vė į ve­ži­mą, pa­siė­mė mais­to, pri­si­ri­šo ke­tu­rias kar­ves, pa­si­kin­kė ke­tu­ris ark­lius ir su­so­di­nu­si ke­tu­ris vai­kus pa­trau­kė pas gi­mi­nes, o iš tik­rų­jų – į ne­ži­nią. Pri­si­min­da­ma šį kraus­ty­mo­si mo­men­tą Bi­ru­tė sa­ko, jog jai, tų me­tų pa­va­sa­rį bai­gu­siai Vil­ka­viš­kio „Ži­bu­rio“ gim­na­zi­ją, vi­di­nis bal­sas kuž­dė­jo slėp­ti tė­vo or­di­nus ir me­da­lius. Juos už­ka­sė ties dar­že­lio tvo­ra, prie bi­jū­no.

Ja­su­lai­čių šei­ma į šiuos na­mus gy­ven­ti nie­ka­da ne­grį­žo. Po­ka­rio me­tais nu­nio­ko­to­je, sve­ti­mų žmo­nių nu­gy­ven­to­je so­dy­bo­je tė­vo re­lik­vi­jas Bi­ru­tė at­si­ka­sė gal po dvi­de­šim­ties me­tų. Vė­liau, po me­lio­ra­ci­jos va­jaus, so­dy­bos ne­li­ko nė ženk­lo. 1956 me­tų va­sa­rą iš trem­ties grį­žu­siam Lie­tu­vos ka­ri­nin­kui Vin­cui Ja­su­lai­čiui bu­vo per skau­du pa­ma­ty­ti su­nie­kin­tą sa­vo tė­vų ir pro­tė­vių so­dy­bą. Jis, gy­ven­da­mas Kau­ne (mi­rė 1988 m.), iš šird­gė­los ne­tu­rė­jo jė­gų ap­lan­ky­ti šių vie­tų.

Mi­nint Vin­co Ja­su­lai­čio gi­mi­mo 100-ąsias me­ti­nes, jo sū­nus Vy­tau­tas Ja­su­lai­tis iš­lei­do kny­gą „Vin­cas Ja­su­lai­tis. Žmo­gus ir ka­rys“, ta­pu­sią bib­liog­ra­fi­ne re­te­ny­be.


Auk­lė – Vin­co Ku­dir­kos šei­mi­nin­kė


Duk­rai Bi­ru­tei pir­mie­ji žings­niai šio­je so­dy­bo­je su­sie­ti su kū­di­kys­tės pri­si­mi­ni­mais. Ji gi­mė 1927 me­tais Pran­cū­zi­jo­je, Fon­tai­neb­leau mies­te, kur tė­vas Vin­cas Ja­su­lai­tis mo­kė­si ka­ro aka­de­mi­jo­je. Jau­na ka­ri­nin­ko šei­ma, su­grį­žu­si į Lie­tu­vą, pir­miau­sia ap­lan­kė tė­vo tė­viš­kę Ma­jo­riš­kiuo­se.

„Tė­tė pa­sta­tė ma­ne ant sta­lo ir pa­reiš­kė: čia ma­no mer­giš­čia. Ma­ni­mi džiau­gė­si ne tik se­ne­liai, bet ir tė­tės auk­lė Pet­ro­nė­lė Tup­čiaus­kai­tė. Ma­no tė­tė gi­mė tais pa­čiais metais, kai mi­rė Vin­cas Ku­dir­ka, o Pet­ro­nė­lė bu­vo dak­ta­ro šei­mi­nin­kė. Tai bu­vo gu­vi, ap­si­skai­čiu­si, tau­to­sa­ką rin­ku­si mo­te­ris. Ją tė­tei pri­žiū­rė­ti į Ma­jo­riš­kius at­ve­žė dak­ta­rą V. Ku­dir­ką pa­lai­do­jęs gi­mi­nai­tis ku­ni­gas A. Ei­du­ke­vi­čius. Taip Pet­ro­nė­lė šiuo­se na­muo­se ir pa­si­li­ko”, – pa­sa­ko­jo Bi­ru­tė.


Sa­va­no­rio ke­lias


Vin­cas Ja­su­lai­tis mo­kė­si Vil­ka­viš­kio gim­na­zi­jo­je, pra­si­dė­jus Pir­ma­jam pa­sau­li­niam ka­rui – Vo­ro­ne­že. Baig­da­mas Ma­ri­jam­po­lės gim­na­zi­ją 1919 me­tais įsto­jo sa­va­no­riu į Lie­tu­vos ka­riuo­me­nę, bai­gė pir­mą ka­ro mo­kyk­los lai­dą.

Kaip pa­si­žy­mė­jęs lais­vės ko­vo­se kariūnas, jis ap­do­va­no­tas Vy­čio kry­žiu­mi, už ne­prie­kaiš­tin­gą tar­ny­bą – Lie­tu­vos Di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio Ge­di­mi­no or­di­nu, ke­lias ki­tais aukš­tais įver­ti­ni­mais.

Pa­vel­dė­jęs ūkį Ma­jo­riš­kiuo­se, Vin­cas Ja­su­lai­tis juo la­bai rū­pi­no­si ir šią vie­tą my­lė­jo, o per ato­sto­gas poil­sį pa­jū­ry­je iš­keis­da­vo į kai­mą, kur mo­kė­jo dirb­ti vi­sus dar­bus.


Gy­ve­ni­mas ap­si­ver­tė


So­vie­ti­nės val­džios 1940 me­tais pra­dė­ta Lie­tu­vos oku­pa­ci­ja vir­to Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės tra­ge­di­ja. Pul­ki­nin­kas Vin­cas Ja­su­lai­tis kar­tu su ki­tais Lie­tu­vos, Lat­vi­jos, Es­ti­jos ka­riuo­me­nių ar­ti­le­ri­jos ka­ri­nin­kais 1941 me­tų bir­že­lio 13 die­ną bu­vo iš­vež­tas į Mask­vos F. Dzer­žins­kio ar­ti­le­ri­jos po­li­go­ną. Bir­že­lio 24 die­ną – suim­tas, tar­do­mas ir įka­lin­tas NKVD No­rils­ko la­ge­riuo­se. Vy­ras nuo žmo­nos ir ke­tu­rių vai­kų bu­vo at­skir­tas 16 me­tų. Per tą lai­ką vai­kai bai­gė moks­lus, su­kū­rė šei­mas, vie­na Ja­su­lai­čių duk­ra bai­gu­si mo­kyk­lą mi­rė nuo ūmaus me­nin­gi­to.

Šei­mą pir­mo­ji tė­vo ži­nu­tė, iš­siųs­ta iš Mor­do­vi­jos la­ge­rio 1944 me­tų rug­sė­jo 23 die­ną, pa­sie­kė per uoš­viams ad­re­suo­tą laiš­ką. Nei jis apie šei­mą, nei šei­ma apie jį nie­ko ne­ži­no­jo nuo 1941 me­tų bir­že­lio mė­ne­sio. Laiš­kų iš­siun­ti­mas iš la­ge­rių bu­vo griež­tai ri­bo­tas. Ka­li­niai ga­lė­jo siųs­ti tik at­vir­laiš­kius, ra­šy­tus pa­pras­tu pieš­tu­ku ru­sų kal­ba. Ja­su­lai­čių šei­ma iš­sau­go­jo di­de­lę da­lį laiš­kų, ku­rie pa­de­da su­si­da­ry­ti vaiz­dą, kaip oku­pa­ci­nis re­ži­mas el­gė­si su ko­vo­ju­sia už lais­vę in­te­li­gen­ti­ja, ko­kioms dva­si­nėms bei fi­zi­nėms kan­čioms jis pa­smer­kė tūks­tan­čius žmo­nių ir kaip pa­smerk­tie­ji su­ge­bė­jo iš­gy­ven­ti bei iš­lik­ti žmo­nė­mis.

Aukš­tą po­stą Nep­rik­lau­so­mo­je Lie­tu­vo­je užė­męs ka­ri­nin­kas džiaug­da­vo­si, kad sa­vie­ji į la­ge­rį at­siun­čia laik­raš­čių, vo­kų, ženk­lų, po­pie­riaus, pieš­tu­kų, siū­lų, ada­tų, šil­tų ko­ji­nių, no­si­nių, net me­džia­gos su­ply­šu­siems rū­bams lo­py­ti. Di­džiau­sia ver­ty­bė bu­vo kad ir ri­bo­ti mais­to pro­duk­tų siun­ti­niai.


Laiš­kai kal­ba


Daž­na­me laiš­ke V. Ja­su­lai­tis pa­si­džiau­gia tuo, jog žmo­nos Ele­nos ir duk­ros Bi­ru­tės laiš­kai jį la­bai pa­lai­ko, dė­ko­ja už siun­ti­nius. Nuo 1946 me­tų Lie­tu­vos ka­ri­nin­kas pra­de­da sva­jo­ti apie ga­li­my­bę at­gau­ti lais­vę, jis ieš­ko ke­lių, kaip su­si­siek­ti su Mask­va.

Dar ka­lin­tį Mor­do­vi­jos la­ge­ry­je V. Ja­su­lai­tį 1950 me­tais pa­sie­kė skaus­min­gos ži­nios apie duk­ros abi­tu­rien­tės Sil­vi­jos, ki­tų ar­ti­mų­jų mir­tis.

1951 me­tų bir­že­lį, jau ve­ža­mas į trem­tį, jis iš­siun­tė pir­mą at­vir­laiš­kį lie­tu­viš­kai.

Iš tų pa­čių me­tų lie­pos 12 die­nos laiš­ke­lio žmo­nai: „Mie­la Ele­nu­te! Pra­dė­jau nau­ją gy­ve­ni­mo eta­pą. Šiuo me­tu esu to­liau nuo Ta­vęs ir vai­kų, bet jau­čiu lyg esąs ar­čiau. Svar­biau­sia, ga­lė­siu pla­čiau ir ka­da no­rė­siu Tau pa­ra­šy­ti.“

Iš 1951 me­tų lie­pos 22 die­nos laiš­ko: „Gy­ve­nu lau­ko sto­vyk­lo­je, ap­deng­to­je šie­nu bū­do­je, apie 6 km nuo ko­lū­kio. Čia dirb­siu iki už­snigs, ta­da grį­ši­me į kai­mą gy­ven­ti. Da­bar – šie­no va­ly­mas, vė­liau – ja­vų. Šie­no va­ly­mas ne­bū­tų per sun­kus dar­bas, tik dir­ba­me nuo tam­sos iki tam­sos <...>. Mie­go­ti be­veik nė­ra ka­da. Poil­sio die­nų čia ne­bū­na. Mai­ti­nuo­si be­veik išim­ti­nai pie­nu. Ko­lū­kis už­dar­bio są­skai­ton duo­da į die­ną vie­ną lit­rą pie­no, skai­ty­da­mi po 80 ka­pei­kų už lit­rą < ...>, tuo tar­pu ko­lū­kis duo­da avan­su kiek duo­nos. Už­tat čia oras gry­nas ir jo pa­kan­ka. Dar­bo nor­mos neiš­pil­do­mos. Net men­kam pra­mi­ti­mui aš neuž­si­dirb­siu mais­tui ir lik­siu nuo­lat sko­lin­gas ko­lū­kiui. Ap­si­renk kaip pa­ts iš­ma­nai. Va­sa­ros me­tu šiaip taip ap­si­ren­gęs, bet kai at­šals, bū­siu be­veik nuo­gas. Rei­ka­lin­ga ir ant­klo­dė.“

Iš 1951 me­tų rug­sė­jo 5 die­nos laiš­ko: „Da­bar dėl ma­no ju­ri­di­nės pa­dė­ties. At­li­kęs nu­skir­tą ter­mi­ną sto­vyk­lo­je, bu­vau iš­trem­tas į No­vo­si­birs­ko sri­tį, į Ven­ge­ro­vo ra­jo­ną, Čar­ga­ri kai­mą be tei­sės iš­vyk­ti iš kai­mo be lei­di­mo. Esu No­vo­si­birs­ko sri­ties MGB ži­nio­je.“

Iš 1951 me­tų gruo­džio 17 die­nos laiš­ko: „Pas mus nuo X.31 žie­ma. Lapk­ri­čio vi­du­ry­je po­rą die­nų bu­vo po 40 laips­nių šal­čio. Bet da­bar vi­sai žmo­niš­kas oras, nors daž­nai pu­čia vė­jai ir pus­to. Blo­giau su ko­jo­mis, ypač kai bu­vo di­de­li šal­čiai. Dėl vel­ti­nių ko­lū­kio pir­mi­nin­kas pa­me­la­vo – pa­ža­dė­jo, bet ne­te­sė­jo. Bet ap­si­pra­tau ir apie vel­ti­nius vi­sai ne­gal­vo­ju. Jie bran­gūs (ne ma­žiau 200 rub­lių) ir šią žie­mą kaip nors ap­siei­siu.

Lau­kiu Ka­lė­dų. Tai bus jau net vie­nuo­lik­tos Ka­lė­dos be Ta­vęs ir vai­kų. Dar kar­tą pa­tvir­ti­nu, kad Kū­čių va­ka­rą dau­giau­sia apie Ta­ve ir vai­kus pa­mąs­ty­siu.

Šiaip ma­no ūpas pri­slėg­tas. Esu vi­sai vie­nas ir jo­kių prie­te­lių ne­tu­riu. Šiuo at­žvil­giu Mor­do­vi­jo­je bu­vo vi­sai ki­taip.“

Iš 1951 gruo­džio 30 die­nos laiš­ko: „Dirbu die­ną po 13 va­lan­dų su vie­nos va­lan­dos per­trau­ka pus­ry­čiams ir vie­na va­lan­da pie­tums. Va­ka­re pa­rei­nu pu­sę sep­ty­nių, iš­si­ver­du va­ka­rie­nę, pa­va­ka­rie­niau­ju, spė­ju vie­ną va­lan­dą už­snūs­ti ir 9 va­lan­dą va­ka­ro ei­nu bu­dė­ti. Kas 1,5–2 val. rei­kia pe­rei­ti per avi­des, kai ka­da tai už­trun­ka pu­sant­ros va­lan­dos, bet daž­niau­siai 45 mi­nu­tes. Svar­biau­sia rei­kia žiū­rė­ti avių ap­si­ė-r­ia­vi­mą, ėriu­kus su avi­mi rei­kia at­skir­ti nuo avių. Nak­tį vi­du­ti­niš­kai ten­ka 2 va­lan­das pa­snaus­ti. Pu­sę še­šių ry­to atei­na ma­no bend­ra­dar­bis <...> Dar­bas die­ną yra toks. Rei­kia ro­gė­mis at­vež­ti ir iš­da­ly­ti iš pa­ša­ri­nės pa­ša­rą avims, po dve­jas ro­ges tris kar­tus į die­ną. Rei­kia iš­vež­ti išė­das, avis gir­dy­ti, avių gar­dą ir pa­čias ave­les iš­va­ly­ti. Dar­bo yra pa­kan­ka­mai. Tik blo­giau­sia, kad ma­no bend­ra­dar­bis yra la­bai šiurkš­tus ir žiau­rus se­nis, ko­kių re­ta kur ras­ti. Į jo nuo­la­ti­nius keiks­mus aš ne­ga­liu at­sa­ky­ti keiks­mais.“

Iš 1952 m. ge­gu­žės 21 d. laiš­ko: „Dir­bu vi­sai ki­tą dar­bą. Pa­si­da­riau net vir­ši­nin­kas, nors ma­te­ria­liai jo­kių pir­me­ny­bių ne­tu­riu, gal net nuo­sto­lių, nes dar­bo die­nų tu­rė­siu žy­miai ma­žiau. Tik ne­teks tiek fi­zi­niai dirb­ti. Da­bar ten­ka ma­žai mie­go­ti, ner­vin­tis dėl ne­draus­mės, ne­tvar­kin­gu­mo ir at­sa­ko­my­bės. Ypač dėl ne­draus­mės ir ap­si­lei­di­mo iš man pa­ves­tų dar­bi­nin­kų. Kai ku­rios dar­bi­nin­kės, kai ką pa­liep­si, tuoj pra­de­da ne­žmo­niš­kai rėk­ti ir keik­tis. Bet jau pra­de­du prie to pri­pras­ti. Čia ka­riš­ką draus­mę neį­ve­si <...>.“

Iš 1954 m. lapk­ri­čio 20 d. laiš­ko: „Ma­no sa­vi­jau­ta vi­sai ki­to­kia ne­gu anks­čiau. Šiuo me­tu jau ne­su toks ap­sku­ręs: nea­pip­ly­šęs ir ap­si­ren­gęs pa­ly­gin­ti šil­tai. Net vel­ti­nius su­tai­siau ir ma­nau, kad dar šią žie­mą avė­siu. Ne­su ir al­ka­nas <...>. Ma­ne daž­nai kan­ki­na min­tis, kad ne­ga­liu Tau pa­dė­ti. Da­bar tu­riu pra­šy­mą. Kaip ži­nai, ar­ti­na­si Ka­lė­dos. Kaip sių­si man laiš­ką, tai įdėk ga­ba­liu­ką plot­ke­lės, tai man bus ge­riau­sias ka­lė­di­nis siun­ti­nys: tą plot­ke­lę kū­čių va­ka­rą val­gy­da­mas ir lau­žy­da­mas aš šir­dy­je bū­siu ar­ti Ta­vęs ir vai­kų.“






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Ilgai lauktas mamografas jau pradėjo dirbti
* Pirmine teisine pagalba naudojasi vis daugiau žmonių
* Būsimose miesto poilsio zonose ketinama palikti sveikus ir gražius medžius
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar pažįstate emigrantų, svarstančių grįžti gyventi į Lietuvą?
Taip, ir ne vieną.
Tokių svarstymų negirdėjau.
Aš svarstau galimybę grįžti.
Pažįstu jau ir grįžusiųjų.



Kalbos patarimai

„Karilionas“ ar „kariljonas“?
Nė vienas rašybos variantas nelaikytinas klaida.
„Tarptautinių žodžių žodyne“ šis žodis rašomas be j karilionas (pranc. carillon ): 1. tarpusavyje suderintų įv. dydžio varpų komplektas, turintis automatinį skambinimo mechanizmą; kai kurių karilionų varpai mušami rankomis plaktukais; 2. varpų muzika.
Tačiau Kalbos komisijos posėdyje apsvarsčius nutarta, kad tais atvejais, kai originalo formoje i eina po priebalsės ir tariamas jotas, gali būti rašoma raidė j: kariljonas (kaip šampinjonas, paviljonas ).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2019 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas