„Santaka“ / Žmonės nusivylė nusipirkto arklio nepaklusnumu ir pardavėjais

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2010-11-05 07:34

Dalinkitės:  


Pa­kin­ky­ta Sar­tė ne­no­ri pa­klus­ti jo­kiai nau­jų­jų šei­mi­nin­kų ko­man­dai.

Autorės nuotr.


Žmonės nusivylė nusipirkto arklio nepaklusnumu ir pardavėjais

Birutė NENĖNIENĖ

Vait­ka­ba­lių kai­mo gy­ven­to­jai Da­lė ir Al­gir­das Bro­ke­vi­čiai dau­giau kaip de­šimt me­tų džiau­gė­si prie sa­vo ūkio pri­si­pra­tin­ta ku­me­le Bė­rai­te. Kai pri­vers­ti­nai tu­rė­jo su ja at­si­svei­kin­ti dėl gy­vu­lį ka­ma­vu­sio neiš­gy­do­mo du­su­lio, net neį­ta­rė, koks „slogutis“ už­guls juos pa­čius, kai įsi­gis nau­ją ark­lį.


Pa­si­rin­ko ir pa­ti­kė­jo


Re­dak­ci­jai pa­skam­bi­nu­si ir te­le­fo­nu iš­sa­kiu­si „sa­vo bėdą” D. Bro­ke­vi­čie­nė kvie­tė at­vyk­ti ir pa­tiems įsi­ti­kin­ti, kas iš to pir­ki­nio išė­jo. „Pir­ko­me mums taip rei­ka­lin­gą ark­lį, o da­bar tu­ri­me sta­tu­lą“, – api­bū­di­no mo­te­riš­kė jiems ne­pak­lūs­tan­tį gy­vu­lį.

Sun­kiai tvar­dy­da­ma jau­du­lį D. Bro­ke­vi­čie­nė pa­sa­ko­jo, kaip ieš­ko­da­ma nau­jo ark­lio iš pa­žįs­ta­mų pa­siū­ly­tų ad­re­sų kaž­ko­dėl iš­si­rin­ko Mat­lau­ky­je gy­ve­nan­čio Do­nal­do Sa­vic­kio te­le­fo­no nu­me­rį. Su vy­ru ir kai­my­nu nu­va­žia­vo pa­si­žiū­rė­ti. Iš mat­lau­kie­čio ap­tva­re bu­vu­sių ke­lių ark­lių nu­si­žiū­rė­jo jau­kią, ne­baikš­čią Sar­tę. Jos šei­mi­nin­kas pir­kė­jams už­ga­ran­ta­vo, jog ark­lys į ve­ži­mą jau kin­ko­mas, dėl to pro­ble­mų ne­bū­sią. Pa­sak Bro­ke­vi­čių, pa­ti­kė­jo žo­džiais, nes ku­me­lės su­ge­bė­ji­mų pa­si­tik­rin­ti ne­tu­rė­jo kaip – Sa­vic­kių kie­me ve­ži­mo ne­si­ma­tė.


Ko­man­dų ne­klau­so


Bro­ke­vi­čiai ke­lias die­nas ark­lį ga­nė pie­vo­je ar­čiau jud­raus ke­lio, kad gy­vu­lys pri­pras­tų prie triukš­mo, nau­jos ap­lin­kos. Stam­bus jau­nas ket­ve­rių me­tų ark­lys sa­vo cha­rak­te­rį pa­ro­dė, kai Bro­ke­vi­čiams pri­rei­kė jį pa­si­kin­ky­ti. „Kin­ko­ma lei­džia­si, pa­slan­ki, bet ve­ži­mo ne­trau­kia nė žingsnio“, – sa­vo rū­pes­tį dės­tė Bro­ke­vi­čiai.

Nu­vy­kę į Vait­ka­ba­lių kai­mą pa­tys tuo įsi­ti­ki­no­me, kai šei­mi­nin­ko iš ga­nyk­los par­ves­ta ir kie­me pa­kin­ky­ta į ve­ži­mą Sar­tė vi­so­mis ke­tu­rio­mis ko­jo­mis tar­si įsi­tvir­ti­no į že­mę. Ji ne­pai­sė šei­mi­nin­kų ko­man­dų nei gra­žiai pra­šo­ma, nei bo­ta­gu mo­suo­jant.

Vy­riš­kis už­si­ko­rė ir ant ark­lio nu­ga­ros, ta­čiau šis tik len­kė ir su­ko gal­vą į ša­lį. Šei­mi­nin­kai į gy­vu­lį krei­pė­si ir ru­siš­kai, ir ne­tgi nor­mi­nė­je lie­tu­vių kal­bo­je ne­var­to­ja­mais žo­džiais, ta­čiau ku­me­lė at­ro­dė kaip kurč­ne­by­lė.


Ne­si­se­ka iš­siaiš­kin­ti


Bro­ke­vi­čiai Sar­tę pir­ko ne pa­si­žiū­rė­ti, o dėl to, kad jiems, nuo­ša­lia­me vien­kie­my­je gy­ve­nan­tiems pa­si­li­go­ju­siems pu­sam­žiams žmo­nėms, ark­liu kin­ky­tas ve­ži­mas – pa­to­giau­sia su­si­sie­ki­mo prie­mo­nė. Ji rei­ka­lin­ga tvar­kant rei­ka­lus ar­ti­miau­sia­me Gra­žiš­kių mies­te­ly­je ar kur ki­tur, vyks­tant ap­si­pirk­ti ir pan.

Neį­veik­da­mi ku­me­lės už­si­spy­ri­mo, neil­gai tru­kę vait­ka­ba­liš­kiai kar­tu su liu­di­nin­kais nu­va­žia­vo pas D. Sa­vic­kį pa­siaiš­kin­ti. Ark­lio par­da­vė­jas pra­šo­mas at­vy­ko pas Bro­ke­vi­čius ir pa­ts įsi­ti­ki­no, kad gy­vu­lys sve­ti­ma­me kie­me ne­pak­lūs­ta ko­man­doms. Pa­sak Bro­ke­vi­čių, par­da­vė­jas ža­dė­jo ki­tą kar­tą at­va­žia­vęs pa­mo­ky­ti. „Bet dau­giau ne­si­ro­do ir ne­ke­lia te­le­fo­no ra­ge­lio“, – guo­dė­si žmo­nės.

Bro­ke­vi­čiai įsi­ti­ki­nę, jog Sar­tė ne­bu­vo įpra­tin­ta kin­ky­ti į ve­ži­mą. Tuo la­biau kad ir ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jas pa­reiš­kė nuo­mo­nę, jog iš­mo­ky­tas ark­lys ne­ga­li taip grei­tai pa­mirš­ti ko­man­dų.


No­ri per­spė­ti


Mo­te­ris tvir­ti­no, kad bū­tų ne­gai­la su­mo­kė­tų pi­ni­gų (2650 li­tų), – juk no­rė­jo nu­si­pirk­ti bū­tent to­kį, jau­ną ir ge­rą, ark­lį. Jie ne­gin­či­ja, jog Sar­tė tų pinigų ­ver­ta.

Ta­čiau žmo­nėms skau­du dėl to, kad, jų įsi­ti­ki­ni­mu, par­da­vė­jas ap­ga­vo, me­la­vo apie ku­me­lės „mo­ky­tu­mą“.

Da­bar abu Bro­ke­vi­čiai pra­ra­do ra­my­bę, ali­na sa­vo svei­ka­tą ban­dy­da­mi ata­kuo­ti par­da­vė­ją, kad šis at­siim­tų ku­me­lę ir grą­žin­tų pi­ni­gus, ta­čiau at­si­mu­ša kaip į sie­ną.

Jiems net po­li­ci­jos pa­rei­gū­nė sa­kiu­si, jog tei­siš­kai šio klau­si­mo iš­spręs­ti neį­ma­no­ma, nes tarp par­da­vė­jo ir pir­kė­jo bu­vo tik žo­di­nis su­si­ta­ri­mas.

Pa­sak D. Bro­ke­vi­čie­nės, kreip­da­ma­si į spau­dą ji no­ri sa­vo pa­tik­lu­mo pa­vyz­džiu per­spė­ti ki­tus, kad neuž­kib­tų ant to­kio kab­liu­ko kaip ji, kad ak­lai ne­pa­ti­kė­tų ne­pa­žįs­ta­mu žmo­gu­mi.


Ne­jau­čia kal­tės


Pas­kam­bi­nus Bro­ke­vi­čių nu­ro­dy­tu Sa­vic­kių te­le­fo­nu, at­si­lie­pu­si mo­te­ris sa­kė esan­ti ark­lių sa­vi­nin­kė Žyd­rū­nė Sa­vic­kie­nė. Ji pa­pa­sa­ko­jo, kaip gra­žiai jų na­muo­se vy­ko pardavimo–pirkimo san­do­ris, kaip pir­kė­jai pa­tys iš­si­rin­ko Sar­tę. Paš­ne­ko­vei at­ro­do keis­ta, kad dėl ark­lio ne­pak­lus­nu­mo pre­ten­zi­jos pra­si­dė­jo tik po pu­sant­ro mė­ne­sio.

Dėl to­kios pro­ble­mos Sa­vic­kiai kal­tės sa­kė ne­jau­čian­tys, nes jų na­muo­se ku­me­lė bu­vo pa­klus­ni, to­dėl ne­ma­nan­tys, jog tu­rė­tų ją par­si­grą­žin­ti ir ati­duo­ti pi­ni­gus.

Mo­te­ris svars­tė, jog gal­būt gy­vu­lys nau­jo­je vie­to­je neap­sip­ra­to, o per prie­var­tą va­ro­mas įsi­bau­gi­no ir ne­paklūsta ko­man­doms. Jie pa­tys su Sar­te pa­va­sa­rį dir­bę že­mės ūkio dar­bus, žie­mą bu­vo kin­kę į šla­jas ir vai­kus po kai­mą ve­žio­ję. „Mes ne ko­kie „žulikai“, kad bū­tu­me tu­rė­ję tiks­lą gy­vu­lį kam nors įkiš­ti, ypač – se­niems žmo­nėms“, – tvir­ti­no mo­te­ris. Pa­sak pa­šne­ko­vės, ir jų šeima ga­lė­tų skųs­tis tuo, jog pa­sta­ruo­ju me­tu pa­ty­rė psi­cho­lo­gi­nį pir­kė­jų spau­di­mą – dar­gi ma­ža­me­čių vai­kų aki­vaiz­do­je.

Ž. Sa­vic­kie­nė pa­sta­rą­jį san­do­rį įvar­di­jo kaip ne­sėk­min­gą ir sa­kė, kad atei­ty­je ati­džiau žiū­rės, ko­kiems šei­mi­nin­kams par­duo­da gy­vu­lį.


Ark­liai mo­ka su­pras­ti


Abie­jų šei­mų at­sto­vai ti­ki­no, jog nuo jau­nys­tės yra pa­mė­gę ark­lius, prie jų pri­pra­tę ir per­pra­tę jų cha­rak­te­rius bei „nikius“. Vis dėl­to ark­lių psi­cho­lo­gi­ją iš­ty­ri­nė­ję ki­ti au­gin­to­jai ir spe­cia­lis­tai sa­ko, kad šie gy­vu­liai sa­vaip iš­reiš­kia drau­giš­ku­mą. Ark­lys nė­ra toks pa­tai­kū­nas kaip šuo: ga­li priei­ti prie žmo­gaus, drau­giš­kai pa­sto­vė­ti ša­lia, su­prunkš­ti ir vėl nuei­ti. Be to, žmo­gaus emo­ci­jos ir­gi per­si­duo­da gy­vu­liui, tad šis ga­li sa­vaip rea­guo­ti į bal­so ko­man­das ir ges­tus. Svar­bu ži­no­ti, kad ark­liai mėgs­ta ra­mų el­ge­sį.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas