„Santaka“ / Atodangos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda medų. Gali pristatyti į namus. Tel. 8 620 85 872.
Galioja iki: 2019-01-28 10:50:32

Parduoda OPEL ASTRA CARAVAN (1999 m., 1,7 l, dyzelis, 50 kW, TA iki 2019 m. sausio 31 d., 550 Eur). Tel. 8 653 81 967.
Galioja iki: 2019-01-28 11:12:51

Parduoda VW POLO (2003 m., 1,9 l, dyzelis, TA iki 2020 m. lapkričio mėn.). Tel. 8 694 95 488.
Galioja iki: 2019-01-28 11:14:48

Parduoda prikabinamą namelį-kemperį su baldais, paaugintus įvairaus amžiaus veršelius (telyčaites), mobilųjį telefoną CAT S40, padangas M+S 185 | 65R15 (4 vnt.), rusišką ritininį presą PR-1,6. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2019-01-28 13:09:35



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2010-11-19 07:26

Dalinkitės:  


Atodangos

Apie svei­ka­tą ki­taip...

Pra­bė­gę me­tai da­ro sa­vo. Kol jau­nos die­nos skrie­ja šuo­liais tar­si nar­tūs žir­gai, kol gal­vo­je ir ki­še­nė­se švil­pau­ja vė­jai, tol ir apie sa­vo svei­ka­tą nie­kas ne­gal­vo­ja. At­ro­do – jau­nys­tė am­ži­na. Bet kai sau­lu­tė pa­kryps­ta va­ka­rop, kai die­nos ir žings­niai ima smar­kiai trum­pė­ti, ta­da ir svei­ka­ta kiek­vie­nam iš mū­sų tam­pa bran­gi ir mie­la tar­si pa­li­ki­mą skyrusi uoš­vė.

Pir­miau­sia dau­ge­lis pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių su­si­rū­pi­na sa­vo dan­ti­mis. Bū­da­mi tris­de­šimt­me­čiai, gal­būt vi­sai ne­su­ko gal­vos, kad dan­ti­mis pri­va­lu rū­pin­tis, o štai su­lau­kę pen­kių de­šim­čių me­te­lių vis daž­niau iš­si­žio­ję žiū­ri į veid­ro­dį – kas ten bur­no­je da­ro­si. Kar­tais tvink­čio­ja, dilg­čio­ja, o kar­tais ne­ti­kė­tas, ašt­rus skaus­mas ver­čia nak­tį iš lo­vos. Tik ta­da atei­na su­pra­ti­mas, kad nie­kur ne­ding­si – teks sės­ti į sto­ma­to­lo­go kė­dę. Ta­čiau vien nuo tos min­ties dau­ge­lį stam­bių vy­rų iš­pi­la pra­kai­tas. Bet ei­ti tai rei­kia... Ir nors sto­ma­to­lo­go kė­dė – tai ne elekt­ros kė­dė, bet ta grę­ži­mo apa­ra­to me­lo­di­ja va­ro į ne­vil­tį. O kas to­liau? To­liau po pir­mo dan­ties „re­mon­to“ bus ir ant­ras, ir tre­čias... Dan­tys ims by­rė­ti vie­nas po ki­to tar­si ru­de­ni­niai me­džių la­pai. Ir jau ne­no­rė­si žiū­rė­ti prieš veid­ro­dį į pra­žio­tą sa­vo bur­ną. Tuo la­biau steng­sie­si jo­kiu bū­du nie­kam ne­ro­dy­ti, kas ten ta­vo bur­no­je dar li­ko. Ir kai žmo­na pa­klaus: „Ko no­rė­tu­mei per Ka­lė­das do­va­nų iš Se­ne­lio Šal­čio?“, tu liūd­nu bal­su su­švep­luo­si: „Nors tri­jų prie­ki­nių dan­tų...“

O vi­sa ta bė­da su dan­ti­mis iš­ti­ko dėl to, kad jų ne­my­lė­jai: grū­dai į bur­ną tar­si į ak­mens­kal­dės ma­lū­ną vis­ką, kas tik po ran­ka pa­si­tai­ky­da­vo. Alaus bu­te­lių me­ta­li­nius dang­te­lius vie­nu prie­ki­nių dan­tų grybš­te­lė­ji­mu kaip mat nu­lup­da­vai. Dan­tys bu­vo tar­si rep­lės – vi­nis ga­lė­jai kram­ty­ti. Gal ir kram­tei... Ir nie­kam ta­vo dan­tų ne­gai­lė­jo. Net tau pa­čiam. Gal to­dėl, kad vy­rai – ne ark­liai, jiems nie­kas į dan­tis ne­žiū­ri. Ne­bent iš drau­giš­ku­mo ka­da ne ka­da koks „prie­te­lius“ už­tvo­ja. Bet se­no­vė­je žmo­gaus dan­tis ver­ti­no. Ver­gų tur­gu­je pirk­liai pir­miau­sia ap­žiū­rė­da­vo ver­go dan­tis, o tik pa­skui ko­jas ir ran­kas.

Ži­no­ma, po vi­sų bai­mių ir skaus­mų ta­vo bur­na vėl bus pil­na nau­jin­te­lai­čių, aki­nan­čia šyp­se­na žė­rin­čių dan­tų. Bet tik­rai jie neats­tos nuo­sa­vų, ku­riuos per sa­vo ap­lai­du­mą ar kvai­lu­mą pra­ra­dai. Su nau­jai­siais dan­ti­mis alaus bu­te­lių jau nea­ti­da­ri­nė­si ir rie­šu­tų ne­triauk­ši.

Bet ką čia dan­tys! Tik­ro vy­ro šir­dis ir skran­dis dar svar­bes­ni, dar bran­ges­ni – kiek jie vis­ko at­lai­ko. Sa­ko­ma, kad vy­ro mei­lė atei­na per skran­dį. Tai­gi, per skran­dį į šir­dį – toks trum­pas ke­lias vi­sų trokš­ta­mai lai­mei. Bet ta lai­mė grei­tai bai­gia­si, kai vy­ro skran­dis ne­ti­kė­tai pra­kiū­ra, o šir­dis ima ta­ba­luo­ti kaip se­nos kop­ly­čios su­ski­lęs var­pas. Nie­ko nuo­sta­baus. Juk vi­si ži­no, ko­kios silp­nos tos vy­rų šir­dys. Ne­gi jos ga­li at­lai­ky­ti vi­so pa­sau­lio ne­gan­das? O kiek vi­so­kio de­gaus skys­čio vy­ro skran­dis per dau­gy­bę me­tų „per­filt­ruo­ja“? Kar­tais, ži­no­ma, ir „už­si­de­ga“. Skran­dis ir ke­pe­nys.

Kar­tą at­ve­žė į li­go­ni­nę dar nese­ną, drū­tą vy­rą, ku­riam vi­du­riuo­se kaž­kas de­gė. Pats jau ne­la­bai ga­lė­jo paei­ti – žen­gė žings­nį pir­myn ir smi­go tie­siai no­simi į žemę. Gy­dy­to­jas, ap­čiu­pi­nė­jęs, pa­mai­gęs li­go­nio pil­vą, nu­si­ste­bė­jo: „Na, vy­ru­ti, ke­lis ki­bi­rus pils­tu­ko iš­gė­rei? Ke­pe­nys jau kaip ge­ras kai­miš­kos duo­nos ke­pa­las. Dar bū­tum die­ne­lę ki­tą pa­gė­ręs ir jo­kie dak­ta­rai tau bū­tų ne­pa­dė­ję.“ Li­go­nis vi­siš­kai ne­prieš­ta­ra­vo me­di­ko ko­men­ta­rui, nes vien iš iš­vaiz­dos ma­tė­si, kad gy­dy­to­jas tei­sus.

Ki­tas, se­nas, li­go­nis skun­dė­si gy­dy­to­jui, kad jam la­bai skau­da ko­ją – ne­ga­li net paei­ti. Me­di­kas, ap­žiū­rė­jęs se­no­lio ko­ją, su­pra­tin­gai pa­lin­ga­vo gal­va: „Nuo se­nat­vės...“ Bet se­no­liui neaiš­ku: „Kaip nuo se­nat­vės? Ko­jos tai abi vie­no­do am­žiaus, bet vie­ną skau­da, o ki­tos – ne.“

Sun­ku gy­dy­to­jams su tais li­go­niais ir jų li­go­mis. Juk dak­ta­ras – ne die­vas: ne­grą­žins žmo­gui jo na­tū­ra­lių dan­tų, neat­jau­nins šir­dies ir ke­pe­nų... Nors sa­ko­ma, kad vy­rų šir­dys vi­sa­da jau­nos, bet tai – tik me­ta­fo­ra, tik bra­vū­riš­kas pa­si­gy­ri­mas. Nors kaip į tai pa­žiū­rė­jus... Ki­tas žmo­gė­nas, žiū­rėk, nors ir be dan­tų, ir skran­dis sky­lė­tas kaip el­ge­tos skran­da, ir jo ke­pe­nis kaip tą duo­nos ke­pa­lą ci­ro­zė bai­gia grauž­ti, o šir­dis kaip se­nas ga­ro gar­ve­žys prieš kal­ną ro­po­da­mas švokš­čia, bet... Kai gat­ve pro ša­lį pra­bė­ga krykš­tau­jan­ti jau­nys­tė mar­gais mo­kyk­li­niais si­jo­nė­liais, jo aky­se su­ži­ba ži­bu­riu­kai.

Sa­cha­ro­je kla­jo­jan­čių ber­be­rų gen­ty­je kaž­ka­da bu­vo toks se­nas pa­pro­tys: nu­si­lpu­sį, nu­kar­šu­sį se­no­lį, ku­ris nie­kam ne­duo­da­vo nau­dos ir nie­kam ne­bu­vo rei­ka­lin­gas, iš­neš­da­vo į dy­ku­mą to­liau nuo pa­la­pi­nių ir pa­lik­da­vo mir­ti. Bet mir­tis ne­sku­ba. Kam jai tas su­džiū­vęs se­no­lis? Vai­kai, žais­da­mi ap­link, vis pri­bėg­da­vo pa­žiū­rė­ti, ar se­no­lis dar kru­ta. Jis jau se­niai ne­kru­ti­no nei ran­kų, nei ko­jų, neiš­ta­rė nė gar­so, tik jo akys spin­dė­jo, kaip ir anks­čiau. Net ir mi­ru­sio. O vai­kai ir to­liau sau žai­dė apie čia gy­ve­nu­sio žmo­gaus griau­čius.

O pas mus – ki­taip. Nu­kar­šu­sių se­no­lių nie­kur ne­ve­ža: tai nė­ra ro­gu­čių, tai snie­go... Ir bė­ga­me pas gy­dy­to­ją, kai ką nors su­skaus­ta. Ne­ša­me jam sa­vo li­gas, sa­vo ne­tvar­kin­go gy­ve­ni­mo pa­sek­mes. Po to sau­jo­mis ry­ja­me che­mi­ją, už­mirš­da­mi apie nei­gia­mą ša­lu­ti­nį vais­tų po­vei­kį. Ko­dėl? Na­gi, ti­ki­mės pa­sveik­ti. Ti­ki­mės, kad dar ne­greit, ne ry­toj iš­ger­si­me sa­vo pa­sku­ti­nę tau­rę, su­rū­ky­si­me pa­sku­ti­nę sa­vo ci­ga­re­tę...

Bet taip bus. Ir nu­kris į šla­pią mo­lį jau ne­be­reikš­min­gi pe­le­nai, ir be­liks ran­ka nu­mo­ti, kad kvai­lai nu­gy­ve­nai.



Vy­tas DRU­NIS






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Į griovius slydo mokinius vežiojantys autobusai
* Žemės ūkio konsultavimo tarnyba: klientų vis daugėja
* Kuriu verslą: kokią įmonės juridinę formą pasirinkti?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar pažįstate emigrantų, svarstančių grįžti gyventi į Lietuvą?
Taip, ir ne vieną.
Tokių svarstymų negirdėjau.
Aš svarstau galimybę grįžti.
Pažįstu jau ir grįžusiųjų.



Kalbos patarimai

Ar vartotinas žodis „magaryčios“?
Žodis „magaryčios“ yra arabiškos kilmės ( maharig – išlaidos), o į Lietuvą atkeliavo per rytų slavus. Tai tam tikrą susitarimą užtvirtinantis veiksmas, per kurį abi pusės išlenkia taurelę ar pan. Pvz.: Reikės statyti (arba duoti) magaryčių. DLKŽ šis žodis teikiamas su žyma šnek. (šnekamosios kalbos ž.). „Kalbos patarimų“ leidinyje jis vertinamas kaip vengtina vartoti svetimybė, vietoj kurios teikiami atitikmenys: 1. vaišės, išgertuvės; 2. priedas. Pvz.: Skolą grąžino su magaryčiomis (= su priedu ).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2019 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas