„Santaka“ / Sunki dalia moterį lydi visą gyvenimą

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2010-11-19 07:11

Dalinkitės:  


Senatvėje žmogus kartais pasijunta kaip senas parko medis – vienišas, apgenėtas, su sielvarto randais.

Autorės nuotr.


Sunki dalia moterį lydi visą gyvenimą

Birutė NENĖNIENĖ

Jei guos­da­mie­si dėl sa­vo ta­ria­mų ne­lai­mių įver­tin­tu­me tai, jog yra už mus ne­lai­min­ges­nių žmo­nių, sa­vo­ji bė­da at­ro­dy­tų ma­žes­nė. Kad ki­tą žmo­gų pa­da­ry­tum lai­min­ges­nį, kar­tais rei­kia tiek ne­daug – tik su­pra­ti­mo, iš­klau­sy­mo ir tru­pi­nė­lio pa­gal­bos. Bet ar vi­sa­da ge­ri no­rai pa­sie­kia tiks­lą?


Rea­ga­vo į pra­ne­ši­mą


Prie aš­tuo­nias­de­šimt­me­čio ar­tė­jan­ti vil­ka­viš­kie­tė So­fi­ja V. ne­vars­tė val­diš­kų įstai­gų du­rų ir sve­ti­mų žmo­nių nea­pi­bė­rė nu­si­skun­di­mais dėl sa­vo gy­ve­ni­mo. Tik kai­my­nai pra­dė­jo rau­ky­ti no­sis, vis daž­niau užuo­sda­mi iš bu­to dvelk­te­lė­jan­tį ne­ma­lo­nų kva­pą. „Sodros“ Vil­ka­viš­kio sky­riaus gy­dy­to­ja R. Gru­ma­die­nė, at­si­tik­ti­nai iš vie­nos vil­ka­viš­kie­tės iš­gir­du­si apie dau­gia­bu­ty­je gy­ve­nan­čią vie­ni­šą se­ną li­go­tą mo­te­rį, in­for­ma­ci­ją per­da­vė Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos So­cia­li­nės pa­ra­mos ir svei­ka­tos prie­žiū­ros sky­riui.

Pa­sak jo ve­dė­jos D. Gra­baus­kie­nės, sky­riaus spe­cia­lis­tai, nu­vy­kę nu­ro­dy­tu ad­re­su, tu­rė­jo dėl ko nu­steb­ti. Bu­tas bu­vo pri­si­gė­ręs dvie­jų lai­ko­mų šu­nų ir ki­to­kių ne­ma­lo­nių kva­pų. Be to, ja­me bu­vo su­ge­du­si van­dens sis­te­ma. Kiek pa­siaiš­ki­nę su sun­kiai vaikš­tan­čia mo­te­ri­mi, dar­buo­to­jai su­ži­no­jo, jog vie­na jos duk­ra su šei­ma gy­ve­na nuo­sa­va­me na­me Vil­ka­viš­ky­je, ki­ta su šei­ma – bu­te Vil­niu­je. Ma­ma bu­tą už­ra­šiu­si vil­niš­kei duk­rai.


Sun­ku su­si­kal­bė­ti


Tiek so­cia­li­nių dar­buo­to­jų, tiek spau­dos at­sto­vų ap­si­lan­ky­mas ne­pa­ti­ko mo­ters duk­roms. Šios tai ver­ti­no kaip ki­ši­mą­si į jų as­me­ni­nius rei­ka­lus. Į re­dak­ci­ją atė­ju­si vil­ka­viš­kie­tė duk­ra Bi­ru­tė pir­miau­siai ban­dė iš­siaiš­kin­ti, kas „pa­skun­dė“, ir ti­ki­no, kad jied­vi su Vil­niu­je gy­ve­nan­čia se­se­ri­mi ma­mą pri­žiū­ri. Se­no­lę lan­kiu­sias ir api­pir­ku­sias mo­te­ris ji va­di­no ne­są­ži­nin­go­mis.

Pak­laus­ta, ar, jos nuo­mo­ne, ma­mai už­ten­ka prie­žiū­ros, duk­tė ir­gi at­sa­kė klau­si­mu: „Ką mums da­ry­ti? Se­niai nu­pirk­tas klo­ze­tas ir ba­ke­lis, no­rė­jo­me su­tvar­ky­ti ir kriauk­lę, ir ba­ke­lį, o ma­ma ne­lei­džia, sa­ko, kad ne­rei­kia. Ji tau­po van­de­nį. Šeš­ta­die­nį ir sek­ma­die­nį nu­va­žiuo­ju, api­per­ku. La­bai sun­ku su se­nu žmo­gu­mi, ma­ma sun­kaus cha­rak­te­rio. Jai vis­kas at­ro­do ki­taip. Jei jūs pa­ra­šy­si­te, jog mes ma­mos ne­žiū­ri­me, pa­duo­si­me į teis­mą, ir liu­di­nin­kų tu­ri­me, kad vis­kas su­pirk­ta, viskuo ap­rū­pin­ta.“

Pa­sak duk­ros, ma­ma no­ri gy­ven­ti taip, kaip jai pa­tin­ka. Kai pa­si­reiš­kia se­niau tu­rė­ti nei­gia­mi įpro­čiai, gė­da žmo­gui ap­sa­ky­ti, ko­kio­je si­tua­ci­jo­je ją tenka rasti. Pak­laus­ta, ką švie­saus apie ma­mą at­si­me­nan­ti iš vai­kys­tės, vy­res­nio­ji duk­tė tei­gė, jog vai­kų na­muo­se au­gu­si mo­ti­na per daug mei­lės ne­ro­džiu­si.


Yra ir pa­rei­ga


„Gau­tas pra­ne­ši­mas apie S. V. pa­dė­tį nė­ra skun­das – į mus krei­pė­si su­jau­din­ti žmo­nės. Mes iš­ti­sai su­ka­mės ta­me sū­ku­ry­je, kai no­ri­me, bet ne­ga­li­me žmo­gui pa­dė­ti, nes jis ne­su­tin­ka priim­ti pa­gal­bos. Juk nie­ko ne­ga­li­ma da­ry­ti per jėgą“, – sa­kė So­cia­li­nės pa­ra­mos ir svei­ka­tos prie­žiū­ros sky­riaus ve­dė­ja D. Gra­baus­kie­nė.

Pa­sak ve­dė­jos, se­ny­vi ar li­go­ti žmo­nės ga­li vis­ko pri­si­gal­vo­ti, jiems ga­li pri­trūk­ti su­vo­ki­mo, bet duk­ros tu­rė­tų bent mi­ni­ma­liai su­tvar­ky­ti bui­tį. Mo­ti­na iš pen­si­jos pa­ti įsteng­tų su­si­mo­kė­ti už ka­na­li­za­ci­jos re­mon­to ar ki­to­kias pa­slau­gas.

Pa­ga­liau juk suau­gu­sių vai­kų pa­rei­ga pa­si­rū­pin­ti sa­vo nu­se­nu­siais tė­vais. Ta­čiau kai tar­pu­sa­vio san­ty­kiuo­se pa­lai­da ba­la, į rū­pi­ni­mą­si įtrau­kia­mi ir kai­my­nai, ir tar­ny­bos.


Ran­da, kaip pa­tei­sin­ti


Sun­kiai ju­dan­čiai mo­čiu­tei So­fi­jai pa­to­giau gy­ven­ti die­ną bu­to du­rų neuž­si­ra­ki­nu­siai, ant­raip il­gai už­truk­tų jos nu­trep­se­ni­mas įsi­leis­ti sve­čio.

„Labai sun­ku vie­nai gy­ven­ti. Šil­to van­dens nė­ra. Vargs­tu ir tiek... Už­siau­gi­nau vai­kus, jie sa­vo gy­ve­ni­mus gy­ve­na. Dir­ba, au­gi­na vai­kus, la­bai užim­ti. Pap­ra­šau mo­te­rį, kad man pro­duk­tų nupirktų“, – moteris ven­gė tar­ti blo­gą žo­dį apie sa­vo duk­ras. Pa­sak jos, tas kal­bė­ji­mas jo­kios nau­dos ne­duos ir pa­dė­ties ne­pa­keis.


Ar­ti­mų­jų ne­su­ra­do


Moteris tris­de­šimt pen­ke­rius me­tus dir­bo „Pasagos“ me­ta­lo ga­myk­los ce­che, už­si­tar­na­vo pen­si­ją. Ko da­bar la­biau­siai trūks­ta? Senolė grau­de­no­si dėl vie­ni­šu­mo.

Vai­kys­tė­je iš­gy­ven­ta at­stum­to­sios da­lia ly­di ir se­nat­vė­je. So­fi­ja gi­mu­si Bal­ta­ru­si­jo­je. Ka­ro me­tais, ne­tu­rė­da­ma kaip iš­mai­tin­ti, mo­ti­na ją pa­li­ko Vi­tebs­ko ge­le­žin­ke­lio sto­ty­je. Mer­gai­tė bu­vo pri­glaus­ta vai­kų na­muo­se. Ar­tė­jant fron­tui, vo­kie­čiai vai­kus pės­čius va­rė pa­sie­nio link, ga­liau­siai pa­li­ko Lie­tu­vo­je. Ma­ri­jam­po­lės ra­jo­ne naš­lai­tę priė­mė vie­na, pa­skui – ki­ta šei­ma. Vė­liau at­si­ra­do są­ži­nin­ges­ni glo­bė­jai, ku­rie darbš­čią mer­gi­ną jau ne­si­sten­gė iš­nau­do­ti tik kaip dar­bo jė­gą, bet įtai­sė į val­diš­ką dar­bą. Pa­sak mo­ters, ge­rai, kad žmo­nės ją spau­dė sun­kiai dirb­ti – tai tik už­grū­di­no.

So­fi­jai taip nie­ko ir ne­pa­vy­ko su­ži­no­ti nei apie ma­mą, nei apie vai­kų na­muo­se kar­tu gy­ve­nu­sį jau­nes­nį­jį bro­lį.


Ar bus kam rū­pin­tis?


Rek­la­mi­niuo­se lei­di­nu­kuo­se apie pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių gy­ve­ni­mą ir glo­bą la­bai pa­trauk­liai at­ro­do nu­fo­tog­ra­fuo­ti be­si­šyp­są, vi­di­ne ši­lu­ma spin­du­liuo­jan­tys se­ne­liai. Bet ar vi­siems, su­lau­ku­siems gar­baus am­žiaus, lem­ta džiaug­tis ra­mia se­nat­ve?

Dau­ge­ly­je pa­sau­lio kul­tū­rų pa­gy­ve­nę žmo­nės ger­bia­mi kaip pa­ži­ni­mo ir iš­min­ties tu­rė­to­jai. Vie­na Su­da­no tautos pa­tar­lė sa­ko: „Jau­nas žmo­gus ei­na grei­čiau už pa­gy­ve­nu­sį, ta­čiau pa­gy­ve­nęs ži­no kelią.“ Bet mū­sų vi­suo­me­nė­je at­si­tin­ka taip, kad dėl su­sve­ti­mė­ji­mo ir ma­te­ria­liz­mo pa­gy­ve­nęs žmo­gus ne­re­tai lie­ka vie­ni­šas, jau ne­su­vo­kian­tis ar ne­no­rin­tis su­vok­ti sa­vo pa­dė­ties, dėl to tik dir­gi­nan­tis sa­vuo­sius ir ap­lin­ki­nius.

Se­nat­vė­je iš­ky­la so­cia­li­nių pro­ble­mų, dėl ku­rių se­no­lių gy­ve­ni­mas įgy­ja to­li gra­žu ne vi­sa­da ma­lo­nių bruo­žų. Se­ni žmo­nės daž­nai su­si­du­ria su dau­gy­be jiems pri­me­ta­mų ste­reo­ti­pų, nu­ro­dan­čių, kaip de­rė­tų elg­tis to­kia­me am­žiu­je. Vi­suo­me­nė­je eg­zis­tuo­ja nuo­mo­nė, kad pa­se­nę žmo­nės yra ne­kom­pe­ten­tin­gi, silp­ni ir ne­nau­din­gi.

Vi­sa­me pa­sau­ly­je spar­čiai dau­gė­ja pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių. Prog­no­zuo­ja­ma, jog 2040 me­tais jų skai­čius ge­ro­kai pra­lenks vai­kų skai­čių. Sens­tan­ti po­pu­lia­ci­ja pa­di­dins iš­lai­das pen­si­joms ir svei­ka­tos ap­sau­gai. Ta­čiau ar tu­rės se­nu­kai iš ko ir kaip nu­si­pirk­ti jiems rei­ka­lin­gą pa­slau­gą, šil­tą žo­dį bei dė­me­sį?






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas