„Santaka“ / Rankraštis – iškalbingesnis už istorijos vadovėlius

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda medų. Gali pristatyti į namus. Tel. 8 620 85 872.
Galioja iki: 2019-01-28 10:50:32

Parduoda OPEL ASTRA CARAVAN (1999 m., 1,7 l, dyzelis, 50 kW, TA iki 2019 m. sausio 31 d., 550 Eur). Tel. 8 653 81 967.
Galioja iki: 2019-01-28 11:12:51

Parduoda VW POLO (2003 m., 1,9 l, dyzelis, TA iki 2020 m. lapkričio mėn.). Tel. 8 694 95 488.
Galioja iki: 2019-01-28 11:14:48

Parduoda prikabinamą namelį-kemperį su baldais, paaugintus įvairaus amžiaus veršelius (telyčaites), mobilųjį telefoną CAT S40, padangas M+S 185 | 65R15 (4 vnt.), rusišką ritininį presą PR-1,6. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2019-01-28 13:09:35



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2010-11-19 07:16

Dalinkitės:  



Rankraštis – iškalbingesnis už istorijos vadovėlius

Išt­rau­kos iš Ri­čar­do Ja­nu­šaus­ko pri­si­mi­ni­mų „Ža­lių­jų Ky­bar­tų vaiz­de­liai“


Vežikų „biznis“


Gi­miau ne­di­de­lia­me, bet jud­ria­me pa­sie­nio mies­te­ly­je Ky­bar­tuo­se. <...> Tuo me­tu mies­te­lis, ga­li­ma sa­ky­ti, bu­vo in­ter­na­cio­na­li­nis. Čia gau­siai gy­ve­no, kaip mes va­din­da­vo­me, Lie­tu­vos ru­sų, vo­kie­čių, žy­dų. Per Ky­bar­tus ėjo (ei­na ir da­bar, tik jau ne to­kios pa­skir­ties) pa­grin­di­nė ge­le­žin­ke­lio ma­gist­ra­lė, jun­gian­ti Ry­tus su Va­ka­rais. Bu­vo di­de­lė ge­le­žin­ke­lio sto­tis, mui­ti­nė, va­go­nų de­pai, ku­riuos ap­tar­nau­da­vo di­džio­ji mies­te­lio gy­ven­to­jų da­lis. Kiek­vie­ną die­ną mies­te­lis kun­ku­liuo­da­vo. At­vyk­da­vo ir iš­vyk­da­vo ke­lei­vi­niai trau­ki­niai. Čia dir­bo mui­ti­nin­kai. Jie tik­rin­da­vo pre­ki­nius va­go­nus, kad ne­bū­tų ve­ža­ma kont­ra­ban­dos. Čia bū­da­vo pa­krau­na­ma Lie­tu­vos pro­duk­ci­ja, dau­giau­sia be­ko­nai, žą­sys, grū­dai. De­puo­se tai­sy­da­vo va­go­nus. Bu­vo ir dau­giau vi­so­kiau­sių smul­kių dar­bų, su­si­ju­sių su pa­sie­nio gy­ve­ni­mu.

Ei­nant pa­grin­di­ne mies­te­lio gat­ve iki pat pa­sie­nio punk­to, ku­ris jun­gė­si su taip pat ne­di­de­liu Ry­tų Prū­si­jos mies­te­liu Eit­kū­nais, bu­vo dau­gy­bė krau­tu­vių, smul­kaus ur­mo žy­dų par­duo­tu­vių, kaip mes va­di­no­me, krau­tu­vė­lių.

Nors mies­te­lis bu­vo ne­di­de­lis, bet va­ži­nė­da­vo ne­ma­žai ka­rie­tai­čių, ku­rias mes va­di­no­me brič­ko­mis. Pa­sie­nio ge­le­žin­ke­lio sto­tis bu­vo pa­čiuo­se Ky­bar­tuo­se, ta­čiau va­di­no­si Vir­ba­lio sto­ti­mi, nors šis mies­te­lis bu­vo už 5 ki­lo­met­rų nuo Ky­bar­tų. Se­ni žmo­nės pa­sa­ko­jo taip: kai čia pa­sta­tė ge­le­žin­ke­lio sto­tį, Ky­bar­tų dar ne­bu­vo, ar­čiau­siai bu­vo Vir­ba­lis, jo var­du ir pa­va­di­no.

Skir­tin­gą sto­ties pa­va­di­ni­mą la­bai gud­riai sa­vo biz­ny­je iš­nau­do­jo ve­ži­kai. Štai vė­lai va­ka­re at­vyks­ta pir­mą kar­tą sve­čias į Ky­bar­tus. Trau­ki­ny­je jam pra­ne­ša­ma: „Pas­ku­ti­nė Lie­tu­vos ge­le­žin­ke­lio sto­tis Vir­ba­lis!“

Priešais pe­ro­ną sve­čio pa­pras­tai jau lau­kia ve­ži­kai. Priė­jęs žmo­gus pra­šo nu­vež­ti jį į Ky­bar­tus. Ve­ži­kai, nors tarp sa­vęs ir var­žy­da­vo­si, to­kiais at­ve­jais bū­da­vo vie­nin­gi. Ir taip sve­čias, ži­no­ma, už di­des­nį mo­kes­tį, bū­da­vo ve­ža­mas į... Kybar­tus. Kaip tai da­ry­da­vo ap­suk­rus ve­ži­kas, įsi­vaiz­duo­ti ne­sun­ku: ap­va­žiuo­ja jis ke­lias mies­te­lio gat­ve­les, pri­ve­ža prie pa­sta­to nu­ro­dy­tu ad­re­su ir pa­skel­bia: „Po­ne, at­vy­ko­me į Ky­bar­tus!“

Ry­to me­tą žmo­gus, pa­si­dai­ręs po mies­te­lį, ma­to, jog nuo sto­ties jo va­žiuo­ta gal tik koks 100 met­rų. O su­mo­kė­jo ve­ži­kui kaip už di­džiau­sią ke­lio­nę iš Vir­ba­lio į Ky­bar­tus.


Drąsos netrūko


Pa­čia­me mies­te­lio vi­du­ry­je ša­lia vie­na ki­tos telk­šo dvi kūd­ros. Vie­ną va­di­no ark­lių mau­dy­ne, nes čia vi­so mies­te­lio žy­dai, taip pat ir ki­ti ark­lių sa­vi­nin­kai mau­dy­da­vo ark­lius. Ki­tą, ku­ri bu­vo už ko­kių 50 met­rų, va­din­da­vo­me „žy­dų prū­du“. Prie jos re­li­gin­gi žy­dai, ei­da­mi ap­link, mels­da­vo­si. Mums, vai­kams, suau­gu­sie­ji sa­ky­da­vo: „Žy­dai skan­di­na sa­vo nuo­dė­mes“.

Kartą pa­siė­mę sa­vo pa­čių pa­si­da­ry­tas le­do ri­tu­lio laz­das su Gedu nu­bė­go­me ant kūd­ros. Di­des­nė­je jos da­ly­je le­dai jau bu­vo iš­pjau­ti ir iš­vež­ti. Dar­ba­vo­si dar ket­ver­tas vy­rų: pjo­vė le­dus pa­pras­tu pjūk­lu, vil­ko juos kab­liais ir kro­vė į ve­ži­mus. Ve­ži­kai le­dus pri­sta­ty­da­vo į krau­tu­ves. Taip le­dai iš­si­lai­ky­da­vo iki pa­va­sa­rio, net iki va­sa­ros. Ta­da juos pa­nau­do­da­vo ga­mi­nant val­go­muo­sius le­dus. Be to, taip bu­vo lai­ko­ma švie­žia mė­sa ir ki­ti grei­tai gen­dan­tys mais­to pro­duk­tai. Tuo me­tu apie šal­dy­tu­vus par­duo­tu­vių sa­vi­nin­kai ne­tu­rė­jo jo­kio su­pra­ti­mo.

Pa­si­rin­kę nuo­ša­les­nį kūd­ros kam­pe­lį, pa­si­sta­tė­me var­tus – po du di­des­nius ga­ba­lė­lius le­do. Ge­do tė­vas iš len­tos bu­vo iš­pjo­vęs abiem po ri­tu­lį, tu­rė­jo­me laz­das, tik bu­vo­me be pa­čiū­žų. To­kį daik­tą, kaip pa­čiū­žas, mū­sų mies­te­ly­je tu­rė­jo tik vie­nas ki­tas vai­kas.

Vie­nu mo­men­tu ma­no muš­tas ri­tu­lys, pra­skrie­jęs pro var­tus, at­si­dū­rė ant plo­no le­du­ko, už­si­dė­ju­sio iš­pjo­vus le­dą. Ge­das, ar su­py­kęs, jog pra­lei­do įvar­tį, ar bi­jo­da­mas ei­ti pa­siim­ti ri­tu­lio, rik­te­lė­jo:

– Ryc­ka, tu nu­mu­šei, tu eik ir at­nešk! <...> Ė-ė-ė, Ryc­ka bai­lys!

Ši­to man tai jau bu­vo per daug. Pa­va­din­ti ma­ne bai­liu? Ma­ne, ku­rio drą­sa ne kar­tą iš­ban­dy­ta peš­ty­nė­se su žy­du­kais, vo­kie­tu­kais? O jie bū­da­vo vie­nin­gi, ir mes ne kar­tą nuo jų gau­da­vo­me į kai­lį... Nie­ko dau­giau ne­svars­ty­da­mas, čiuož­te­lė­jau ant le­du­ko. Sa­vai­me aiš­ku, ir pa­si­nė­riau, nes le­das čia dar ne­bu­vo toks, kad ma­ne at­lai­ky­tų.

– Tė­ti, tė­ti, Ryc­ka po le­du! – šau­kia Ge­das.

At­bė­go vy­rai pa­siė­mę kab­lius ir iš­vil­ko ma­ne jau ant sto­ro le­do svei­ką, bet nu­si­gan­du­sį.

Kaip vė­liau paaiš­kė­jo, suau­gu­sie­ji se­kė mū­sų žai­di­mą, to­dėl taip grei­tai ir iš­trau­kė ma­ne, kad ne­spė­jau net kaip rei­kiant pri­si­ry­ti van­dens.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Ilgai lauktas mamografas jau pradėjo dirbti
* Pirmine teisine pagalba naudojasi vis daugiau žmonių
* Būsimose miesto poilsio zonose ketinama palikti sveikus ir gražius medžius
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar pažįstate emigrantų, svarstančių grįžti gyventi į Lietuvą?
Taip, ir ne vieną.
Tokių svarstymų negirdėjau.
Aš svarstau galimybę grįžti.
Pažįstu jau ir grįžusiųjų.



Kalbos patarimai

„Karilionas“ ar „kariljonas“?
Nė vienas rašybos variantas nelaikytinas klaida.
„Tarptautinių žodžių žodyne“ šis žodis rašomas be j karilionas (pranc. carillon ): 1. tarpusavyje suderintų įv. dydžio varpų komplektas, turintis automatinį skambinimo mechanizmą; kai kurių karilionų varpai mušami rankomis plaktukais; 2. varpų muzika.
Tačiau Kalbos komisijos posėdyje apsvarsčius nutarta, kad tais atvejais, kai originalo formoje i eina po priebalsės ir tariamas jotas, gali būti rašoma raidė j: kariljonas (kaip šampinjonas, paviljonas ).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2019 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas