„Santaka“ / Atodangos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 5,85 a sodo sklypą Vijoklių g. 11, Vilkaviškyje (įvažiavimas iš Lobiškių g., atlikti kadastriniai matavimai). Tel. 8 600 61 776.
Galioja iki: 2019-10-17 11:43:55

Reikalinga siuvėja dirbti visą darbo dieną (siūti užuolaidas). Tel. 8 652 03 388.
Galioja iki: 2019-10-17 13:09:12

Parduoda 0,74 ha žemės ūkio paskirties sklypą (1 km nuo Vilkaviškio, prie kelio yra elektros įvadas, tinka namui statyti), 0,25 ha namų valdos sklypą Vilkaviškio miesto ribose ir gretimai 0,14 ha žemės ūkio paskirties sklypą (galima pirkti abu kart), nedidelį kiekį pašarinių runkelių. Tel. 8 680 59 859.
Galioja iki: 2019-10-18 14:19:24

Reikalinga melžėja (galimas apgyvendinimas). Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2019-10-20 10:52:17

Parduoda 7,5 a sodą „Paskenduolės“ bendrijoje (yra vasarnamis). Tel. 8 620 49 187.
Galioja iki: 2019-10-25 09:31:08

Parduoda traktorių MTZ-80, siaurus ratus, 5 m vartytuvą DEUTZ-FAHR, krautuvo („autokaro“) šakes, kabinamos gale. Tel. 8 618 50 719.
Galioja iki: 2019-10-26 13:27:28



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2010-11-19 07:26

Dalinkitės:  


Atodangos

Apie svei­ka­tą ki­taip...

Pra­bė­gę me­tai da­ro sa­vo. Kol jau­nos die­nos skrie­ja šuo­liais tar­si nar­tūs žir­gai, kol gal­vo­je ir ki­še­nė­se švil­pau­ja vė­jai, tol ir apie sa­vo svei­ka­tą nie­kas ne­gal­vo­ja. At­ro­do – jau­nys­tė am­ži­na. Bet kai sau­lu­tė pa­kryps­ta va­ka­rop, kai die­nos ir žings­niai ima smar­kiai trum­pė­ti, ta­da ir svei­ka­ta kiek­vie­nam iš mū­sų tam­pa bran­gi ir mie­la tar­si pa­li­ki­mą skyrusi uoš­vė.

Pir­miau­sia dau­ge­lis pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių su­si­rū­pi­na sa­vo dan­ti­mis. Bū­da­mi tris­de­šimt­me­čiai, gal­būt vi­sai ne­su­ko gal­vos, kad dan­ti­mis pri­va­lu rū­pin­tis, o štai su­lau­kę pen­kių de­šim­čių me­te­lių vis daž­niau iš­si­žio­ję žiū­ri į veid­ro­dį – kas ten bur­no­je da­ro­si. Kar­tais tvink­čio­ja, dilg­čio­ja, o kar­tais ne­ti­kė­tas, ašt­rus skaus­mas ver­čia nak­tį iš lo­vos. Tik ta­da atei­na su­pra­ti­mas, kad nie­kur ne­ding­si – teks sės­ti į sto­ma­to­lo­go kė­dę. Ta­čiau vien nuo tos min­ties dau­ge­lį stam­bių vy­rų iš­pi­la pra­kai­tas. Bet ei­ti tai rei­kia... Ir nors sto­ma­to­lo­go kė­dė – tai ne elekt­ros kė­dė, bet ta grę­ži­mo apa­ra­to me­lo­di­ja va­ro į ne­vil­tį. O kas to­liau? To­liau po pir­mo dan­ties „re­mon­to“ bus ir ant­ras, ir tre­čias... Dan­tys ims by­rė­ti vie­nas po ki­to tar­si ru­de­ni­niai me­džių la­pai. Ir jau ne­no­rė­si žiū­rė­ti prieš veid­ro­dį į pra­žio­tą sa­vo bur­ną. Tuo la­biau steng­sie­si jo­kiu bū­du nie­kam ne­ro­dy­ti, kas ten ta­vo bur­no­je dar li­ko. Ir kai žmo­na pa­klaus: „Ko no­rė­tu­mei per Ka­lė­das do­va­nų iš Se­ne­lio Šal­čio?“, tu liūd­nu bal­su su­švep­luo­si: „Nors tri­jų prie­ki­nių dan­tų...“

O vi­sa ta bė­da su dan­ti­mis iš­ti­ko dėl to, kad jų ne­my­lė­jai: grū­dai į bur­ną tar­si į ak­mens­kal­dės ma­lū­ną vis­ką, kas tik po ran­ka pa­si­tai­ky­da­vo. Alaus bu­te­lių me­ta­li­nius dang­te­lius vie­nu prie­ki­nių dan­tų grybš­te­lė­ji­mu kaip mat nu­lup­da­vai. Dan­tys bu­vo tar­si rep­lės – vi­nis ga­lė­jai kram­ty­ti. Gal ir kram­tei... Ir nie­kam ta­vo dan­tų ne­gai­lė­jo. Net tau pa­čiam. Gal to­dėl, kad vy­rai – ne ark­liai, jiems nie­kas į dan­tis ne­žiū­ri. Ne­bent iš drau­giš­ku­mo ka­da ne ka­da koks „prie­te­lius“ už­tvo­ja. Bet se­no­vė­je žmo­gaus dan­tis ver­ti­no. Ver­gų tur­gu­je pirk­liai pir­miau­sia ap­žiū­rė­da­vo ver­go dan­tis, o tik pa­skui ko­jas ir ran­kas.

Ži­no­ma, po vi­sų bai­mių ir skaus­mų ta­vo bur­na vėl bus pil­na nau­jin­te­lai­čių, aki­nan­čia šyp­se­na žė­rin­čių dan­tų. Bet tik­rai jie neats­tos nuo­sa­vų, ku­riuos per sa­vo ap­lai­du­mą ar kvai­lu­mą pra­ra­dai. Su nau­jai­siais dan­ti­mis alaus bu­te­lių jau nea­ti­da­ri­nė­si ir rie­šu­tų ne­triauk­ši.

Bet ką čia dan­tys! Tik­ro vy­ro šir­dis ir skran­dis dar svar­bes­ni, dar bran­ges­ni – kiek jie vis­ko at­lai­ko. Sa­ko­ma, kad vy­ro mei­lė atei­na per skran­dį. Tai­gi, per skran­dį į šir­dį – toks trum­pas ke­lias vi­sų trokš­ta­mai lai­mei. Bet ta lai­mė grei­tai bai­gia­si, kai vy­ro skran­dis ne­ti­kė­tai pra­kiū­ra, o šir­dis ima ta­ba­luo­ti kaip se­nos kop­ly­čios su­ski­lęs var­pas. Nie­ko nuo­sta­baus. Juk vi­si ži­no, ko­kios silp­nos tos vy­rų šir­dys. Ne­gi jos ga­li at­lai­ky­ti vi­so pa­sau­lio ne­gan­das? O kiek vi­so­kio de­gaus skys­čio vy­ro skran­dis per dau­gy­bę me­tų „per­filt­ruo­ja“? Kar­tais, ži­no­ma, ir „už­si­de­ga“. Skran­dis ir ke­pe­nys.

Kar­tą at­ve­žė į li­go­ni­nę dar nese­ną, drū­tą vy­rą, ku­riam vi­du­riuo­se kaž­kas de­gė. Pats jau ne­la­bai ga­lė­jo paei­ti – žen­gė žings­nį pir­myn ir smi­go tie­siai no­simi į žemę. Gy­dy­to­jas, ap­čiu­pi­nė­jęs, pa­mai­gęs li­go­nio pil­vą, nu­si­ste­bė­jo: „Na, vy­ru­ti, ke­lis ki­bi­rus pils­tu­ko iš­gė­rei? Ke­pe­nys jau kaip ge­ras kai­miš­kos duo­nos ke­pa­las. Dar bū­tum die­ne­lę ki­tą pa­gė­ręs ir jo­kie dak­ta­rai tau bū­tų ne­pa­dė­ję.“ Li­go­nis vi­siš­kai ne­prieš­ta­ra­vo me­di­ko ko­men­ta­rui, nes vien iš iš­vaiz­dos ma­tė­si, kad gy­dy­to­jas tei­sus.

Ki­tas, se­nas, li­go­nis skun­dė­si gy­dy­to­jui, kad jam la­bai skau­da ko­ją – ne­ga­li net paei­ti. Me­di­kas, ap­žiū­rė­jęs se­no­lio ko­ją, su­pra­tin­gai pa­lin­ga­vo gal­va: „Nuo se­nat­vės...“ Bet se­no­liui neaiš­ku: „Kaip nuo se­nat­vės? Ko­jos tai abi vie­no­do am­žiaus, bet vie­ną skau­da, o ki­tos – ne.“

Sun­ku gy­dy­to­jams su tais li­go­niais ir jų li­go­mis. Juk dak­ta­ras – ne die­vas: ne­grą­žins žmo­gui jo na­tū­ra­lių dan­tų, neat­jau­nins šir­dies ir ke­pe­nų... Nors sa­ko­ma, kad vy­rų šir­dys vi­sa­da jau­nos, bet tai – tik me­ta­fo­ra, tik bra­vū­riš­kas pa­si­gy­ri­mas. Nors kaip į tai pa­žiū­rė­jus... Ki­tas žmo­gė­nas, žiū­rėk, nors ir be dan­tų, ir skran­dis sky­lė­tas kaip el­ge­tos skran­da, ir jo ke­pe­nis kaip tą duo­nos ke­pa­lą ci­ro­zė bai­gia grauž­ti, o šir­dis kaip se­nas ga­ro gar­ve­žys prieš kal­ną ro­po­da­mas švokš­čia, bet... Kai gat­ve pro ša­lį pra­bė­ga krykš­tau­jan­ti jau­nys­tė mar­gais mo­kyk­li­niais si­jo­nė­liais, jo aky­se su­ži­ba ži­bu­riu­kai.

Sa­cha­ro­je kla­jo­jan­čių ber­be­rų gen­ty­je kaž­ka­da bu­vo toks se­nas pa­pro­tys: nu­si­lpu­sį, nu­kar­šu­sį se­no­lį, ku­ris nie­kam ne­duo­da­vo nau­dos ir nie­kam ne­bu­vo rei­ka­lin­gas, iš­neš­da­vo į dy­ku­mą to­liau nuo pa­la­pi­nių ir pa­lik­da­vo mir­ti. Bet mir­tis ne­sku­ba. Kam jai tas su­džiū­vęs se­no­lis? Vai­kai, žais­da­mi ap­link, vis pri­bėg­da­vo pa­žiū­rė­ti, ar se­no­lis dar kru­ta. Jis jau se­niai ne­kru­ti­no nei ran­kų, nei ko­jų, neiš­ta­rė nė gar­so, tik jo akys spin­dė­jo, kaip ir anks­čiau. Net ir mi­ru­sio. O vai­kai ir to­liau sau žai­dė apie čia gy­ve­nu­sio žmo­gaus griau­čius.

O pas mus – ki­taip. Nu­kar­šu­sių se­no­lių nie­kur ne­ve­ža: tai nė­ra ro­gu­čių, tai snie­go... Ir bė­ga­me pas gy­dy­to­ją, kai ką nors su­skaus­ta. Ne­ša­me jam sa­vo li­gas, sa­vo ne­tvar­kin­go gy­ve­ni­mo pa­sek­mes. Po to sau­jo­mis ry­ja­me che­mi­ją, už­mirš­da­mi apie nei­gia­mą ša­lu­ti­nį vais­tų po­vei­kį. Ko­dėl? Na­gi, ti­ki­mės pa­sveik­ti. Ti­ki­mės, kad dar ne­greit, ne ry­toj iš­ger­si­me sa­vo pa­sku­ti­nę tau­rę, su­rū­ky­si­me pa­sku­ti­nę sa­vo ci­ga­re­tę...

Bet taip bus. Ir nu­kris į šla­pią mo­lį jau ne­be­reikš­min­gi pe­le­nai, ir be­liks ran­ka nu­mo­ti, kad kvai­lai nu­gy­ve­nai.



Vy­tas DRU­NIS






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vištyčio seniūnui – „Auksinės krivūlės riterio“ apdovanojimas
* Ūkininkus domino patikros ir paramų galimybės
* Prokuratūra politikų kaltę įžvelgė, bet atsakomybės netaikė
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ko šiuo metu Jums labiausiai trūksta?
Sveikatos.
Darbo.
Pinigų.
Artimo žmogaus.
Poilsio.
Nieko netrūksta.



Kalbos patarimai

Didžiuma ar diduma?
„Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ teikiamas tik žodis diduma – didesnė dalis, dauguma. Pvz.: Didžiumą (= Didumą ) derliaus jau nuėmė.
Netaisyklingai vartojamas vietininkas didžiumoje irgi turi būti taisomas. Pvz.: Šiandien romano autorius didžiumoje (= iš esmės, beveik visai ) užmirštas.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2019 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas