„Santaka“ / Rankraštis – iškalbingesnis už istorijos vadovėlius

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2010-11-19 07:16

Dalinkitės:  



Rankraštis – iškalbingesnis už istorijos vadovėlius

Išt­rau­kos iš Ri­čar­do Ja­nu­šaus­ko pri­si­mi­ni­mų „Ža­lių­jų Ky­bar­tų vaiz­de­liai“


Vežikų „biznis“


Gi­miau ne­di­de­lia­me, bet jud­ria­me pa­sie­nio mies­te­ly­je Ky­bar­tuo­se. <...> Tuo me­tu mies­te­lis, ga­li­ma sa­ky­ti, bu­vo in­ter­na­cio­na­li­nis. Čia gau­siai gy­ve­no, kaip mes va­din­da­vo­me, Lie­tu­vos ru­sų, vo­kie­čių, žy­dų. Per Ky­bar­tus ėjo (ei­na ir da­bar, tik jau ne to­kios pa­skir­ties) pa­grin­di­nė ge­le­žin­ke­lio ma­gist­ra­lė, jun­gian­ti Ry­tus su Va­ka­rais. Bu­vo di­de­lė ge­le­žin­ke­lio sto­tis, mui­ti­nė, va­go­nų de­pai, ku­riuos ap­tar­nau­da­vo di­džio­ji mies­te­lio gy­ven­to­jų da­lis. Kiek­vie­ną die­ną mies­te­lis kun­ku­liuo­da­vo. At­vyk­da­vo ir iš­vyk­da­vo ke­lei­vi­niai trau­ki­niai. Čia dir­bo mui­ti­nin­kai. Jie tik­rin­da­vo pre­ki­nius va­go­nus, kad ne­bū­tų ve­ža­ma kont­ra­ban­dos. Čia bū­da­vo pa­krau­na­ma Lie­tu­vos pro­duk­ci­ja, dau­giau­sia be­ko­nai, žą­sys, grū­dai. De­puo­se tai­sy­da­vo va­go­nus. Bu­vo ir dau­giau vi­so­kiau­sių smul­kių dar­bų, su­si­ju­sių su pa­sie­nio gy­ve­ni­mu.

Ei­nant pa­grin­di­ne mies­te­lio gat­ve iki pat pa­sie­nio punk­to, ku­ris jun­gė­si su taip pat ne­di­de­liu Ry­tų Prū­si­jos mies­te­liu Eit­kū­nais, bu­vo dau­gy­bė krau­tu­vių, smul­kaus ur­mo žy­dų par­duo­tu­vių, kaip mes va­di­no­me, krau­tu­vė­lių.

Nors mies­te­lis bu­vo ne­di­de­lis, bet va­ži­nė­da­vo ne­ma­žai ka­rie­tai­čių, ku­rias mes va­di­no­me brič­ko­mis. Pa­sie­nio ge­le­žin­ke­lio sto­tis bu­vo pa­čiuo­se Ky­bar­tuo­se, ta­čiau va­di­no­si Vir­ba­lio sto­ti­mi, nors šis mies­te­lis bu­vo už 5 ki­lo­met­rų nuo Ky­bar­tų. Se­ni žmo­nės pa­sa­ko­jo taip: kai čia pa­sta­tė ge­le­žin­ke­lio sto­tį, Ky­bar­tų dar ne­bu­vo, ar­čiau­siai bu­vo Vir­ba­lis, jo var­du ir pa­va­di­no.

Skir­tin­gą sto­ties pa­va­di­ni­mą la­bai gud­riai sa­vo biz­ny­je iš­nau­do­jo ve­ži­kai. Štai vė­lai va­ka­re at­vyks­ta pir­mą kar­tą sve­čias į Ky­bar­tus. Trau­ki­ny­je jam pra­ne­ša­ma: „Pas­ku­ti­nė Lie­tu­vos ge­le­žin­ke­lio sto­tis Vir­ba­lis!“

Priešais pe­ro­ną sve­čio pa­pras­tai jau lau­kia ve­ži­kai. Priė­jęs žmo­gus pra­šo nu­vež­ti jį į Ky­bar­tus. Ve­ži­kai, nors tarp sa­vęs ir var­žy­da­vo­si, to­kiais at­ve­jais bū­da­vo vie­nin­gi. Ir taip sve­čias, ži­no­ma, už di­des­nį mo­kes­tį, bū­da­vo ve­ža­mas į... Kybar­tus. Kaip tai da­ry­da­vo ap­suk­rus ve­ži­kas, įsi­vaiz­duo­ti ne­sun­ku: ap­va­žiuo­ja jis ke­lias mies­te­lio gat­ve­les, pri­ve­ža prie pa­sta­to nu­ro­dy­tu ad­re­su ir pa­skel­bia: „Po­ne, at­vy­ko­me į Ky­bar­tus!“

Ry­to me­tą žmo­gus, pa­si­dai­ręs po mies­te­lį, ma­to, jog nuo sto­ties jo va­žiuo­ta gal tik koks 100 met­rų. O su­mo­kė­jo ve­ži­kui kaip už di­džiau­sią ke­lio­nę iš Vir­ba­lio į Ky­bar­tus.


Drąsos netrūko


Pa­čia­me mies­te­lio vi­du­ry­je ša­lia vie­na ki­tos telk­šo dvi kūd­ros. Vie­ną va­di­no ark­lių mau­dy­ne, nes čia vi­so mies­te­lio žy­dai, taip pat ir ki­ti ark­lių sa­vi­nin­kai mau­dy­da­vo ark­lius. Ki­tą, ku­ri bu­vo už ko­kių 50 met­rų, va­din­da­vo­me „žy­dų prū­du“. Prie jos re­li­gin­gi žy­dai, ei­da­mi ap­link, mels­da­vo­si. Mums, vai­kams, suau­gu­sie­ji sa­ky­da­vo: „Žy­dai skan­di­na sa­vo nuo­dė­mes“.

Kartą pa­siė­mę sa­vo pa­čių pa­si­da­ry­tas le­do ri­tu­lio laz­das su Gedu nu­bė­go­me ant kūd­ros. Di­des­nė­je jos da­ly­je le­dai jau bu­vo iš­pjau­ti ir iš­vež­ti. Dar­ba­vo­si dar ket­ver­tas vy­rų: pjo­vė le­dus pa­pras­tu pjūk­lu, vil­ko juos kab­liais ir kro­vė į ve­ži­mus. Ve­ži­kai le­dus pri­sta­ty­da­vo į krau­tu­ves. Taip le­dai iš­si­lai­ky­da­vo iki pa­va­sa­rio, net iki va­sa­ros. Ta­da juos pa­nau­do­da­vo ga­mi­nant val­go­muo­sius le­dus. Be to, taip bu­vo lai­ko­ma švie­žia mė­sa ir ki­ti grei­tai gen­dan­tys mais­to pro­duk­tai. Tuo me­tu apie šal­dy­tu­vus par­duo­tu­vių sa­vi­nin­kai ne­tu­rė­jo jo­kio su­pra­ti­mo.

Pa­si­rin­kę nuo­ša­les­nį kūd­ros kam­pe­lį, pa­si­sta­tė­me var­tus – po du di­des­nius ga­ba­lė­lius le­do. Ge­do tė­vas iš len­tos bu­vo iš­pjo­vęs abiem po ri­tu­lį, tu­rė­jo­me laz­das, tik bu­vo­me be pa­čiū­žų. To­kį daik­tą, kaip pa­čiū­žas, mū­sų mies­te­ly­je tu­rė­jo tik vie­nas ki­tas vai­kas.

Vie­nu mo­men­tu ma­no muš­tas ri­tu­lys, pra­skrie­jęs pro var­tus, at­si­dū­rė ant plo­no le­du­ko, už­si­dė­ju­sio iš­pjo­vus le­dą. Ge­das, ar su­py­kęs, jog pra­lei­do įvar­tį, ar bi­jo­da­mas ei­ti pa­siim­ti ri­tu­lio, rik­te­lė­jo:

– Ryc­ka, tu nu­mu­šei, tu eik ir at­nešk! <...> Ė-ė-ė, Ryc­ka bai­lys!

Ši­to man tai jau bu­vo per daug. Pa­va­din­ti ma­ne bai­liu? Ma­ne, ku­rio drą­sa ne kar­tą iš­ban­dy­ta peš­ty­nė­se su žy­du­kais, vo­kie­tu­kais? O jie bū­da­vo vie­nin­gi, ir mes ne kar­tą nuo jų gau­da­vo­me į kai­lį... Nie­ko dau­giau ne­svars­ty­da­mas, čiuož­te­lė­jau ant le­du­ko. Sa­vai­me aiš­ku, ir pa­si­nė­riau, nes le­das čia dar ne­bu­vo toks, kad ma­ne at­lai­ky­tų.

– Tė­ti, tė­ti, Ryc­ka po le­du! – šau­kia Ge­das.

At­bė­go vy­rai pa­siė­mę kab­lius ir iš­vil­ko ma­ne jau ant sto­ro le­do svei­ką, bet nu­si­gan­du­sį.

Kaip vė­liau paaiš­kė­jo, suau­gu­sie­ji se­kė mū­sų žai­di­mą, to­dėl taip grei­tai ir iš­trau­kė ma­ne, kad ne­spė­jau net kaip rei­kiant pri­si­ry­ti van­dens.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Remonto darbai miesto centre greitai nesibaigs
* Vištytyje viešėjo užsienio šalių diplomatai
* Būsima dizainerė įkvėpimo semiasi Islandijoje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip vertinate naujuosius Vilkaviškio riboženklius?
Profesionalus darbas.
Vaizdas nuvylė.
Dar nemačiau.
Senieji buvo geresni.



Kalbos patarimai

Nei rinkiminė kampanija, nei priešrinkiminiai pažadai
Iš abstraktų nereikėtų daryti vedinių su priesaga -inis. Taigi turėtų būti ne rinkiminė, o rinkimų apygarda, apylinkė, kampanija, komisija, kova, laida, programa, o priešrinkiminius debatus ar pažadus reikia keisti į debatus prieš rinkimus; pažadus, duotus prieš rinkimus.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas