„Santaka“ / Filosofinės animacijos meistras geriausiai jautėsi Kybartuose

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2010-11-03 07:43

Dalinkitės:  


Zenonas Šteinys apie pasaulį turėjo kitokį supratimą, todėl jo kūriniai yra su gilia filosofine mintimi ir kiekvienam suprantami savaip.

Iš R. Ma­kū­no as­me­ni­nio ar­chy­vo.


Filosofinės animacijos meistras geriausiai jautėsi Kybartuose

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Tik ar­ti­miau­si žmo­nės šian­dien tur­būt pri­si­me­na, jog Ky­bar­tuo­se gi­mė, užau­go ir jau­nys­tę pra­lei­do Lie­tu­vos ani­ma­ci­jos no­va­to­rius, re­ži­sie­rius, dai­li­nin­kas, ka­ri­ka­tū­ris­tas Ze­no­nas Štei­nys. Se­na­me M. Maž­vy­do gat­vės na­me, at­ro­do, vis dar te­besk­lan­do jo dva­sia, o kie­me jau­kius suo­le­lius sle­pian­tis rie­šut­me­dis lyg dar lau­kia jo su­grįž­tan­čio...


Pap­ras­ta ne­pap­ras­ta biog­ra­fi­ja


Ze­no­nas Štei­nys gi­mė 1946-ųjų lie­pą Ky­bar­tuo­se. 1971 m. jis Kau­ne bai­gė S. Žu­ko tai­ko­mo­sios dai­lės tech­ni­ku­mą, 1984 m. – Aukš­tuo­sius re­ži­sie­rių ir sce­na­ris­tų kur­sus Mask­vo­je. Kar­tu su juo Lie­tu­vos ki­no stu­di­jo­je dir­bo ir kū­rė toks ži­no­mas ani­ma­to­rius, kaip Il­ja Be­rez­nic­kas (fil­mu­ko „Bau­bas“ kū­rė­jas).

Pa­sak drau­gų ir net kri­ti­kų, Ze­no­nas bu­vo pui­kus ka­ri­ka­tū­ris­tas ir pie­šė­jas. Jo ka­ri­ka­tū­rų se­ri­ja Don Ki­cho­to te­ma „Ma­lū­nai“ su­si­do­mė­jo is­pa­nai. Z. Štei­nio pieš­tos ka­ri­ka­tū­ros pel­nė dau­gy­bę ap­do­va­no­ji­mų – nuo „Aus­ka­rų“ ba­lan­džio 1-osios pro­ga reng­to­se kas­me­ti­nė­se pa­ro­do­se Lie­tu­vo­je iki pre­mi­jų bei dip­lo­mų Skop­lė­je, Ta­li­ne, Tren­te, Pra­ho­je.

Z. Štei­nys da­ly­va­vo dau­giau kaip 70-yje tarp­tau­ti­nių ka­ri­ka­tū­ros pa­ro­dų, su­ren­gė sep­ty­nias per­so­na­li­nes ka­ri­ka­tū­rų pa­ro­das ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir Kro­ku­vo­je (Len­ki­ja), Vis­by­je (Šve­di­ja).


At­ra­do nau­ją ani­ma­ci­jos sti­lių


Pir­ma­sis Z. Štei­nio fil­mu­kas – jo dip­lo­mi­nis dar­bas „Bu­vo bu­vo, kaip ne­bu­vo“, su­kur­tas prieš 24 me­tus. Žais­min­gas, no­va­to­riš­kas ir ne­pak­lūs­tan­tis iki tol gy­va­vu­siems ani­ma­ci­jos dės­niams fil­mu­kas, pa­sak kri­ti­kų, nu­brė­žė kryp­tį į nau­ją sti­lių ir ne­prik­lau­so­my­bę. Ja­me jau ta­da bu­vo pa­nau­do­tas tris­pal­vės mo­ty­vas.

1988 me­tais me­ni­nin­kas su­kū­rė ani­ma­ci­nį fil­mą „Dos­nu­mas“, dar po dve­jų me­tų – „Ka­dai­se Lie­tu­vo­je“ (pa­gal le­gen­dą apie Vil­niaus įkū­ri­mą).

Pas­ku­ti­nio­jo sa­vo fil­mo „Ba­tas“ Z. Štei­nys ne­pa­bai­gė ir kū­ry­bi­nė gru­pė įgy­ven­di­no šį re­ži­sie­riaus su­ma­ny­mą po jo mir­ties.

Pir­mi­nis fil­mu­ko pa­va­di­ni­mas bu­vo „Kaip ba­tas sa­vo ko­jos ieš­ko­jo“. Dai­li­nin­ką ar­ti­mai pa­ži­no­ję drau­gai sa­kė, jog ši is­to­ri­ja – apie pa­tį au­to­rių. Ze­no­no su­kur­tas per­so­na­žas – ba­tas – nu­ke­liau­ja į Mask­vą, Pa­ry­žių, ei­na per Ang­li­ją, In­di­ją ieš­ko­da­mas sa­vo šei­mi­nin­ko. Po dau­gy­bės nuo­ty­kių ir var­gų jis sa­vo šei­mi­nin­ką su­ran­da Užu­py­je. Ta­me pa­čia­me Užu­py­je, kur dai­li­nin­kas pus­rū­sy­je įreng­to­je ne­di­de­lė­je stu­di­jo­je gy­ve­no, kū­rė, pra­lei­do daug ge­rų ir blo­gų die­nų iki pat pa­sku­ti­nės.

Ze­no­nui atei­nančią liepą bū­tų su­ka­kę 65 me­tai. De­ja, bo­he­miš­kas gy­ve­ni­mo bū­das ir vi­siš­kas ne­si­rū­pi­ni­mas sa­vo svei­ka­ta jo bu­vi­mo šio­je že­mė­je lai­ką ge­ro­kai su­trum­pi­no.


Pie­šė žmo­nių ir daik­tų dva­sią


Nuo pat vai­kys­tės su dai­li­nin­ku ar­ti­mai bend­ra­vęs vil­ka­viš­kie­tis kom­po­zi­to­rius Ri­čar­das Ma­kū­nas pri­si­mi­nė, kad Ze­no­nas vi­siš­kai ne­krei­pė dė­me­sio į tai, kas vyks­ta su jo kū­nu. Vi­sur jis ma­tė dva­sią, iš­gy­ve­ni­mus ir tu­rė­jo vi­siš­kai ki­to­kį pa­sau­lio su­pra­ti­mą. Jo ani­ma­ci­niai fil­mai bu­vo su gi­lia min­ti­mi, fi­lo­so­fiš­ki ir dau­gia­reikš­miai. Kiek­vie­nas žiū­ro­vas juo­se at­ran­da sa­vą pra­smę.

– Vis pra­šy­da­vau, kad nu­pieš­tų ma­no po­rtre­tą, bet jis sa­ky­da­vo, jog nuo­trau­kų ne­da­ro ir pa­tar­da­vo nuei­ti nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti, – su šyp­se­na pa­sa­ko­jo R. Ma­kū­nas. – Jis sa­kė pie­šian­tis dva­sią, tad ga­liu sa­vęs ir neat­pa­žin­ti. Tu­riu jo grei­to­sio­mis „su­mes­tą“ sa­vo šar­žą. Ten tik­rai aš.

Ri­čar­das su Ze­no­nu su­si­pa­ži­no dar gy­ven­da­mi Ky­bar­tuo­se. Pas­ta­ra­sis spor­ta­vo, žai­dė fut­bo­lą „Svei­ka­tos“ klu­be, bu­vo ko­man­dos var­ti­nin­kas. Bū­si­ma­sis kom­po­zi­to­rius daž­nai lan­ky­da­vo­si Štei­nių na­muo­se. Vai­ki­nai vie­nas ki­tam bu­vo kaip bro­liai. Taip tvir­ti­na ir Ze­no­no se­suo Re­mi­gi­ja Si­ru­ta­vi­čie­nė.


At­mi­ni­mo neįam­ži­no


– Nuo Ze­no­no mir­ties pra­bė­go jau 13 me­tų, ta­čiau nė­ra tos die­nos, kad aš ne­gal­vo­čiau apie jį. Man bro­lis bu­vo ir drau­gas, ir tar­si sū­nus, ne­pai­sant to, kad tai aš bu­vau už jį jau­nes­nė, – sa­vo iš­gy­ve­ni­mais da­li­jo­si dai­li­nin­ko se­suo Re­mi­gi­ja. – Me­nas jam bu­vo pir­mo­je vie­to­je. Ze­no­nas dirb­da­vo net ir nak­ti­mis, vi­siš­kai ne­si­rū­pi­no sa­vo svei­ka­ta, kaip ir dau­gu­ma me­ni­nin­kų... Na­me M. Maž­vy­do gat­vė­je, Ky­bar­tuo­se, jis gi­mė, užau­go. Bū­tų sma­gu, kad ant šio pa­sta­to at­si­ras­tų me­mo­ria­li­nė len­ta, nes bu­vo ža­dė­ta. Aš jau sep­ty­ne­rius me­tus gy­ve­nu Či­ka­go­je ir su­grįž­ti kol kas ne­ga­liu. Ma­ne čia ap­lan­ko sū­nus su mar­čia, at­ve­ža nau­jie­nų. Jie gy­ve­na Vil­niu­je.


My­lė­jo gim­tus na­mus ir mo­te­ris


Vil­niu­je Z. Štei­nys pra­lei­do vi­są sa­vo pro­duk­ty­vų­jį gy­ve­ni­mą. Čia jis su­si­tuo­kė su jau­na vil­ka­viš­kie­te, su ku­ria su­si­pa­ži­no Ky­bar­tų šo­kių va­ka­rė­ly­je, su­si­lau­kė duk­ters. Net­ru­kus iš­si­sky­rė, vėl ve­dė, bet ir vėl ne­sėk­min­gai.

R. Ma­kū­nas me­na, kad dai­li­nin­kas vi­sa­da tu­rė­jo ger­bė­jų. Jų ne­si­kra­tė, ypač – po ant­rų­jų sky­ry­bų. Į priė­mi­mus, pa­ro­das Ze­no­nas vyk­da­vo su ža­vio­mis pa­ly­do­vė­mis. Vie­na iš jų bu­vo ir ak­to­rės Vai­vos Mai­ne­ly­tės duk­ra.

Vil­nius Z. Štei­nį įtrau­kė kaip mies­tas, at­vė­ręs pla­čias ga­li­my­bes, čia me­ni­nin­kas ga­lė­jo įgy­ven­din­ti sa­vo kū­ry­bi­nius su­ma­ny­mus.Ta­čiau ge­riau­siai jis jaus­da­vo­si tė­vų na­muo­se, ku­rių sie­nas te­be­sergs­ti se­nu­kų Nor­ke­liū­nų dva­sia. Jie po ka­ro pri­glau­dė Ze­no­no tė­tį Ma­tą Štei­nį, čia jis su­kū­rė šei­mą, čia gi­mė Ze­no­nas. Nu­kar­ši­nę se­nu­kus, Štei­niai li­ko gy­ven­ti šia­me na­me. To­dėl kai tik no­rė­da­vo su­si­kaup­ti, iliust­ruo­ti ko­kią kny­ge­lę, Ze­no­nas vi­sa­da at­va­žiuo­da­vo į Ky­bar­tus, už­si­da­ry­da­vo vie­na­me kam­ba­rė­ly­je ir dirb­da­vo.


Die­vi­no ra­my­bę ir se­nie­nas


– Ze­no­nas bu­vo la­bai ra­mus žmo­gus – tie­siog ra­my­bės įsi­kū­ni­ji­mas, – pa­sa­ko­jo apie drau­gą R. Ma­kū­nas. – Kar­tą ant­ro­ji jo žmo­na Sau­lė pa­rė­jo na­mo vė­lai nak­tį su kom­pa­ni­ja. Ši na­muo­se gė­rė šam­pa­ną, triukš­ma­vo, links­mi­no­si. At­si­me­nu, kaip Sau­lė dėl kaž­ko su­py­ku­si šliukš­te­lė­jo Ze­no­nui į vei­dą sa­vo tau­rės tu­ri­nį. Jis tik nu­si­šluos­tė ir nie­ko ne­sa­kė. Ste­buk­lin­gos sa­vit­var­dos žmo­gus.

Ri­čar­das daž­nai, bū­da­mas Vil­niu­je, nak­vo­da­vo pas Ze­no­ną. Dai­li­nin­kas la­bai mė­go įvai­rias se­nie­nas. Jo stu­di­jo­je bu­vo pil­na an­tik­va­ri­nių daik­tų. Ir au­to­mo­bi­lis – ati­tin­ka­mas. Se­nu­tė­lis „dran­du­lie­tu“ ir „bo­ru­žė­le“ va­din­tas au­to­mo­bi­liu­kas, pa­sak R. Ma­kū­no, daž­niau už­ges­da­vo ne­gu va­žiuo­da­vo. Ne­re­tai tek­da­vo jį stum­ti per Vil­nių, ta­čiau Ze­no­nui jis bu­vo la­bai bran­gus.



Ge­riau­siai su­tar­da­vo gy­ven­da­mi at­ski­rai

Šį au­to­mo­bi­liu­ką ge­rai pri­si­me­na ir Vil­ka­viš­ky­je gy­ve­nan­ti vie­nin­te­lė Ze­no­no duk­ra Auš­ra Stra­ka­lai­tie­nė. Tė­tis pirmaklasę no­rė­jo pa­vė­žė­ti į Rug­sė­jo 1-osios šven­tę, bet duk­ra į ją... pa­vė­la­vo. Mat au­to­mo­bi­liu­kas kaip vi­sa­da už­sio­žia­vo ir pu­siau­ke­lė­je už­ge­so.

– Sa­vo tė­tį la­bai my­lė­jau, – pa­sa­ko­jo Auš­ra. – La­bai no­rė­jau, kad jie su ma­ma gy­ven­tų kar­tu. Vie­ną ry­tą, kai bu­vau ma­žy­tė, po sa­vo gim­ta­die­nio ra­dau tė­tį mie­gan­tį mū­sų na­muo­se, ant su­de­da­mo­sios lo­ve­lės. Taip bu­vo sma­gu, jog vi­si man bran­gūs žmo­nės na­mie. Ta­čiau jie ne­ga­lė­jo gy­ven­ti kar­tu. Ma­ma bu­vo karš­to bū­do ir ne­ga­lė­jo jam at­leis­ti. Tik vė­liau su­pra­tau, kad bu­vo daug ge­riau, jog jie kar­tu ne­gy­ve­no, nes bū­da­mi at­ski­rai la­bai šil­tai bend­ra­vo ir su­ta­rė.


Auš­ra „pa­suf­le­ra­vo“ duk­ters var­dą


Auš­ra sa­kė, jog paau­gu­si ji pas tė­tį lan­ky­da­vo­si daž­nai. Pa­ži­no­jo vi­sas jo mer­gi­nas, ge­rai su jo­mis su­tar­da­vo. Į stu­di­ją pas tė­tį ji at­si­ves­da­vo sa­vo drau­gių.

Var­dą duk­rai taip pat iš­rin­ko tė­tis. Mat kai gi­mė mer­gai­tė, Ze­no­nas va­žia­vo lai­min­gas, sku­bė­jo su šia ži­nia. Kaip tik au­šo, grei­tai nu­švi­to ryš­ki sau­lė ir dai­li­nin­kui pa­si­ro­dė sim­bo­liš­ka sa­vo duk­te­rį pa­va­din­ti Auš­ra. Taip ir pa­da­rė. Ta­čiau kaž­ko­dėl jis ir žmo­na šauk­da­vo ją „pail­gin­tu“ var­du – Auš­ri­ne.

Duk­tė sa­kė, jog tė­tis jai liep­da­vo pieš­ti, nes ma­nė, kad at­si­skleis ir jos ta­len­tas. Bū­da­vo, atei­na ir lie­pia nu­pieš­ti ką nors Lie­tu­vos te­le­vi­zi­jos tuo me­tu or­ga­ni­zuo­ja­mo pie­ši­nių kon­kur­so te­ma. Ta­čiau Auš­ra į dai­lę ne­pa­lin­ko.

Kar­tą abu su tė­čiu bu­vo nu­ste­bin­ti ra­dę jo gim­to­jo na­mo pa­lė­pė­je mo­čiu­tės pie­ši­nių. Pa­si­ro­do, Ze­no­no ma­ma bu­vu­si la­bai ga­bi dai­li­nin­kė. Auš­ra sa­kė ją at­si­me­nan­ti la­biau kaip mez­gė­ją, bet kad pieš­tų – nie­kuo­met ne­ma­čiu­si.


Pa­lė­pė vis dar ste­bi­na ra­di­niais


Ta pa­ti na­mo pa­lė­pė nu­ste­bi­no ir da­bar­ti­nius jo šei­mi­nin­kus – Ze­no­no pusb­ro­lio šei­mą. Tvar­ky­da­mi ją, ky­bar­tie­čiai ra­do dau­gy­bę anks­ty­vų­jų dai­li­nin­ko dar­bų su už­ra­šy­ta 1968 me­tų da­ta. Da­bar­ti­nė na­mų šei­mi­nin­kė Ro­mu­tė Jab­lons­kie­nė sa­kė pa­ži­no­ju­si vy­ro pusb­ro­lį dar vai­kys­tė­je. Kar­tu jie ei­da­vo į mies­tą pieš­ti. Ji pri­si­me­na, kaip gim­da­vo Ze­no­no pie­ši­niai.

Tarp ras­tų­jų – ir Ro­mu­tės po­rtre­tas, Ky­bar­tų vaiz­dai, Eit­kū­nai, cerk­vė, ru­sų ka­pi­nės. Ra­di­nius Jab­lons­kiai sa­kė ati­duo­sian­tys ne­bent tik Ze­no­no duk­rai. R. Jab­lons­kie­nė pri­si­mi­nė ža­dė­ju­si Ze­no­nui, jog leis jam šiuo­se na­muo­se reng­ti su­si­ti­ki­mus po mėgs­ta­mu rie­šut­me­džiu, ta­čiau tuo lei­di­mu dai­li­nin­kas jau ne­pa­si­nau­do­jo.


Nuo­jau­ta pa­si­tvir­ti­no


Auš­ra pri­si­me­na, jog tė­tis lyg nu­jau­tė mir­tį. Pas­ku­ti­nio­ji jo drau­gė Lo­re­ta duk­rai pa­pa­sa­ko­jo, kad jis va­ka­re, grį­žęs po links­mo pa­si­bu­vi­mo su kom­pa­ni­ja „Suo­kal­bio“ ka­vi­nė­je, ku­rio­je glaus­da­vo­si vi­sos me­niš­kos sie­los, pa­sa­kė jai ža­dė­to pa­veiks­lė­lio jau ne­nu­pie­šiąs nie­ka­da... Ir pa­sku­ti­nis fil­mu­kas tar­si nu­spė­jo to­les­nius įvy­kius. Mat po pa­sau­lį pa­kla­jo­jęs ba­tas sa­vo šei­mi­nin­ką ra­do Užu­py, kars­te...

Tą ko­vo va­ka­rą jis skun­dė­si skran­džio skaus­mais, pra­šė vais­tų, pa­skui at­si­gu­lė, už­mi­go. Lo­re­ta dar gir­dė­jo, kaip jis gar­ga­liuo­ja, ta­čiau pa­ma­nė, jog tai – aud­rin­go va­ka­rė­lio pa­sek­mė. Mat iš­gė­ręs jis vi­sa­da gar­siai knark­da­vo. O pa­ry­čiais paaiš­kė­jo, kad pa­gel­bė­ti jau per vė­lu... Ze­no­ną iš­ti­ko šir­dies smū­gis. Bu­vo anks­ty­vas ko­vas. Šio­je že­mė­je jis pra­lei­do pu­sę am­žiaus.

Dai­li­nin­kas pa­lai­do­tas An­ta­kal­nio ka­pi­nė­se, me­ni­nin­kų kal­ne­ly­je, vi­sai ne­to­li poe­to Pau­liaus Šir­vio.


Nes­pė­jo pa­do­riai pa­gy­ven­ti


Pa­sak drau­gų ir duk­ters, kaip tik tuo me­tu Ze­no­nas bu­vo be­pra­de­dąs „pa­do­riai“ gy­ven­ti. Daug me­tų glau­dę­sis sa­vo ma­žu­tė­je, bet ne­pap­ras­tai jau­kio­je stu­di­jo­je Užu­py­je, jis pa­ga­liau įsi­gi­jo bu­tą, ku­rį pa­si­di­džiuo­da­mas ro­dė duk­rai, pa­sa­ko­jo, kaip įsi­rengs, de­ko­ruos. Ta­čiau ja­me ne­pa­gy­ve­no nė die­nos. Bu­tas po tė­vo mir­ties ati­te­ko Auš­rai. Stu­di­ją pa­vel­dė­jo se­suo Ri­ma (taip bro­lis va­di­no Re­mi­gi­ją).

Po Z. Štei­nio mir­ties Lie­tu­vos ki­no stu­di­ja iš­lei­do jo ka­ri­ka­tū­rų kny­ge­lę „Toks gy­ve­ni­mas“. Daug dar­bų dai­li­nin­kas iš­do­va­no­jo drau­gams, tad nie­ka­da ir nie­kur ne­pub­li­kuo­tų jo dar­bų dar yra pri­va­čio­se ko­lek­ci­jo­se.

– Jis bu­vo ge­ras žmo­gus, – vie­nu bal­su tvir­ti­no ar­ti­mie­ji ir pa­žįs­ta­mi. – Ne­mo­kė­jo pa­sa­ky­ti „ne“, pa­si­rū­pin­ti sa­vi­mi, dir­bo nak­ti­mis, tad kas ga­li iš­lai­ky­ti to­kį tem­pą...






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas